Todėl gal konservatoriams tapus socialdemokratais? Aišku, Tėvynės sąjungos niekas nepriverstų virsti kairiaisiais. Nors jų valdymo laikais šalies ūkio politika buvo kairuoliškesnė nei kada nors socialdemokratų, kultūrine vertybine prasme jie yra tikri dešinieji. Be to, politinį kairumą jie vis dar automatiškai tapatina su sovietiniu komunizmu.
O kodėl socialdemokratams netapus konservatoriais? Dabartinių socialdemokratų liberalesnės nei dabartinių konservatorių kultūrinės vertybės galėtų būti lengvai užskaitytos kaip dešiniosios, ypač dabar, kai Lietuva skaičiuoja jau ketvirtus narystės ES metus ir yra priversta siekti europinių vertybinių standartų.
Ideologiškai dabartinę Socialdemokratų partiją su politine kaire sieja tik jos šaknys sovietinėje komunistų partijoje ir, kad ir kaip būtų ironiška, seniausioje ideologiškai autentiškoje Lietuvos partijoje - Socialdemokratų partijoje, įkurtoje dar XIX a. Tačiau sąsajos su sovietine komunistine praeitimi nėra autentiškos europietiškos kairiosios partijos skiriamasis bruožas, o autentiškus socialdemokratus buvę Lietuvos sovietiniai komunistai sėkmingai asimiliavo vos per kelerius metus.
Vis dėlto tai, kad socialdemokratai nėra autentiška kairioji partija, labiausiai atskleidžia faktas, kad kitaip galingi ir įtakingi socialdemokratai, sudarydami mažumos Vyriausybės daugumą ir apskritai būdami jau beveik visą antrąją iš eilės Seimo kadenciją valdžioje, taip ir nesugebėjo net pradėti merdinčio Lietuvos viešojo sektoriaus reformos.
Žinoma, Lietuvos socialdemokratams tapus konservatoriais, politinė konkurencija dešiniajame ideologiniame sparne ypač suintensyvėtų. Šiuo atveju dabartiniai konservatoriai turėtų arba prisijungti prie konservatoriais tapusių socialdemokratų (o to jie tikrai nepadarys), arba išgalvoti nepaprastą būdą, kaip sustiprinti savo pozicijas. Todėl ar ne geriau būtų, jei Tėvynės sąjunga pagaliau ryžtųsi radikaliai atnaujinti savo partiją?
Partija turi stipriausią jiems ištikimą elektoratą, bet jo kaip ir 2000-aisiais bei 2004 metais nepakaks pergalei kitų metų Seimo rinkimuose. Krikščionių demokratų ir kitų save konservatyviaisiais dešiniaisiais belaikančių partijų parama konservatoriams tikrai nepakenks. Tačiau jiems kur kas labiau nei naujo partinio partnerio reikia naujų idėjų, kurios patrauktų paprastai už populistus balsuojančius ar išvis rinkimuose nedalyvaujančius rinkėjus.
Europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis, pelnytai savo tėvynėje atgavęs populiarumą, galėtų bent trumpam grįžti į aktyvią nacionalinę politiką. Galbūt jis į lietuviškąjį konservatizmą pajėgtų atversti labiausiai nusivylusius aštuoniolika nepriklausomybės metų Lietuvos piliečius.
Ekonomistas Raimondas Kuodis Lietuvos politikams siūlo nustoti vaidinti "ideologinę kovą", bent jau vykdant ekonominę ir socialinę politiką, nes politikų takelis dėl globalizacijos bei europinių ir tarptautinių įsipareigojimų esąs siauras. Ekonomistas taip pat cituoja žymųjį JAV dienraščio "The New York Times" žurnalistą Thomą L. Friedmaną, kuris nacionalinių vyriausybių galimybes apibūdina kaip pasirinkimą tarp pepsikolos ir kokakolos.
Tačiau ar pasirinkimas tarp fundamentalių viešojo sektoriaus reformų ir pelno mokesčio mažinimo, kai šaliai su smarkiai išaugusia infliacija gresia ekonomikos perkaitimas, o kitų metų planuojamas biudžetas yra apytuštis, yra pasirinkimas tarp pepsikolos ir kokakolos?
Regis, Lietuvai būtent reikia nesuvaidintos tradicinės ideologinės kovos ir, turint galvoje necivilizuotai mažus mokytojų, dėstytojų, gydytojų ir policininkų atlyginimus bei tebeaugančią socialinę diferenciaciją, nuoseklaus žingsnio kairėn. Bet ar šalies politinės partijos pagaliau bent nustos apsimetinėti ir išdrįs pasakyti nors minimalią tiesą, t.y. kam jos iš tiesų atstovauja? Visiems rinkėjams tikrai būtų gerokai aiškiau, už ką balsuoti kitų metų rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose.