Logiškai išeitų, kad geriau, jog vaikai, kuriuos taip vangiai įsivaikina heteroseksualios lietuvių poros, nelaimingi užaugtų skurdžiuose Lietuvos vaikų globos namuose nei taptų gėjais. Tačiau, pirmiausia, ar tikrai vaikai, užaugę homoseksualiose šeimose, tampa gėjais? Antra, o jeigu ir tampa? Kuo blogai yra būti gėjumi?
Tai, kad vaikai, užaugę su homoseksualais, tampa gėjais, priklauso tai pačiai mitų apie gėjus kategorijai kaip „gėjai labiau ištvirkę nei heteroseksualai“, „ gėjai nesugeba būti monogamiški ir ištikimi savo partneriams“. Amerikos psichologų asociacijos atlikti ilgalaikiai statistiniai tyrimai tokius stereotipus apie vaikus iš homoseksualių šeimų paneigia. Be to, ar heteroseksualų (ypač vyrų) „vaikščiojimas į kairę“ gali būti pateisinamas labiau nei homoseksualų?
Taip, vaikai, užaugę homoseksualiose šeimose, greičiausiai turės nestandartinį požiūrį į lyčių santykius ir apskritai į daugelį dalykų. Na ir kas? Jie užaugs originalesnėmis, kūrybingesnėmis ir greičiausiai drąsesnėmis bei emocionaliai sąžiningesnėmis asmenybėmis.
Tačiau netgi jei vaikas, užaugęs homoseksualioje šeimoje, beveik automatiškai būtų pasmerktas tapti gėjumi, grįžkime prie to paties klausimo – kuo blogai yra būti gėjumi? Kuo homoseksualumas arba pats žmogus homoseksualas yra blogas, jei juo/ja taip nepasitiki ir netgi baisisi Lietuvos visuomenė?
Daugiausiai ir, beje, dažniausiai tylomis remiamasi tuo, kaip homoseksualūs žmonės, tiek vyrai, tiek moterys, mylisi. Dauguma heteroseksualių vyrų paprastai tvirtina, kad jie neturi nieko prieš lesbietes. Kurgi ne, juk besiglamonėjančios ir viena kitą liečiančios moterys yra jų kasdienių seksualinių fantazijų dalis. Tik tose fantazijose neva lesbietiški meilės žaidimai yra tik lengvas apšilimas prieš prasidedant „tikriems dalykams“ – seksui su vyru, nes tai jis yra žiūrovas, tai jam jos skiria savo šou.
Seksas tarp vyrų daugeliui heteroseksualių arba homoseksualių, tačiau to sau neprisipažįstančių, vyrų, yra... nenatūralus aktas. Lietuvos moterys ant gėjų vyrų gali pykti dėl to, kad jie dar labiau sumažina heteroseksualių vyrų, kurių mūsų šalyje ir taip statistiškai trūksta, skaičių. Bet nuo to, kad Lietuvoje vyrų trūksta, homoseksualių moterų, regis, gatvėse nedaugėja?
Religiniai argumentai prieš homoseksualumą naudojami ypač dažnai, nors jie remiasi vos keleto Biblijos eilučių paraidiniu interpretavimu. Katalikų Bažnyčios oficiali pozicija homoseksualumo atžvilgiu yra gana atsargi. Ji nesiima spręsti dėl homoseksualumo kilmės. Nuodėme yra laikomas homoseksualių lytinių santykių praktikavimas, ir todėl į homoseksualumą linkę asmenys turėtų laikytis celibato. Katalikų bažnyčia taip pat rengia taip vadinamas išgijimo nuo homoseksualumo pamaldas.
Arba laikytis celibato, arba lankyti išgijimo mišias. Apie tai, žinoma, ypač lengva kalbėti heteroseksualui. Tačiau homoseksualui sakyti „gydykis“ yra tas pats, kas sergančiajam vėžiui sakyti, kad, deja, toks gyvenimas, visko pasitaiko, būna ir žymiai sunkesnių vėžio formų… „Išgijimas“ atrodo tikėtinas tik tuo atveju, kai biseksualus žmogus sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka heteroseksualų lytinį gyvenimą.
Galiausiai netgi jei homoseksualių santykių praktikavimas būtų aiškiai įvardinta nuodėmė, argi Dievo gailestingumas, kaip rašo Biblija, nesiekia dangaus aukštybių, kad nepasmerktų žmogaus, kuris nuoširdžiai myli tos pačios lyties žmogų ir su kuriuo, savaime suprantama, nori mylėtis?
Grįžtant prie gėjų teisių turėti vaikus. Kas yra geriau, ar vaikas, augantis skurdžiuose vaikų globos namuose arba nedarnioje heteroseksualų šeimoje, ar vaikas, augantis darnioje ir mylinčioje homoseksualų šeimoje? Kažkodėl tokiose tradiciškesnėse visuomenėse kaip Lietuva vaiko laimės vardiklis pirmiausia yra apskaičiuojamas pagal tradicinės šeimos (tėtis, mama ir vaikai) buvimo, o ne pagal meilės ir rūpinimosi, vaiko gaunamo iš jį auginančiųjų, matą.
Tačiau Lietuva gali lengviau atsikvėpti. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, iki šiol nebuvo gautas nė vienas prašymas įsivaikinti iš asmens, identifikavusio save kaip homoseksualą. Kol kas. Tuo tarpu lietuviai galėtų atsisakyti vyraujančios nuostatos, kad homoseksualūs tėvai natūraliai yra blogi. Pagal tokią logiką ir vėl reikštų, kad būti gėjumi yra blogis, o patys gėjai yra kažkokie ypatingai blogi žmonės.
Blogesni už korumpuotus politikus, valstybės silpnumu besinaudojančius godžius verslininkus, heteroseksualius vyrus, savo vaikų akivaizdoje mušančius savo žmonas. Tačiau homoseksualūs žmonės niekuo nėra blogesni už heteroseksualius žmones. Turbūt dažnai ir geresni, nes jie tikrai labai gerai žino, ką reiškia būti atstumtajam ir paniekintajam. Bent jau Lietuvoje.
Europos žlugimas? Tada Europa žlugo jau Senovės Graikijoje, kur intymūs santykiai pirmiausia rėmėsi socialiniu statusu, o ne lytimi. Moterys juk buvo laikomos net neturinčios sielos, o paplitę homoseksualūs santykiai buvo piliečių privilegija ir gyvenimo būdo bei estetinio skonio reikalas.