Jau kelinti metai pasaulis stebi, kaip Rusija grįžta į didžiųjų valstybių žaidimą bei siekia atgauti savo įtaką tarptautinėje politikoje. Naivu būtų tikėtis, kad ekonomiškai atsigavusi ir energetinių išteklių turinti istoriškai galinga valstybė atsisakytų tokių savo ambicijų.
Todėl savaime suprantama, kad, jei Rusija bando paveikti procesus, vykstančius Artimuosiuose Rytuose, ar formuoti strateginę partnerystę su Kinija bei atvirai kritikuoja JAV, juo labiau ji bandys daryti įtaką savo buvusiose respublikose ir vadinamosiose palydovinėse valstybėse. Be to, per pastaruosius metus sparčiai keitėsi visas tarptautinis kontekstas.
JAV iš pasaulio policininkės virto beveik visų akyse savo tarptautinį prestižą prarandančia supergalybe. ES ir NATO plėtra į rytus įgavo visiškai kitokią reikšmę, o didžiosios Vakarų Europos valstybės, vedamos savo nacionalinių interesų, prisiminė savo seną partnerystę su Rusija, nutrūkusią po Antantei netikėto bolševikinio perversmo 1917 metais.
Taigi, kad ir kaip būtų ironiška, tačiau Lietuva, kuri į ES ir NATO pirmiausia stojo tam, kad užsitikrintų savo saugumą nuo Rusijos, tapusi ES ir NATO nare, yra priversta rūpintis, kad vėl nepakliūtų į jos įtakos zoną. Todėl lyg ir yra pagrindo ne tik toliau, bet ir dar labiau bijoti Rusijos. Ir Lietuva, regis, jos tikrai bijo.
Formali mūsų šalies užsienio politika Rusijos atžvilgiu yra, žinoma, ir turi būti draugiška ir pragmatiška. Tačiau Lietuvos politinis ir viešasis diskursas, nukreiptas į mūsų didžiąją rytinę kaimynę, kuris irgi yra užsienio politikos bei viešosios diplomatijos dalis, yra kupinas baimės, nerimo ir emocijų. Tačiau toks diskursas yra pernelyg iracionalus ir paprasčiausiai nenaudingas Lietuvai.
Savo garsiojoje Seimo kalboje Arvydas Pocius minėjo „priešišką“ valstybę. Įdomu, kurią valstybę jis turėjo galvoje? Gal Iraną? Latviją? O gal Pietų Osetiją? Pietų Korėją? Tai gal Baltarusiją? Kažin. Pagal nutylėjimą, visiems buvo aišku, kad jis turėjo galvoje Rusiją. Tačiau ką tai reiškia?
Kokį ženklą jaunutė ES ir NATO narė siunčia tai pačiai Rusijai ir Vakarų partnerėms, svaidydamasi tokiu dviprasmišku žodynu? Panašiai, beje, VSD vadovą pagrįstai kritikuojantys konservatoriai vis dar neatsisako landsbergiškosios Rusiją demonizuojančios retorikos. Bet kuo ji naudinga Lietuvai? Ir ar šalies visuomenė nėra be reikalo gąsdinama tuo matomu nematomu Rusijos baubu?
Apskritai nesiliaujantis VSD skandalas, kaip ir Rolando Pakso apkaltos procesas, Viktoro Uspaskicho avantiūros bei daugelis kitų Lietuvos vidaus politikos epizodų sukasi aplink tą pačią grėsmės nacionaliniam saugumui ir valstybingumo pamatams temą. Ir, be jokios abejonės, ta grėsmė kyla iš Rusijos, nors tai ne visada įvardijama.
Tačiau ką tai reiškia? Kaip eilinis lietuvis turi suprasti grėsmę savo šalies nacionaliniam saugumui iš Rusijos? Kaip tas pavojaus Lietuvos valstybingumui mechanizmas veikia?
Toks iracionalus ir neretai netgi isteriškas Lietuvos politinis ir viešasis diskursas Rusijos atžvilgiu yra kaip migla, pro kurią neįmanoma įžiūrėti nei tikrosios Rusijos politikos Lietuvos atžvilgiu, nei Lietuvos gyventojų, veikiančių Rusijos, o ne Lietuvos naudai pačioje Lietuvoje, veiklos.
Visiems lyg ir aišku, kad politika turi būti racionali ir pragmatiška. Tačiau, regis, nei Lietuvos politikai, nei valstybės tarnautojai, nei žiniasklaida to arba dar nesuvokė, arba jiems toks iracionalus diskursas yra parankus dėl jų pačių interesų, atskaitingumo visuomenei trūkumo ar didesnio tiražo.
Politikai ir pareigūnai turėtų suprasti, kad užsienio politika yra ne tik tai, kas yra surašyta viešuose oficialiuose užsienio politikos dokumentuose, bet ir tai, ką jie viešai pasako apie kitas valstybes. Žiniasklaida irgi turėtų suvokti savo vaidmenį šalies užsienio politikoje, nes ji taip pat vykdo viešąją diplomatiją.
Gediminas Vitkus, pristatydamas savo naują knygą „Diplomatinė aporija: tarptautinė Lietuvos ir Rusijos santykių normalizacijos perspektyva“, teigia, kad ilgalaikė istorija atskleidė dėsningumą, pagal kurį, kai Rusija nusilpsta, Lietuva atsigauna, o kai Rusija atsigauna, Lietuva papuola į bėdą. Jis taip pat tvirtina, kad Rusija yra labai gudri ir kantri valstybė, kurią būtų galima palyginti su voru, kruopščiai rezgančiu savo tinklą ir tiesiog kantriai laukiančiu, kol musė pati į jį įklius.
Ar ne taip atsitiko su Žečpospolita po jos trečiojo padalijimo? Ir su smetonine Lietuva 1940 metų birželį?
Ar Rusija ir vėl okupuos Lietuvą? Vargu. Jei Rusija rezga voratinklį Lietuvai, tai pirmiausia bus energetinės priklausomybės tinklas, kuriuo ji gali pasinaudoti, siekdama savo tikslų regioninėje arba pasaulinėje politikoje. Pavyzdžiui, per naująsias valstybes nares Rusija gali bandyti paveikti jai naudingų sprendimų priėmimą ES, kurios nare ji pati gali niekada ir netapti.
Nemažai šiandienos politikos apžvalgininkų tvirtina, kad Rusijos grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui ir valstybingumo pamatams pasireiškia per šalies vidaus politikos procesų destabilizaciją. Tačiau dėl to, kad Rusijos korta visi bet kuria proga mojuoja prieš visų kitų nosis, tikrąsias grėsmes, ateinančias iš Rusijos, yra dar sunkiau identifikuoti.
Lietuva turėtų iš naujo permąstyti savo oficialią politiką atsigavusios Rusijos atžvilgiu, tačiau ji privalo ir toliau išlikti pragmatiška. Visas politinis diskursas, nukreiptas į Rusiją, taip pat turi būti išimtinai racionalus ir be reikalingų emocijų bei isterijų. Jis turi būti paremtas aiškiais faktais, emociškai neutraliomis sąvokomis ir konstruktyviai identifikuojamų grėsmių analize.
Tarpukario Lietuvos situacijos nėra ko lyginti su pokomunistine Lietuva, nes, nepaisant visų dabartinės lietuviškos demokratijos trūkumų ir energetinės priklausomybės nuo Rusijos bei kitokių pavojų, šiandien Lietuva yra gerokai saugesnė valstybė ir gali nepakliūti į jokius voratinklius.
Politikams ir pareigūnams tikrai ne prošal valdyti savo politines aistras ir, žinoma, liežuvį. Kad neprisikalbėtų, ko nereikia.