Šį kovą vykusiuose Estijos Parlamento rinkimuose buvusio premjero Maarto Laaro (dešimtajame dešimtmetyje, priešingai nei tuometinės Lietuvos vyriausybės, išdrįsusio imtis radikalių šalies ūkio reformų) vedama konservatyvių partijų „Tėvynė“ ir „Res Publica“ sąjunga į rinkimus ėjo su šūkiu „Ne piniguose laimė“. Vasarį Lietuvoje vykusiuose savivaldos rinkimuose mūsiškės partijos panašių šūkių nekėlė. Savo metiniame pranešime Valdas Adamkus tvirtino, kad, vykdant socialinę ir ekonominę politiką, yra labai svarbu skatinti eilinius Lietuvos piliečius pasitikėti savo jėgomis. Akivaizdu, kad tiek Prezidentas, tiek politinės partijos mano, kad jų rinkėjų laimė yra būtent piniguose.
Taigi, regis, postmodernistinė vertybinė revoliucija Lietuvos politikoje dar neprasidėjo.
Kad ir kaip būtų paradoksalu, idėjos, kurios demokratinio perėjimo pradžioje pagrįstai buvo laikomos naujausiomis, vis dar tokiomis tebelaikomos, nors iš tikrųjų švelniausiu atveju jos turėtų būti be paliovos viešai kvestionuojamos.
LLRI kartu su ištisa politikų, verslininkų ir intelektualų karta simbolizuoja visas tas nepriklausomybės atkūrimo paryčiais atsiradusias institucijas, vertybes ir idėjas, tačiau šiandien jos jau yra seniai pasenusios ir joms verkiant reikia bent jau atsinaujinimo, atsižvelgiant į dabartines lietuviškas ir pasaulines realijas.
Daugelis Lietuvos politikų ir intelektualų baiminasi kalbėti apie tai, kas kitose šalyse, netgi nebūtinai pačiose liberaliausiose arba, itin konservatyvių lietuvių požiūriu, labiausiai eretiškose, jau seniai yra sena ir įprasta. Nors niekas – net Europos Sąjunga – primygtinai nereikalauja, kad būtų įteisintos homoseksualų santuokos, jų teisė į įvaikinimą ar eutanazija. Liberalioje demokratijoje tai turi nuspręsti tos valstybės piliečiai, tačiau atvira diskusija tokiais klausimais būtina, o apie tai viešai kalbantys neturi būti užmėtyti akmenimis. Kol kas nors kiek labiau kontroversiška ar peržengianti tradicinio lietuviško suvokimo ribas tema, ir jau daugelis žegnojasi.
Dar blogiau, dalis Lietuvos visuomenės vos ne paniškai bijo bet kokių naujų idėjų ir alternatyvių vertybių, netgi nesvarbu, kokios tos idėjos bebūtų, ar radikaliai konservatyvios, ar kardinaliai kairiosios. Žinoma, nereikia apsilenkti su sveiku protu. Pavyzdžiui, vartant kai kuriuos lietuviškus katalikiškus lankstinukus, netiesiogiai tvirtinančius, jog Dievo yra daugiau katalikų nei protestantų bažnyčioje, gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvos katalikų bažnyčia iki šiol nesusitaikė su tuo, kad prieš keletą šimtmečių įvyko reformacija. Tačiau 1517 metais katalikų vienuolis Martinas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų iš tikrųjų prikalė savo 95 tezes, sudrebinusias ne tik tuometinę Katalikų bažnyčią, bet ilgainiui ir visą tarptautinę politinę sistemą, bei transformavusias politines ir moralines vertybes Europoje.
Televizijos ir elektroninės erdvės eterį užimantiems iškiliems visuomenės veikėjams taip pat nereikėtų krūpčioti, išvydus idėjinius simbolius. Sovietinio komunizmo sąlygomis Markso manifestas sukėlė ištisų kartų tragedijas, tačiau nuneigti Markso kaip filosofo ir ideologo svarbą reikštų ignoruoti Europos kairiosios intelektinės minties palikimą. Kitaip nei Marksas, Che Guevera tiesiogiai buvo atsakingas už daugelio žmonių žudymą, ir akistata su tiesa čia būtina, bet negalima ignoruoti šiuolaikinės popkultūros realybės ir iš Che Gueveros sukurto maištininko simbolio.
Lietuvai pats laikas nustoti bijoti naujų idėjų ir vertybių revoliucijos. Gegužės 1 d. kairiųjų intelektualų kompanija padėjo gėlių prie Frankos Zappo paminklo bei perskaitė savo manifestą „Naujoji kairė 95“. Tam, kad paskatintų naujų idėjų proveržį ir intelektinę diskusiją Lietuvoje. Šiuo metu akademinėje ir viešojoje erdvėje įsitvirtinę intelektualai turėtų priimti naujų idėjų iššūkį, nes tie, kurie šį iššūkį meta dabar, neišvengiamai jo sulauks vėliau tiek iš jaunesnės intelektualų kartos, tiek iš tų pačių intelektualų, kuriuos dabar jie siekia nuvainikuoti. Pagal intelektualo Andriaus Bielskio Nietzsche’s moralės filosofijos intrepretaciją, būtina kurti ir išrasti naujas vertybes, kritikuojant, pervertinant ir metant iššūkį senosioms.
Tačiau tos naujos vertybės jokiu būdu nėra galutinės, nes siekiant laisvės vertybės turi būti nepaliaujamai perkainojamos.