Pradinėje stadijoje galvojama taip: aplink mane normalu būti seksistu (didesniu ar mažesniu mastu, ekspresyviai ar nuosaikiai), aš irgi toks (t.y. normalus), bet juk esu labai (wannabe) išsilavinęs, liberalus, laisvų pažiūrų, viskuo besidomintis, kritiškas, šiuolaikiškas, man patinka naujovės ir truputis neformato, turiu laisvo laiko, tai kodėl man nepasidomėjus, ką tos/tie feministės/ai veikia ir nepraplėtus su jais kartu savo akiračio? (Feminizmo vietoje gali būti bet kas, kuo domėtis ir apie ką diskutuoti, užuot konpulsyviai atmetinėjus ar panikavus, laikoma socialinės padėties ir išsilavinimo, kitaip tariant, privilegijos būti open-minded požymiu: kairiosios idėjos ir anarchizmas, egzotinės kultūros ir postkolonializmas, ekologija ir veganizmas, gyvūnų teisės etc.)
Ir tikrai: žmogus pasidomi, įsitraukia, kasdien diskutuoja su atrastais, ankstesniam jo socialiniam ratui nepriklausančias draugais, sužino daug naujo ir, regis, šį tą supranta, regis, ima pritarti, regis, išties tą akiratį praplečia. O tada (negreitai: po mėnesių ar netgi metų) prasideda antrasis šio laisvojo mąstytojo vidinės transformacijos etapas: et, būti antiseksistu feministu man pernelyg siaura, man įdomi ir kita pusė (aš juk be prietarų!). O kodėl negali būti taip, kad gender roles (lyčių vaidmenys) yra natūralūs? O kuo blogai kreiptis į pašnekovus/es žodžiais „damos ir džentelmenai“ (sakote, blogai dėl a, b, c, d..? Pfff.. aš visai negalvoju apie a, b, c, d ir visos, kurioms galantiškai žnybteliu, lieka patenkintos: jos taip sako ir aš taip jaučiu, o dar ir britų mokslininkai įrodė)? O ar patriarchatas tikrai tebėra – gi žmonės patys taip elgiasi laisva valia, paklauskite arabių – argi jos nenori nešioti hidžabų?
Vienu metu diskutuoja jis ir su LGBT aktyvistais, ir su bartašiūnaitėmis, ploja ir feminizmui, ir tūlo „moteriškumu“ prekiaujančio Tomo Girdzijausko seminarams (kuriuose ir yra tikroji, natūrali mūsų aptarinėjamo laisvojo ir žingeidžiojo mąstytojo vieta: jis visada ten buvo, ten gimė ir gaila tik, kad – būdamas so open-minded – laksto visomis kryptimis, užuot ramiai sėdėjęs, o kiti be reikalo gaišta jo edukacijai laiką). Ne, ne informacijos rinkimo ar „pažink priešą“ tikslais, o vien iš tyro asmenybės platumo, į kurią – tarsi į neekologišką atliekų konteinerį – telpa viskas. Telpa, tinka ir patinka. Nes instancijos, kuri galėtų (būtų pajėgi) matyti kokybinį skirtumą, spręsti, atsirinkti ir vertinti, NĖRA. O demokratinė pop-postmoderni kultūra laisvąjį mąstytoją (savo kūrinį) dar ir išmokė, jog tokia būklė – ne defektas ir gėda, o netgi dorybė bei pranašumas: „Ne, ne, aš žmonių nerūšiuoju: visus myliu, visus gerbiu, iš visų ko nors mokausi, su visais tobulėju, visi man vienodai geri, vertingi ir protingi! Nesmerkime ir neteiskime! O kuo tu geresnis?!“
Kiek kartų girdėjome šitą ekstremalią (neįtikėtiną, suvokimo ribas pranokstančią, stulbinančiai įžūlią) nesąmonę, dėstomą švelniu didaktiniu balseliu lyg ir nepanašaus į neraštingą subjekto (atvirkščiai, daugelis jų – neabejojantys savo priklausomybe prestižiniam culturatti luomui snobai)? Ji (ši nesąmonė) atstoja pažiūras: vos tik kokia diskusija, vos tik prireikia formuluoti, spręsti, nuosekliai argumentuoti ir atsakingai atsistoti vienur arba kitur, tuoj tarsi autopilotuojamas lėktuvas įsirėžia „visada jūsų ir su jumis“ tipo Geroji Būtybė ir paberia „išminties“, taip steigdama savąjį moralinį pranašumą („Jūs čia visi tokie vienpusiški, tokie kategoriški... Taip negalima! Reikia žvelgti plačiau! Pasaulis sudėtingesnis! Aš – už įvairias nuomones!“).
Ne, ši hipsterybė, ši but I'm so open-minded kultūra – joks ne progresyvių dalykų sąjungininkas (su tokiais draugais nė priešų nereikia), o ją praktikuojantys žmonės verčiau pasiliktų ten, kur ir yra. Tai, kas juos stumia į priekį ir prisistato tarsi nerimstantis, įžvalgusis, skeptiškasis open-mind, yra ne open-mind, ne hiper-kritiškas (ir todėl jokiuose rėmuose neįsitenkantis, jokia pozicija ar ideologija neapsiribojantis) mąstymas, o patikimas ženklas, kad nieko, bent panašaus į mąstymą, ten apskritai nesama, nebūta ir niekada nebus (liūdna, bet edukacija – ne visagalė; o už šį nemalonų faktą liūdniau – tik jo aklai ir atkakliai nepripažinti). Įmanoma tik viena pozityvi laisvojo mąstytojo transformacija: atpratinti jį nuo alinančios pareigos būti so open-minded (naujausia hipsterybės mada turėtų tapti mintis, jog nuomonę visais klausimais turėti ir visa kuo domėtis – nebūtina, neestetiška, netgi nelabai progresyvu: blogas skonis).