N. Putinaitė. Nuo tiesos atribotas patriotizmas yra bergždžias

 (747)
Komisijos man skirtosios „Patriotų“ premijos nepatvirtinęs ministras Juozas Olekas pasisakymuose argumentavo, kad knyga „Nugenėta pušis“ nėra patriotinė. Televizijos laidoje šią mintį išskleidė plačiausiai. Kalbėti apie sovietinę ateizaciją ir žmonių prisitaikymą ateizuojant(is) nesą susiję su patriotizmu. Ministras net pateikė savotišką rekomendaciją, ką laikytų patriotizmu.
Nerija Putinaitė
Nerija Putinaitė
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Patriotizmas būtų tuomet, jei knygoje būtų kalbama apie pasipriešinimą ateizacijai. Vadinasi, ministras patriotizmą laiko dalykais, kuriais galime didžiuotis, kurie teigia lietuvių išskirtinumą ir šaunumą. Sekant šia mintimi, jei kalbama apie lietuvių ydas, kaltes, sovietinį prisitaikymą, tai nėra patriotiška ar net antipatriotiška.

Patriotizmui išties yra svarbus pasididžiavimas iškiliais didvyriais ir herojiniais įvykiais. Tačiau patriotizmas, kuris grįstas vien tautiniu pasididžiavimu, yra silpnas ir įkalintas baimėse, neduoda impulsų ir orientyrų tautos ateičiai. Greta pasididžiavimo ir išskirtinumo jausmo tautiniame patriotizme ypač svarbi tiesa, nemalonių dalykų, susijusių su kalte ir gėda, pripažinimas.

Sovietmečiu patriotizmas buvo tarybiškai nususintas, apribotas gamtiniais ir kitais išskirtinumais. Paryžiuje gyvenęs filosofas Algirdas Julius Greimas, pašiepdamas jį 1957 metais aplankiusius sovietinius lietuvius intelektualus, aptarė ir jų lokalinį ir sistemai nepavojingą patriotizmą: „daug jau esame matę jūrų, sakė viena mergaitė, žiūrėdama į Viduržemio jūrą, bet niekur ji nėra tokia graži, kaip mūsų Baltijos jūra Nidoje ar Palangoje“. Dar nemažai kas prisimename, kad didžiuodavomės krepšiniu, „Žalgirio“ pergalėmis prieš CSKA, gausiai auginamomomis kiaulėmis, kurių mėsa būdavo išmaitinama visa Maskva, ir Alytaus gamykloje gaminamu „šampanu“, kurį gerianti Anglijos karalienė... Didžiuodavomės, kad Lietuva yra europietiškesnė ir „civilizuotesnė“ už daugelį kitų tarybinių respublikų. Šis pasididžiavimas daugeliui buvo nemenka paguoda, tačiau jis labai tolimas nuo visaverčio patriotizmo.

Sovietmečiu patriotizmas buvo tarybiškai nususintas, apribotas gamtiniais ir kitais išskirtinumais. Paryžiuje gyvenęs filosofas Algirdas Julius Greimas, pašiepdamas jį 1957 metais aplankiusius sovietinius lietuvius intelektualus, aptarė ir jų lokalinį ir sistemai nepavojingą patriotizmą: „daug jau esame matę jūrų, sakė viena mergaitė, žiūrėdama į Viduržemio jūrą, bet niekur ji nėra tokia graži, kaip mūsų Baltijos jūra Nidoje ar Palangoje“.
Nerija Putinaitė

Su tauta susijusi tiesa, kaip ir bet kuri kita tiesa, sovietmečiu buvo nelegalus dalykas. Tačiau buvo toleruojamas ir galiausiai įtvirtintas tautos, kaip aukos, kaip engiamos ir kitų skriaudžiamos, įvaizdis. Justino Marcinkevičiaus draminėje trilogijoje formuotas patriotizmas buvo labai siauras ir atitiko tarybinės ideologijos reikmes.

Marcinkevičiaus dramose lietuvių tauta yra istorijos kankinė ir auka. Lietuvius vis kas nors skriaudę: lenkai, vokiečiai (ar – ezopižkai užsimenant – rusai), o lietuvių strategija – išgyventi, išlikti. Prisitaikyti, kad išliktų tauta – tokia buvo pagrindinė ir kolaboravimą pateisinanti žinia. Sovietinei lietuviškai nomenklatūrai buvo patogu palaikyti lietuvių, kaip aukų, patriotizmą bei save pristatyti kaip tautos (slaptus) gynėjus. Lietuviai sovietmečiu iš tiesų jautėsi engiami, aukos įvaizdžiai atliepė sentimentus ir juos stiprino.

Vis dėlto tiesa ta, kad ir patys lietuviai nemažai prisidėjo engdami kitas tautas, keldami negalinčiųjų apsiginti neapykantą. Józefas Mackiewiczius neseniai išleistoje knygoje „Tiesa akių nebado“ prisimena lietuvių elgesį Vilniuje po 1939 metų miesto perėmimo. Labai emociškas liudijimas atskleidžia, kad lietuviai su Vilniaus lenkais elgėsi kaip agresoriai, ne kaip iš savo patirties ir istorijos pasimokiusios aukos: „Reikia mokytis lietuvių kalbos! Šaukė tarsi spazmų, liguistos ekstazės ištikti lietuviai, kuriems valstybingumas apsiribojo kalbos klausimu“. Lietuvių kalba bažnyčiose, teismuose „kur jos nesuprato nei civilinių bylų šalys, nei kaltinamasis, nei Vilniaus advokatai, išskyrus vieną. Lietuvių kalba universitete, kur jos nesuprato studentai. Lietuvių kalba ant iškabų, kur jos nesugebėjo perskaityti praeiviai“. Mackiewiczius toliau pasakoja, kad prasidėję lenkų pogromai, nusiaubtos lenkų operetės teatro patalpos, laikraščių redakcijos ir pan: „O sovietams buvo lenkiamasi vis žemiau, vis mandagiau sveikintasi su jais gatvėje“.

Vokietis Felixas Ackermanas kelis metus praleidęs dabartinėje Lietuvoje pastebi, kad „bent trimis klausimais visi lietuviai sutaria: Vytautas buvo šaunus vyras, nes prie Žalgirio nugalėjo Vokiečių ordiną; lietuvių kalba yra seniausia ir sudėtingiausia pasaulyje; lietuvių tautai gresia demografinis išnykimas“. Šie taiklūs įvardijimai atskleidžia lietuvių patriotizmo ribas: lietuvių kunigaikščių pergalės, sudievinta neliečiama kalba ir grėsmės (globalizacijos, pasaulio atvirumo, Europos ir pan. aukos) būklė.
Nerija Putinaitė

Šios patirties nesuvokus ir neįvertinus, maitinantis sovietiniais lietuvio, kaip lenko aukos, įvaizdžiais, džiaugiantis vien dalykais, kurie sukelia pasididžiavimą, nesugebėsime rasti būdų sugyventi su kitomis tautomis. O ir šiandien nesugebame su Lietuvos lenkais kurti bendros valstybės, kurioje kiekvienas jaustųsi esąs namuose.

Vokietis Felixas Ackermanas kelis metus praleidęs dabartinėje Lietuvoje pastebi, kad „bent trimis klausimais visi lietuviai sutaria: Vytautas buvo šaunus vyras, nes prie Žalgirio nugalėjo Vokiečių ordiną; lietuvių kalba yra seniausia ir sudėtingiausia pasaulyje; lietuvių tautai gresia demografinis išnykimas“. Šie taiklūs įvardijimai atskleidžia lietuvių patriotizmo ribas: lietuvių kunigaikščių pergalės, sudievinta neliečiama kalba ir grėsmės (globalizacijos, pasaulio atvirumo, Europos ir pan. aukos) būklė.

Okupacijos sąlygomis pastanga sakyti tiesą buvo radikaliai patriotinė: ji vedė į disidentinę veiklą, atsidurdavo anapus legalumo. Šis patriotizmas kėlė baimę režimo atstovams. Šiandien jį pripažįstame praeičiai ir daug mažiau – dabarčiai. Tiesa ir ja remtas patriotizmas dabar net svarbesnis nei sovietmečiu. Būtina didžiuotis tautos herojais, laimėtais žygiais, laisvės kovomis. Tačiau patriotizmas bus šiaudinis, jei didžiavimosi ir išskirtinumo noras išstums pastangas orientuotis praeityje ir dabartyje, atrasti vertybines atramas patirčiai vertinti.

Marcinkevičiaus dramose lietuvių tauta yra istorijos kankinė ir auka. Lietuvius vis kas nors skriaudę: lenkai, vokiečiai (ar – ezopižkai užsimenant – rusai), o lietuvių strategija – išgyventi, išlikti. Prisitaikyti, kad išliktų tauta – tokia buvo pagrindinė ir kolaboravimą pateisinanti žinia. Sovietinei lietuviškai nomenklatūrai buvo patogu palaikyti lietuvių, kaip aukų, patriotizmą bei save pristatyti kaip tautos (slaptus) gynėjus. Lietuviai sovietmečiu iš tiesų jautėsi engiami, aukos įvaizdžiai atliepė sentimentus ir juos stiprino.
Nerija Putinaitė

Vien išskirtinumu ir pasididžiavimu apgaubta tauta yra stabas, kurį reikia kaišyti vis naujais papuošalais, kad būtų pridengtos pro jos rūbų plyšius besišviečiančios nenumaldomos tiesos nuogumas. Tautiniam patriotizmui svarbu atskleisti pasipriešinimo sovietmečiui momentus, kalbėti apie gulago kankinius, apie iškilias artimą palaikiusias asmenybes sovietmečiu, apie žydų gelbėtojus, apie lietuvius, siekusius bendrystės su lenkais, apie partizanų kovas, galiausiai – ir apie Vytauto Didžiojo mūšius.

Tačiau turime įvardyti ir žydų kankintojus, kalbėti apie sovietinę režimo mašiną ir į išdavystes vedusias žmonių pastangas prisitaikyti, apie sovietinių rašytojų kolaboravimą, lietuvių brutalumą lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Patriotizmas, grįstas tiesa, kai kada pavadinamas „tautos juodinimu“. Tačiau vien jis leidžia tautai stiprėti ir keistis, mums tapti geresniais, suvokti ir įvardyti klaidas, išsivaduoti iš ydų ir pasirengti ateities išbandymams. Jis kuria tautos vienybę, nes veda į aiškumą be nutylėjimą ir pasitikėjimą drąsiai žvelgiant vienas kitam į akis.

Patriotizmas, besisukantis vien apie pasididžiavimo paminklus, yra malonus, kelia nuotaiką, sukuria specifinį bendrumo jausmą, net leidžia užmiršti nemalonius, bjaurius dalykus, narkotizuoja. Tačiau jis turi savo kainą – baimę. Tai yra faktų ir tiesos baimė.
Nerija Putinaitė

Patriotizmas, besisukantis vien apie pasididžiavimo paminklus, yra malonus, kelia nuotaiką, sukuria specifinį bendrumo jausmą, net leidžia užmiršti nemalonius, bjaurius dalykus, narkotizuoja. Tačiau jis turi savo kainą – baimę. Tai yra faktų ir tiesos baimė. Baimė, kad kurios nors kitos šalies politikas primins kai kuriuos (kad ir iškreiptus) faktus; baimė, kad mokslininkai atras archyvuose budelių pavardes ir jas paviešins; baimė, kad atsiras anų laikų liudininkas ir liudys savo skausmu ir išgyvenimais. Tai yra ir baimė, kad bus sugriauti patogūs sovietiniai mitai. Baimės veidų yra gausybė, ir ji gali pasirodyti iš už bet kurio kampo ir bet kada. Pasididžiavimo jausmas masina, tačiau vien jis padėtas į tautos pagrindą, tautą daro labai silpną ir pažeidžiamą.

Komisijos paskirtosios „Patriotų“ premijos neskyrimą mano knygai „Nugenėta pušis“ vertinu kaip šios baimės išraišką. Laisvai cituojant vieną profesorių, pripažinus Marcinkevičių turint sovietinio kolaboravimo dėmelių, dėmėti turės jaustis ir dalis socialdemokratų partijos narių. Neabejoju, kad kilusi diskusija prisidės prie to, kad lietuviškojo patriotizmo savivokoje rasis kuo daugiau tiesos elementų. Tikiuosi, kad po kiek laiko galėsime didžiuotis, jog tiesa ir jos paieškos yra tapusios patriotizmo atrama.

BNS
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvos pjūvis

A. Užkalnis: Idiotų ramybė karo akivaizdoje (561)

Žinote tą žmogų, kurio namas jau dega? Jis turi arba gesinti, arba, griebęs vaikus ir artimuosius, bėgti lauk. Tačiau tas žmogus dėl įgimto kvailumo, kurio nepakeitė nei mokslai, nei patirtis, nei praeityje įsistatyti gumbai, elgiasi kitaip.

A. Bačiulis. Išliekime Trumpo žodžius bronzoje ir prikalkime šalia Busho žodžių ant Rotušės sienos (365)

Po JAV Respublikonų partijos kandidato prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo žodžių apie pragmatiškus santykius su esamais Amerikos kariniais sąjungininkais vienus ištiko depresyvi isterija, kitus – šalto sveiko proto dušo sukelta optimizmo banga.

E. Samoškaitė. Cenzorius (104)

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).

K. Jovaišas. V. Putinas – Rusijos marionetė, kuri vadovaujasi žiurkės filosofija (470)

Rusai liguistai trokšta, kad kiti juos mylėtų ir jais žavėtųsi. Kadangi šis troškimas lieka be atsako, tai rusai bent jau nori, kad kiti jų bijotų. Šia prasme Kremliaus liokajai yra teisūs, kai siekdami įsiteikti XXI-ojo amžiaus carui, nesidrovi šleikščiai saldaus komplimento, esą Vladimiras Putinas - tai Rusija.

R. Valatka. Geležinio vilko kauksmas dėl nestabdomos emigracijos. O ko tikėjotės? (664)

Nuo balta plėve užkloto Gedimino kalno eina antro geležinio vilko kauksmas. Emigruoja. Bėga. Per pirmąjį pusmetį dar 23 tūkst. – 6,5 proc. daugiau nei 2015-ųjų sausį-birželį. Grįžo 3 proc. mažiau. Aūūūūūū... Kaukia vilkas geležinis. Jį išgirdęs net premjeras krūptelėjo.