M.Pilkis. Mitų iš antiklerikalizmo ir feminizmo plytų statyba

Lietuvos mokyklų istorijos pamokose ne taip seniai buvo pasakojama, jog pasaulį pakeitusiai Kolumbo kelionei trukdė tamsuoliai, įsitikinę, jog žemė yra plokščia, tad žygis žlugs. Toks, esą buvo tų laikų krikščioniškas prietaras. Dabar jau įrodyta, jog šis mitas (kartu su kitais) buvo sukonstruotas 19 amžiuje, siekiant sumenkinti Bažnyčią ir dirbtinai supriešinti ją su mokslu.

Šiandieninės Lietuvos viešojoje erdvėje intensyviai eksploatuojami tiek seni, tiek naujai kuriami mitai apie Bažnyčią. Puikus to pavyzdys – neseniai DELFI puslapyje pasirodęs Mindaugo Kluonio straipsnis.

Mitas Nr.1

Antiklerikalinės ir feministinės idėjos, kurių triumfo Lietuvoje, matyt, norėtų M. Kluonis, beveik visada ateina rėkdamos apie demokratijos idealus. Tikrovė, deja, smarkiai skiriasi – minimos pakraipos minčių apaštalai, suvokdami, kokia nedidelė žmonių dalis pritaria jų siekiams, stengiasi iškreipti realybę.

Klasikinis būdas tai padaryti – atskirti Bažnyčią nuo žmonių ir įmantriomis verbalinėmis konstrukcijomis piešti vaizdelį, kuriame Bažnyčia yra prievartinė institucija, išnaudojanti žmones it vergus. Tarsi netyčia „pamirštama“, jog Bažnyčiai laisvu noru priklauso dauguma Lietuvos piliečių, kurie turi visas politines teises ir gali per partijas (taip pat ir per liberalias ar feministines, jei jos su tuo sutinka) siekti valdžios veiksmų, kuriuos jie laiko teisingais bei naudingais mūsų valstybės ateičiai. Kai kuriems antiklerikalams gali pasirodyti keista, bet pilietines teises turi net ir kunigai, tačiau jomis pilnai nesinaudoja (pavyzdžiui, nestoja į partijas, nekandidatuoja rinkimuose) ne todėl, jog tai ribotų Lietuvos įstatymai – tai apribojusi pati Bažnyčia.

Demokratija yra santvarka, kurioje valdžia atitenka renkamiems atstovams. O juos renka kiekvienas suaugęs šalies pilietis, remdamasis savo įsitikinimais. Savo, o ne politologo M. Kluonio ar kokio antiklerikalo. Smalsu būtų pamatyti demokratiją, kurioje Bažnyčia – bendruomenė, vienijanti tikinčiuosius – neturėtų įtakos. Antiklerikalai bei feministai, žinoma, būtų patenkinti. Tik ar tebegalėtume tokį režimą, kuriame didžioji dalis žmonių nebeteko teisės pakeisti valstybės laivo kursą, vadinti demokratija? Atsakymas aiškus – ne.

Mitas Nr.2

Antiklerikalai puikiai supranta, kad prievarta atimti pilietinių teisių iš dalies žmonių greičiausiai nepavyks. Galų gale, prievarta juk yra blogai. Daug geresnė išeitis – neįtinkančiai piliečių grupei nuolatiniu kartojimu įteigti, jog jie yra atsilikę, nepažangūs (it kokie prasirūkę šeštokai), trukdo mūsų už kampo laukiančiam gražesniam rytojui. Priešprieša tarp „pažangiųjų“ ir „tradicionalistų“ kuriama ir M. Kluonio straipsnyje.

Argumentavimas, jog kažkas yra geriau, vien dėl to, jog „pažangiau“, naujoviškiau, nieko neįrodo. Bolševizmas, nacizmas ir daugybė kitų dabar jau žlugusiomis pripažintų idėjų savo laiku atrodė daug žadančios. Ir neabejotinai pažangios – juk nieko panašaus iki tol nebuvo! Joms nepritariantys iš pradžių buvo gėdinami, vėliau viešai smerkiami, galiausiai tremiami, žudomi kaip gyvuliai. Pažanga tikrai įvyko – tokio masto socialiniai iškrypimai pasaulio istorijoje anksčiau buvo neregėti.

Pažanga (seno pakeitimas nauju) savaime negarantuoja nei didesnio bendro gėrio, nei daugiau teisingumo. Víena, ką pažanga gali padaryti garantuotai – iki tol neišmėgintais dalykais primityviai padirginti emocijas žmonių, kurie dėl kokių nors priežasčių jaučiasi nuobodžiaują. Turime kalbėti ne apie pasiūlymų naujumą, o apie jų naudą žmonėms. Būtent ją dažnai nutyli tie, kurie dengiasi pažangumo epitetais.

Mitas Nr.3

Pirmieji du mitai yra kuriami globalaus antiklerikalų ir feministų judėjimo ir Lietuvon tik importuojami suinteresuotų asmenų. Tačiau yra dar vienas, visiškai savas. Skamba jis paprastai – Bažnyčia turi milžinišką įtaką Lietuvoje! Tuo gana plačiai tikima, nors įrodymų praktiškai nėra.

Anot M. Kluonio, prieš rinkimus „nusilenkiama arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui ir pažadama padaryti viską, ko jis paprašys“. Jeigu tai ir yra tiesa, akivaizdu jog tie pažadai įgyvendinami nebūna, ir arkivyskupas apgaunamas, kaip ir dauguma kitų rinkėjų.

Kur viena iš liberaliausių Europoje abortų darymo tvarkų leidžia numarinti tūkstančius užsimezgusių gyvybių? Lietuvoje. Kur prekybos centrai dirba sekmadieniais ir kone visomis kitomis švenčių dienomis (Europoje, ypač Vakarų, to nėra)? Lietuvoje. Kur socialinė nelygybė itin aštri (o tą aiškiai kritikuoja krikščioniškas socialinis mokymas)? Lietuvoje. Kur minimalią algą užsidirbantis žmogus lieka skurdžiumi, turinčiu maldauti valstybės paramos, kad išgyventų? Deja, bet Lietuvoje...

Lietuvoje nėra nei vienos partijos, kurios didžiajai daliai narių rūpestis artimu (o artimas yra kiekvienas asmuo) būtų žymiai svarbesnis už rūpestį savimi ar sava klika. Lietuvoje nėra nė vienos partijos, kurios programa būtų nuosekliai suderinta su krikščionybės mokymo tiesomis ir už kurią praktikuojantis katalikas galėtų balsuoti ramia sąžine. Lietuvos politikoje „krikščioniškos vertybės“ yra ne kas kita, o grietinėlė, kuri užpurškiama ant prisvilusio savų interesų pyrago. Šiai grietinėlei suskystėjus ir nubėgus į kanalizaciją, kur anksčiau ar vėliau nuteka visas populizmas, Bažnyčia liks dar nepalankesnėje situacijoje, nei buvo iki šiol.

Turint visa tai galvoje, kalbėti apie kažkokią išskirtinę Bažnyčios įtaką yra tiesiog neadekvatu realybei.

Pabaigai

Mitai yra istorijos, kurios dirbtinai sukonstruojamos norint lengviau pakreipti žmonių suvokimą kažkuria linkme. Jie apsunkina galimybę aiškiai įvertinti mus supantį pasaulį, užleisdami ant jo savą miglą, ir šitaip trikdo šalies viešą politinį gyvenimą (nors ir yra naudingi atskiroms politinėms jėgoms).

Labai geras kelias mitus įveikti – intensyvios diskusijos viešose erdvėse, kuriose nuolatos būtų klibinamos esminės oponentų pozicijos. Jei šios diskusijos pakils į aukštą lygį ir bus atidžiai piliečių sekamos, įvairūs įvairių politinių jėgų mitai nebeatlaikys tiesos konkurencijos, o mūsų valstybės laivelis nenuskęs. Tai – mūsų visų bendras reikalas.