Galima kritikuoti V. Adamkų už jo asmeninį pasyvumą antrosios kadencijos metu, neretai vanagišką poziciją Rusijos atžvilgiu bei besąlygišką Gruzijos palaikymą, nepaisant pastarosios nuklydimų ir atsakomybės, prasidedant karui su Rusija.
Vis dėlto, prezidentas V. Adamkus yra teisus, pasisakydamas už ir toliau artimus Lietuvos santykius su Gruzija bei netiesiogiai apgailestaudamas dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės politikos Gruzijos atžvilgiu.
Galima sutikti, kad per pastaruosius metus pasikeitė tarptautinė situacija, Jungtinėms Amerikos Valstijoms bei didžiosioms Europos valstybėms glaudesnis bendradarbiavimas su Rusija tapo naudingesnis. Taip pat būtų galima tvirtinti, kad pati Gruzija kaip ir „susimovė“ dėl karo su Rusija ar dėl savo prezidento Michailo Saakašvilio nedemokratinių polinkių.
Tuo metu Lietuva lyg ir pradėjo vykdyti pragmatinę užsienio politiką; ji dabar labiau orientuojasi į kur kas abejingesne Gruzijai tapusią Europos Sąjungą. Ir dėl to Lietuvai kaip ir nėra reikalo tęsti „romaną“ su tokia tarptautinės bendruomenės lūkesčių nepateisinusia valstybe.
Kaip teigia Kęstutis Girnius, Lietuvai iš tiesų nevertėtų būti ta balta varna ir toliau aklai remti Gruziją, ypač jos nesutarimuose su Rusija, bei neatsižvelgti į jos klaidas.
Tačiau spaudimą Gruzijai, kad ši nenuslystų į nedemokratines praktikas ar neįsiveltų į nereikalingus konfliktus su Rusija, galima daryti ne simbolinėmis užuominomis, tik atėjus į valdžią, o užimant aiškiai išreikštą poziciją: „kaip ir anksčiau, mes esame geriausi jūsų draugai, palaikome jūsų narystės ES ir NATO siekius, bet Lietuvai niekada nebus priimtini žmogaus teisių ar tarptautinės teisės pažeidimai“.
Atstumti savo silpnesnę partnerę dėl to, kad ši suklupo, labai lengva, tačiau ar verta ir apskritai to reikia? Kiek įmanoma, kiek leidžia ištekliai Lietuva turėtų stengtis išlaikyti santykių su Gruzija įdirbį. Todėl yra svarbu pakviesti jos Prezidentą į nepriklausomybės jubiliejų ir nuvažiuoti į jos nepriklausomybės šventę.
Jei Lietuva šiandien laikosi daugiau europinės krypties vien dėl to, kad ji europinė, net jai tai kartais nenaudinga, ar tai nėra tiesiog užsienio politikos tarptautinės mados sekimas? Toks visiškai be galvos? Be to, Lietuva nieko nepraranda, būdama geriausia, bet principinga Gruzijos draugė.
Anksčiau ar vėliau Gruzija turėtų atsistoti ant kojų ir kaip demokratija, ir kaip demokratinių valstybių bendrijos narė. Ir Lietuva turėtų ištikimą bei naudingą sąjungininką, kurį nuosekliai rėmė, bet kurio atžvilgiu buvo aiškiai principinga, o ne vien rodė nebylius nepasitenkinimo gestus. Juo labiau, kad gruzinai ir lietuviai jaučia abipuses simpatijas; na ir kas, kad jos gimė dar sovietmečiu?
Tačiau nebūtinai visada bus taip, kad Lietuva bus reikalingesnė Gruzijai, o ne atvirkščiai. Galbūt šiandien Lietuva (tiksliau, dabartinė jos valdžia), jau septinti metai būdama ES ir NATO narė, jaučiasi pasaulio viršūnėje, tačiau ateitis niekada yra nenuspėjama. Dabar Lietuva su Gruzija elgiasi panašiai kaip vidurinėje mokykloje pirmūnai ar turtingų tėvelių vaikai - su dvejetukininkais. Bet dažnokai atsitinka taip, kad dvejetukininkai pasiekia daugiausia, pirmūnai net neapsisuka, o kažkieno turtingieji tėveliai bankrutuoja.
Šiuo metu, po keleto D. Grybauskaitės nedraugiškų žingsnių, šiek tiek jau per vėlu vykdyti „adamkišką politiką minus besąlygiškas Gruzijos rėmimas“. Vis dėlto, laipsniškai būtų galima abiejų valstybių santykius padaryti vėl intymesnius. Kitaip Lietuva taps dvigubų standartų puoselėtoja.
Atrodytų, kad mūsų užsienio politikoje Gruziją būtų pakeitusi Baltarusija. Dabar, kaip ir visa ES, Lietuvos valdžia tyliai smerkia Gruziją - ji tapo visos Europos dukra palaidūnė. Autoritarinis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka tarsi po truputį reabilituojamas, o Saakašvilį vos ne bandoma pastatyti į pastarojo vietą - jo nevengiama ignoruoti.
Jaunąjį Gruzijos prezidentą yra už ką kritikuoti. Jo retorika Rusijos atžvilgiu pernelyg demagogiškai juodai balta; jis nemėgsta pripažinti savo klaidų, o jo politika Abchazijos ir Pietų Osetijos atžvilgiu – paprasčiausiai neišmintinga. Jis nesugeba įvertinti tarptautinės padėties, nesuvokdamas, kad tai bus ilgas istorinis žaidimas, kad galimybės atgauti šiuos kraštus yra praktiškai lygios nuliui ir kad su laiku greičiausiai bus įteisintas status quo. Tačiau abiejų teritorijų klausimą Gruzija galėtų ilgai ir gudriai išnaudoti, galų gale siekdama tam tikros kompensacijos tiek iš Rusijos, tiek iš tarptautinės bendruomenės.
Dabartinė Lietuvos valdžia turi išlikti ištikima žmogaus teisėms ir tarptautinei teisei, bet ji neturėtų stengtis kažkaip nubausti Saakašvilį ir pačią Gruziją. Tai už mus labai sėkmingai padarys didžiosios valstybės.
Lietuvai nėra jokios naudos nusisukti nuo senųjų savo partnerių kaip Gruzija. Juo labiau, kad Gruzijos partnerystė buvo išpuoselėta nepriklausomos Lietuvos metais. Tai buvo vienas iš ryškiausių mūsų užsienio politikos pasiekimų. Gal netgi negražu yra griauti tai, ką ilgus metus kūrė kiti prezidentai.
Galiausiai, Lietuva neturėtų tapti maža arogantiška valstybe. Tai tiesiog neskoninga.