Tačiau Lietuvoje dar neprivatizuota tiek daug vertingo nekilnojamojo turto, o vyriausybė tik pradeda spręsti energetinės priklausomybės nuo Rusijos problemas. Todėl tikėtis, kad verslininkai nerems politikų, politinių partijų bei jų rinkimų kampanijų, net jei tokia parama ir bus uždrausta, yra tiesiog juokinga. Ypač turint galvoje, kad politinio finansavimo priežiūros sistema, kai Vyriausioji rinkimų komisija atsako beveik už viską, yra labai silpna.
Taigi juridinių asmenų politinės finansinės paramos draudimas yra praktiškai neįgyvendinamas.
Be to, teisinė ir žmogiškosios prigimties logika diktuoja, kad pats draudimas automatiškai reiškia, jog jo pažeidimų bus, o lietuviškomis sąlygomis jų neabejotinai bus daug. Todėl geriau yra ne drausti, o reguliuoti. Žinoma, tinkamai reguliuoti.
Reikėtų trijų pagrindinių politinio finansavimo reguliavimo sąlygų.
Antra, turėtų būti sukurta veiksminga politinio finansavimo reguliavimo priežiūros baudų ir paskatų sistema, kuri ne tik priverstų, bet ir paskatintų politikus ir partijas, fizinius ir juridinius asmenis bei žiniasklaidą laikytis skaidraus politinio finansavimo taisyklių.
Trečia, reikėtų numatyti daugiau "politinių pinigų" iš valstybės biudžeto. Žinoma, tai turėtų būti tinkamai paaiškinta visuomenei, chroniškai, bet vis dėlto pagrįstai nepasitikinčiai politinėmis partijomis ir politikais.
Daugumą šių siūlymų dar prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą (ES) pateikė ES PHARE ekspertai, dirbę su Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Teisingumo ministerija. Tada, spaudžiama Europos Komisijos, Lietuva priėmė Nacionalinę antikorupcijos programą, kuri tarptautinių ekspertų buvo įvertinta kaip viena iš pačių geriausių tarp pokomunistinių ES šalių kandidačių.
Tačiau daugelis PHARE ekspertų siūlymų tuomet buvo palaidoti dar prieš balsavimą Seime. O Nacionalinė antikorupcijos politika, remiantis Specialiųjų tyrimų tarnybos, atsakingos už jos įgyvendinimo koordinavimą, ataskaitomis, jau kelinti metai praktiškai yra vykdoma tik popieriuje.
Artėjant 2008 m. Seimo rinkimams, politikai ir partijos, kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, sukrus teikti su politiniu finansavimu susijusių įstatymų projektus, kad spėtų užsidirbti papildomų priešrinkiminių taškų.
2004 m. vasarą Seime buvo surengta tikra tokių įstatymų projektų mugė - jų buvo užregistruota dešimtimis. Tačiau galiausiai 2004 m. rugpjūtį priimtas naujas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymas iš esmės nieko nepakeitė.
Todėl beviltiška tikėtis, kad prieš kitų metų Seimo rinkimus pasikeistų bent jau Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko skyrimo tvarka.
Per pastarąsias dvi parlamento kadencijas Lietuvoje iš esmės nepasikeitė nei politinio finansavimo reguliavimas, nei jo praktika. Politinės korupcijos problemos šerdis, populiariai šnekant, yra politinės valios trūkumas, o kalbant labiau metafiziškai - demokratinės politinės kultūros nebuvimas. Be to, Lietuvos politikoje trūksta stiprių ir principingų asmenybių.
Panašu, kad kol Lietuvoje nenusistovėjo verslo savireguliacijos ir valstybinio reguliavimo taisyklės, o vyriausybė neišsprendė energetinių šalies problemų, tol verslininkai galės be skrupulų "tampyti politikus už ūsų", ir skaidresnio politinių partijų ir kampanijų finansavimo nebus.
Ilgainiui tai, deja, gali tapti ne tik lietuviškosios politikos bruožu, bet ir jos norma. Europos Sąjunga bent jau dabar čia sarginiu šunimi neketina būti.