N. Putinaitė. Ne vien apie Marcinkevičių kalbà

 (812)
Immanuelis Kantas vieną iš savo veikalų yra pavadinęs „Fakultetų ginčas“. Šio kūrinio idėja labai artima diskusijai, kuri kilo dėl Justino Marcinkevičiaus veiklos ir vaidmens „anoje Lietuvoje“ vertinimo po to, kai buvo išspausdintas straipsnis „Nutylima Justino Marcinkevičiaus pusė“.
Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius
© A.Solomino nuotr.

Kantas manė, kad ginčytinus klausimus, mokslo ir tyrimo naujoves mokslininkai turėtų diskutuoti tarpusavyje, kad tie ginčai turėtų ir likti „fakultetų“ ginčais, o nepasiektų visuomenės. Jo požiūriu, ginčo pasirodymas viešumoje gali destabilizuoti visuomenę, nes liaudis nesanti pakankamai apsišvietusi, kad suprastų ginčo idėjas. Neabejotina, tokia buvo jo reakcija į Prancūzijos revoliuciją, dėl kurios buvo kaltinami pirmiausia intelektualai, kurių švietėjiškas idėjas politikai panaudojo saviems interesams.

Šiandien iš dalies susiduriame su šia kantiškąja dilema. Apie Marcinkevičių ir jo vaidmenį mokslininkai seniai diskutuoja, yra pasirodžiusių mokslinių publikacijų, analizuojančių jo vaidmenį ir kūrybą sovietmečiu. Vyksta tiesiogine prasme „fakulteto ginčas“. Galiausiai jis pateko į viešąją erdvę ir, nekeista, sulaukė politikų dėmesio. Šiuo atveju – ir teisingumo ministro Juozo Bernatonio ir Nepartinio demokratinio judėjimo pirmininko Povilo Gylio.

Akivaizdu, kad politikų atsakymai kilo ne vien (ar visai ne) siekiant apginti elito garbę, talentą gynimą ir išsaugoti autoritetus. Reakcijos daug panašesnės į artėjančių rinkimų ženklą ir į kovą dėl rinkėjų. Politikams labai patogu „ginti“ Marcinkevičių, su poeto puolėjais išmoningai susiejant konkuruojančios partijos politikus. Kaip kad Gylys Putinaitę susiejo su Rasa Juknevičiene, suprask Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais. Taip akivaizdžiai apeliuojama į tam tikrą rinkėjų ratą, siekiant peržengti iki šiol nusistovėlusį ypač vyresnės kartos rinkėjų susiskirstymą į kairę ir dešinę. Vyresnės kartos nemažai rinkėjų „gyveno“ su Marcinkevičiaus poezija, su skanduojama „Lie-tu-va“, su kitų prasmių pripildytais jausmingais posmais Atgimimo metais. Tad kitoks požiūris į Marcinkevičių gali šokiruoti ar paliesti šiuos jausmus. Be to, ir jaunimui, kuris anuomet negyvenęs, labai patogu pūsti miglas ir pasakoti apie tarybinius pasiekmus ir talentus, tautos herojus, drauge prie jų šliejantis.

Ne vien neilga asmeninė tarybinio psaulio patirtis, bet ir sovietinės tikrovės tyrimai man leidžia daryti išvadą, kad kai kurios šiandien skleidžiamos „tiesos“ apie tarybinę tikrovę tėra vien mitai. Jais mėginama įtikinti dabartinę visuomenę, jie kartojami ir minėtų politikų atsiliepimuose. Marcinkevičiaus išskirtinis pozityvus vaidmuo tautai tėra vienas šių mitų.
Nerija Putinaitė

Ministras Bernatonis parodė didelį dėmesį mano menkam asmeniui, įvardydamas kaip vidutinybę. Galbūt jis ir teisus, sunku būtų ginčytis. Tačiau neteisus tuo, kad vidutinybė tarsi jau savaime neturėtų teisės nieko pasakyti apie visų pripažintus genijus, elitą, talentus. Tarsi kito talentas jau savaime vidutinybei turėtų užčiaupti burną. Galbūt tai buvo kadaise, jau sunkiai atmenamais laikais. Demokratija ir vidutinybėms suteikia teisę reikšti savo nuomonę, kad ir kokia netinkama ji atrodytų. Juo labiau, jei ta nuomonė yra pagrįsta tyrimais ir ne vienus metus trunkančiomis mokslinėmis diskusijomis.

Povilas Gylys taip pat labai aukštai įvertindamas mano asmenį, prilygino tarybiniams komjaunuoliams ir potencialiems aktyviems komunistams, suprask, nesirealizavusiems kolaborantams. Buvau spaliukė ir komjaunuolė. Tais laikais, kai stojau į šias organizacijas, buvo įsivyravęs brandus brežnevizmas, ir daugelis į tai žiūrėjo kaip į rutiną. Sunku spręsti, kur gyvenimas būtų nuvedęs, jei ši tvarka nebūtų žlugusi. Tačiau žlugimas tiesiogine prasme atvėrė akis ir parodė tą melą, kuriuo visi buvo maitinami. Nepriklausomybė radikaliai pakeitė ne vien mano, bet ir mano kartos gyvenimą, išpūtė miglas ir padėjo suprasti, kokia trapi riba tarp tiesos, manipuliacijų ja ir melagystės. Ne vien neilga asmeninė tarybinio psaulio patirtis, bet ir sovietinės tikrovės tyrimai man leidžia daryti išvadą, kad kai kurios šiandien skleidžiamos „tiesos“ apie tarybinę tikrovę tėra vien mitai. Jais mėginama įtikinti dabartinę visuomenę, jie kartojami ir minėtų politikų atsiliepimuose. Marcinkevičiaus išskirtinis pozityvus vaidmuo tautai tėra vienas šių mitų.

Vienas iš populiariausių mitų yra „kolaboranto“ sąvoka. Populiariuose svarstymuose mėginama kolaboravimą susieti su grynu tarybinės karjeros siekiu, nepaisant visuomenės interesų, siekiant vien naudos sau. Tokiu būdu pasirodytų, kad tebuvę vien keli kolaborantai, o visi kiti sovietmečiu nuoširdžiai rūpinęsi tauta ir Lietuva. Tačiau tokiu vaizdu gali patikėti vien naivuoliai. Kolaboravimas nėra susijęs su kenkimu visuomenei ar tam kraštui kurį valdai.

Vienas iš skleidžiamų mitų – kad niekas nėra be dėmės, visi kolaboravę, įskaitant ir V. Landsbergį, ką pamini P. Gylys savo straipsnyje. Tad tarsi niekas nėra švarus, visi susimurkdę ir susitepę. Tai man primena vieną tarybmečiu įprastą argumentą. Jis buvo metamas nepatenkintiesiems tarybų valdžia, kad ir už savo vaiko teisę nebūti ateistu kovojančiam žmogui. Buvo sakoma: tu eini į darbą, gauni iš tarybinės valdžios atlyginimą, reiškia, pritari jai. Tad kodėl veiki prieš ją?
Nerija Putinaitė

Bet kuri valdžia, jei jos veikla nėra remta vien represijomis, siekia išsilaikyti „valdžioje“. Tam jai reikia bendradarbiauti su visuomene, kad ši būtų lojali, kad jos didžioji dalis pripažintų tą valdžią kaip „savą“. Lietuviškoji tarybinė valdžia tam dėjo ypač dideles pastangas: jai reikėjo visuomenės palaikymo ir todėl, kad jos „nenuimtų“ maskvietiška valdžia, kuriai net Stalino laikais labai nepatiko liaudies neramumai. Buvo siekiama, kad respublikoms vadovautų žmonės, kurie joms yra „priimtini“. Kolaborantas buvo žmogus, kuris siekė suderinti okupacinės valdžios reikalavimus su vietinių žmonių lūkesčiais, siekdamas išlikti valdžioje.

Nerija Putinaitė
Nerija Putinaitė
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Kitas mitas susijęs su tvirtinimu, kad jei ne „mes“, tai būtų valdę „kiti“. Taip visuomenė tarsi gąsdinama, sugestijuojant, koks tai baisus būtų buvęs vaizdas. Maskvietiška valdžia vykdė vadinamąją „įvietinimo“ politiką. Ji reiškė norą, kad respublikose valdytų vietiniai komunistai, nes tokiu būdu valdymas buvo paprastesnis. Vietiniai žmonės visada geriau supras vietinius. Taip buvo atsižvelgiama būtent į vietinės visuomenės lūkesčius, siekiant, kad visuomenė noriai dirbtų ir nemaištautų.

Net teoriškai sunku įsivaizduoti, kad Lietuvą būtų sėkmingai valdę „kiti“, suprask, nelietuviai komunistai. Centrinė maskvietiška valdžia būtų įkalbinusi vietinius valdyti. Kiek esama žinių, net nepanašu, kad kada nors būtų kilęs tokio kalbinimo poreikis. Tarybinių politinių veikėjų vėliausiuose atsiminimuose taip pat neaptiksi, kad jie būtų sprendę kokią dilemą, užimti pasiūlytas pareigas ar ne. Tai rodo, kad „kiti“ kaip „ne-mes“ yra grynas išsigalvojimas.

Negalima neigti, kad nemažai valdančių komunistų stengėsi gerai dirbti savo darbą. Tačiau tai nėra joks išskirtinis nuopenas jiems. Faktorius, kuris iš tiesų buvo reikšmingas, kad Lietuva ar tauta išliktų, kad nebūtų viskas išvogta, buvo „paprasti“ žmonės. Jie, nepaisant demoralizuojančio režimo, siekė kuo geriau daryti darbą, kurį dirbo, kuo sąžiningiau gyventi. Jei ne šie žmonės, jokia ir tvarkingiausia nomenklatūra nebūtų nieko padariusi.

Trečias mitas, kuris skleidžiamas, kad niekas nėra be dėmės, visi kolaboravę, įskaitant ir Vytautą Landsbergį, ką pamini Povilas Gylys savo straipsnyje. Tad tarsi niekas nėra švarus, visi susimurkdę ir susitepę. Tai man primena vieną tarybmečiu įprastą argumentą. Jis buvo metamas nepatenkintiesiems tarybų valdžia, kad ir už savo vaiko teisę nebūti ateistu kovojančiam žmogui. Buvo sakoma: tu eini į darbą, gauni iš tarybinės valdžios atlyginimą, reiškia, pritari jai. Tad kodėl veiki prieš ją? Tiesa, anuomet visi gyveno, nemažai kas buvo įstoję į partiją, kai kas ir pasiekęs karjeros ar net gavęs valstybinių apdovanojimų. Aktyvių rezistentų iš tiesų tebuvo vienetai. Tačiau skirtumas atsiranda ne vien dėl praeities, bet labiausiai – dėl dabarties. Siekiant iš praeities išsivaduoti, dabartinis santykis su praeitimi, net su savo asmenine praeitimi, yra esminis. Dabartyje galime matyti, kad grupių ar net politinių partijų santykis su praeitimi yra labai skirtingas.

Marcinkevičius yra lakmusas, kuris rodo mūsų santykį su tarybine praeitimi. Kalba ne vien apie Marcinkevičiaus konkretų kūrybinį vaidmenį formuojant tarybinę propagandą. Vaidmuo neabejotinas. Jis rašė propagandines eiles, užėmė aukščiausius postus. Poema „Mindaugas“, net jei talentingai parašyta, yra tautiškumo ir patriotizmo surogatas, kuriuo tarybiniai lietuviai buvo maitinami vietinės nomenklatūros. Ji įtvirtino pasakojimą apie tai, kaip Lietuva buvo nuolat skriaudžiama ir engiama, ir kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti iš visų pusių ją visais laikais atakavę svetimieji. Ji suteikė galimybę tarybinei lietuviškai valdžiai save pateikti kaip puoselėjančią tautiškumą, kaip esančią vienintele tos nualintos ir vargstančios, pasyvios Lietuvos gynėja. Bent aš gyvenu kitoje tautoje ir kitoje Lietuvoje, ir nenorėčiau, kad Marcinkevičiaus apdainuota tauta būtų suvienyta ir sustiprinta.

Kodėl nuvilia Marcinkevičius kaip asmuo? Ar kas nors yra girdėjęs, kad Marcinkevičius kur nors būtų užsiminęs, kad tarybinė tvarka buvusi statoma ant melo, ir kad jis prisidėjęs prie jos statybos, net jei padaręs ir gerų darbų ar parašęs gerų eilėraščių, poemų, kad ir „Grybų karą“? Bent man nepavyko to aptikti. Marcinkevičius yra simbolis minties, kad Lietuvos nepriklausomybė nebuvo joks lūžis, kad įvyko tarsi natūralus perėjimas iš „anos Lietuvos“, kuriai visi (mes) dirbo(me) į dabartinę Lietuvą, kuri deja deja, „ne ta, kurios norėjome“. Jis yra tiltas, kuriuo ana Lietuva tarsi nepastebimai pereina į šią Lietuvą, nepasikeitusi, ir net kojų nesušlapusi, ir dabartinę Lietuvą spraudžia į anos rėmus.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

Nerimas dėl Baltijos valstybių: ar V. Putinas išmoko sovietų laikų pamokas? (695)

Be abejo, geografija nediktuoja visų įvykių eigos. Didžios idėjos ir didieji lyderiai yra dalis kintančio istorijos proceso. Bet visi jie priversti veikti geografijos rėmuose. Leidykla „Tyto alba“ pristato naują Timo Marshallo knygą „Tim Marshall. Geografijos įkaitai: dešimt žemėlapių, pasakančių viską, kas lemia pasaulio politiką“.

A.Užkalnis. Naujas herbas Lietuvai: cigaretės, cisterna, labdarkė (325)

Daugelis turbūt stebitės, kaip čia gaunasi, kad mes nieko negirdėjome apie naujo Lietuvos Respublikos herbo konkursą? Reikia atidžiau spaudą skaityti, tai ir nepraleisite. Konkursą paskelbiau aš pats, ir, surinkęs pakankamai parašų, skelbsiu referendumą.

V. Urbonavičiūtė. Sveikinu, jūs ką tik tapote propagandos skleidėju! (464)

Praėjusią savaitę feisbuke sukosi jautri istorija apie mergaitę Raselę, kuriai 1983 m. kilniaširdis gruzinas gydytojas iš Maskvos bei daugybė žmonių susivienijusių „gerumo estafetėje“ išgelbėjo ir gyvybę, ir galimybę vaikščioti.

I. Makaraitytė. Nomenklatūrinis jaunimėlis: jums nekyla klausimas, iš ko jie gyvena? (741)

Prieš kokius trejus metus netyčia susidūrę ant vienos kavinės slenksčio su buvusiu bendramoksliu ir aptarę politines aktualijas, netikėtai perėjome prie ištakų – kaip išvis politika atsirado mūsų gyvenime? Pradėjome lyginti, kuo skyrėsi jo, įtakingo sovietinės nomenklatūros vaiko, ir mano, tiesiog sovietmečio inteligentų vaiko, gyvenimai.

M. Jastramskis. Kad Rusija neišnaudotų nostalgijos sovietmečiui (474)

Reaguojant į neseniai su Laurynu Kasčiūnu DELFI skelbtą publikaciją, paremtą šiuo metu rengiamos Rytų Europos studijų centro (RESC) studijos rezultatais, teko sulaukti įvairių klausimų: apie sovietmečio vertinimo tikrąją reikšmę, jo ryšį su Rusijos propaganda. Ačiū reiškusiems pastabas, tiesiogiai ir netiesiogiai.