Skaičiau ir šypsojausi: nedažnai sutiksi eruditą, rimčių rimčiausiai sakantį, kad kritinis mąstymas ir konservatizmas yra tas pat, o visi protingi žmonės – konservatoriai. Tai taip radikalu, taip netradiciška, kad netgi kyla įtarimas, jog M. Adomėnas kairėja (išvada, kurios nesidariau iš fakto, jog taip, kai kuriems jo postams feisbuke ar pozicijoms irgi pritariu).

„Akli taškai“ ar vilna apvelti samprotavimai politinės stovyklos neturi: tai politinės stovyklos turi juos, VISOS. Dešinieji šiuo atžvilgiu tikrai nėra nuskriausti, lyginant su kaire. Skirtumas – ne tarp stovyklų, o tarp gebėjimo jas kurti/turėti, užuot buvus kuriamam/turimam. Todėl aš turiu laisvę bei prabangą nemanyti, kad kitomis politinėmis prielaidomis ir vertybėmis vadovaujasi vien kvailiai, kad politinis priešininkas – primityvas arba nesusipratęs naivuolis, arba, jei protingas kaip mes, tai anksčiau ar vėliau atrisnos į mūsų stovyklą. O mano oponentas neturi. Ir čia turbūt vienintelė vieta, kur su juo sutiksiu: gerbti priešą, laikyti sau lygiu, yra senovinio aristokratinio etoso dalis, tad tuo aš išties konservatorius.

Nedažnai pasitaiko ir vienu sakiniu išversti oponentą – tuo labiau tokį solidų – iš kojų. Na, bet jis pats taip sako: „Ir tas iš kojų verčiantis sakinys: Paprastam marozėliui gal ir nepakenks, kai kuriais atvejais gal net išties padės, bet intelektualią natūrą sužlugdys“. Jei sako, tikiu. Jaučiu dėkingumą, kad pacitavo tiksliai – nepuolė, kaip Romas Sadauskas-Kvietkevičius – polemizuoti su antrašte, kuri net nėra mano.

(Originali – „Nebūti triušiu“, o tą, su kuria paskelbta, uždėjo DELFI, ištraukdamas ir supaprastindamas vieną sakinį: aiškiau „apie ką“, bet kartu iškreipiama pagrindinė mintis, užsiundomi visi, apsimestinai pasipiktinusieji „žmonių rūšiavimu“, o skaitantieji tik antraštes gali gaminti polemiką prieš tai, ko niekas nesakė: esą, marozėliai temiršta, jiems tegul bus privaloma, tik laiku atskirkite nuo jų intelektualus).

Ir vis dėlto tiksli citata nepadeda: vis tiek sukuriama ir ilgai įvairiai bombarduojama tezė, neturinti ničnieko bendro su mano pozicija – ne, niekur nesiūliau įvesti išsilavinimo cenzo kariuomenei. Taip pakreipti galima nebent tyčia – atkakliai ignoruojant, kad straipsnyje kuo aiškiausiai pasisakoma prieš visuotinę privalomą karinę tarnybą, o ne už privalomą mažiau intelektualiems ar mažiau išsilavinusiems. Puikus pavyzdys konservatoriaus „aklo taško“: ilgi pasažai apie demokratiją ir jos sovietinę priešybę, orgono patrankomis vaikant nesamus debesis (arba išties nematant, kad jų nėra, arba, veikiau, norint sukurti jų buvimo įspūdį). Kaip ir sugretinimai automatinio besąlygiško paklusnumo rangu aukštesniam su „paklusnumu“ gamtos ar logikos dėsniams: šitą išties sau leisti gali nebent konservatorius (gerai, daugiau nesišaipysiu).

Vietoje to, pacituosiu: „Kariuomenė tikrai netrukdo būti ar tapti intelektualu. Netgi padeda: tarnyba kariuomenėje padeda suvokti, jog tam tikrų tikslų – pavyzdžiui, išgyventi mūšyje – gali pasiekti tik veikdamas išvien, laikydamasis bendrų taisyklių, paklusdamas autoritetams“. Išties, šitai (kad šluotą sunku perlaužti kartu – pasakaitę darželinukams) supratęs, jūs jau (beveik) intelektualas, jei ne kariuomenė, veikiausiai taip ir nebūtumėte sužinojęs. Panašiai kariuomenės naudą asmenybei aiškina ir mano ankstesniame straipsnyje jau cituotas generolas J. Kronkaitis: į ką tokius, pardon my French, jis kreipiasi, užsimindamas, kad kariuomenė padės nesišlaistyti gatvėmis, ištrauks iš asocialios aplinkos, atgrasys nuo nusikaltimų ar subrandins iki sugebėjimo susitverti palapinę (aukštasis intelektinis pilotažas)? Taip, marozėlius, arba į visus, jo akyse esančius reikalingais šio brandinimo – esančius marozėliais. Tad priekaištus ir šiurpus, kurie kyla išgirdus šį žodį, adresuokite, pvz., jam, arba karys.lt agitacinių filmukų kūrėjams:

Bet gal M. Adomėnas turi minty vis dėlto kitas kariuomenės formuojamų būsimų intelektualų veiklas bei funkcijas? „Jei norime, kad valstybės saugumui užtikrinti būtų maksimaliai panaudotas turimas žmogiškasis potencialas, reikia dalinio ar programos, kur šauktiniai galėtų į darbą paleisti ir savo intelektą. Tikiuosi, kad dabar, svarstant visuotinio šaukimo įgyvendinimo apystovas, prasidės diskusija ir dėl šios idėjos įgyvendinimo“. Pateiksiu glosą: šis darbas intelektui yra valstybinių internetinių trolių, gražiai „elfais“ vadinamų, padaliniai. Gražu, kad taip gražiai, taip švelniai, taip delikačiai nubraižomos šio išties intelektualo verto užsiėmimo gairės.

Mano oponentas teigia daug vienas už kitą įdomesnių dalykų (kas nors kitas, išgirdęs, tikrai galėtų išvirsti iš kojų, bet manęs jau beveik niekuo nebegalima nustebinti): pvz. (pasilikau pabaigai), kad privaloma visuotinė karinė tarnyba yra demokratijos sąlyga, o jai besipriešinantys – demokratijos griovėjai. T.y. dabar mes gyvename dar-ne-demokratijoje, bet galime – įvesdami rekrūtus – pasitaisyti. …Kažin, kaip vadinasi konstitucinė Lietuvos Respublikos santvarka? Prisiminiau: karinis režimas Lotynų Amerikos stiliumi, nes esama Konstitucinio Teismo, kurį M. Adomėnas kadaise yra pavadinęs… chunta, o taip pat – Aleksandru Lukašenka. Jis žino, kas yra demokratija. Todėl jam atsakyti reikia. Kitaip nei R.Sadauskui-Kvietkevičiui, kurio tekstas tėra „Marš, marš, tratata!“ iš skardinio būgnelio (anaiptol nesakau, kad Romas muša būgnelį – jis yra tas būgnelis).