Šiuo savo komentaru nesieksiu išsamiai išanalizuoti visų Pažangos strategijos detalių ar lyginti jos su kitų šalių ilgalaikėmis strategijomis. Vietoj to aptarsiu kelis, mano manymu, svarbius jos įgyvendinimui aspektus. O kartu tikiuosi paskatinti tolesnes diskusijas šia aktualia Lietuvai tema ir prisidėti prie tų, kurie mano, jog tikint idėja ir dedant pastangas jos įgyvendinimui galima svajones priartinti prie realybės.
Tautos įtraukimo svarba
Visų pirma reikia pabrėžti, kad idėja kurti šią strategiją yra labai sveikintina. Turbūt pirmą kartą per Lietuvos istoriją naudojamasi tokio masto visuomenės įtraukimu kuriant ilgalaikį strateginį dokumentą. Manau, jog šis įtraukimas yra esminė strategijos pridėtinė vertė. Jis ne tik telkia tautą pilietinei veiklai, bet kartu skatina suvokti, jog tautos likimas – mūsų visų, ne tik valdžios rankose. Idėja, jog visi piliečiai yra atsakingi už tautos ir valstybės klestėjimą, yra labai svarbi, jei ne esminė mūsų tautos išlikimui.
Taigi, mano pirmas siūlymas Valstybės pažangos tarybai, Vyriausybei ir visiems mums - užtikrinti aktyvų, nediskriminacinį visuomenės dalyvavimą rengiant galutinį Valstybės pažangos strategijos variantą ir ją įgyvendinant. Kartu turėtų būti sukurtas išsamus veiksmų planas, kaip tokį tautos įtraukimą pasiekti ir valdyti. Sprendžiant iš šiai strategijai aptarti sukurtame lietuva2030.lt tinklapyje patalpintų piliečių idėjų skaičiaus (332), akivaizdu, kad darbo šioje srityje dar labai daug.
Įgyvendinimo mechanizmo trūkumai
Įvertinus Strategijoje išdėstytą jos įgyvendinimo mechanizmą, kyla abejonių, ar jis pakankamas, kad būtų pasiekti Strategijoje įtvirtinti tikslai. Įgyvendinimo mechanizmas nėra sistemiškas ir išsamus, lyginant su Strategijoje suformuluotomis užduotimis. Neaiškus ir strategijos įgyvendinimo koordinavimas, jos suderinamumas su kitais valstybės strateginiais dokumentais (kurių priskaičiuojama iki 250).
Panašu ir tai, kad Strategijoje minimas Forumas 2030 neužtikrins reikiamo visuomenės įsitraukimo. Atvirkščiai, gali sukurti (klaidingą arba ne) įspūdį, jog tai centralizuota, elitaristinė, valdančiųjų partijų ar NVO tipo organizacija, neužtikrinanti plataus piliečių dalyvavimo. Manau, jog be Forumo 2030 taip pat būtina decentralizuoti įgyvendinimo planų rengimą, patį įgyvendinimą ir stebėseną, sistemiškai įtraukiant visus Lietuvos regionus, opozicines jėgas, socialinius partnerius, mokyklas, universitetus bei išeiviją. Tikrai nepakanka įtraukti tik bendruomenių ir NVO, kaip minima Strategijoje. Nepakanka ir galimybės lietuva2030.lt tinklapyje pateikti savo idėją. Šiuolaikinės technologijos leidžia išplėsti dalyvavimą ir taip sukurti visuomeninę sinergiją. Tam galima būtų pasinaudoti pasaulyje sėkmingai dirbančių Lietuvos IT įmonių paslaugomis – sukurti specialias informacines sistemas strategijai administruoti ir sekti jos įgyvendinimą.
Be to, Pažangos strategijos nuostata, jog valdžios įstaigos atsižvelgs į ją rengdamos savo strateginius dokumentus, taip pat negarantuoja sėkmingo jų harmonizavimo su Pažangos strategija, juo labiau pastarosios įgyvendimo. Minėta nuostata gali lemti Pažangos strategijos įgyvendinimo priemonių išskaidymą į tūkstančius sprendimų ir procesų, kurių piliečiai nepajėgs nei sekti, nei paveikti.
Tokia situacija primintų įprastą biurokratinio valdymo sistemą, kuri nėra efektyvi ir skaidri, o piliečiai lieka toli nuo sprendimų priėmimo. Būtent to turėtų išvengti įtraukimo idėja grindžiama Pažangos strategija. Todėl manau, jog vertėtų aiškiau reglamentuoti ir visaip palengvinti visuomenės prisidėjimą prie šios strategijos įgyvendinimo priemonių rengimo ir vykdymo visose grandyse. Neabejotina, jog tai sudėtingas, gal net neįmanomas uždavinys, tačiau bandyti verta. Jau vien dėl to, kad šis bandymas duotų impulsą aktyvesniam piliečių įsitraukimui į viešajį gyvenimą, įstatymų priėmimo procesus, skatintų atsakomybės už valstybės ateitį sklaidą.
Galiausiai siekiant platesnio visuomenės įsitraukimo, būtų galima sukurti „Pažangos skleidėjų“ judėjimą. Tai būtų neformalus judėjimas, susidedantis iš įvairių visuomenės ir valdžios atstovų, aktyvių vietos ir išeivijos veikėjų, kuriems rūpi Lietuvos ateitis. Principas panašus kaip Pažangos tarybos, bet šis judėjimas galėtų būti gerokai platesnis. Judėjimo nariai aktyviais, iš anksto nustatytais kryptingais veiksmais dėtų pastangas įgyvendinti strategiją savo veiklos srityse.
Strategijos statuso problema
Vis dėlto, nors tai ir gana utopinis pasiūlymas, jei atsirastų politinės ir pilietinės valios, galima net svarstyti dėl galutinio šios Strategijos teksto patvirtinimo referendumu. Tokiu būdu Strategija įgytų reikiamą politinę ir teisinę reikšmę, kurios negalėtų kvestionuoti besikeičiančios politinės jėgos. Ji taptų formaliu, tvirtu pagrindu priimant jos įgyvendinimui būtinus įstatymus ir kitas priemones. Be to, referendumas sutvirtintų šios Strategijos reikšmę ir legitimumą visos Lietuvos akyse, sustiprintų jausmą, jog Strategija yra visos tautos dokumentas, panašiai kaip Konstitucija.
Strategijos įgyvendinimo rėmimas
Neabejotina, jog drąsių, ambicingų strategijų įgyvendinimui būtinos lėšos, dažnai net nemažos. Deja, aptariama Strategija labai neaiškiai atsiliepia apie jos įgyvendinimo finansavimą. Manau, jog būtina labai išsamiai įvertinti jos finansavimo būdus ir priemones. Savaime suprantamas biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimas, tačiau kartu būtų galima išplėsti finansinės ir kitokios paramos šaltinius. Tam, kad būtų sustiprintas tautos įsitraukimas ir atsakomybė už jos įgyvendinimą, galima sudaryti galimybes Strategijos ar jos dalies įgyvendinimą remti ir paprastiems piliečiams, verslui, išeivijai, tarptautiniams donorams. Tačiau tokiu atveju būtina griežtesnė Strategijos įgyvendinimo stebėsena. Mokantysis turi matyti, kaip leidžiami jo/jos pinigai.
Rezultatų stebėsena
Išsamią Strategijos rezultatų stebėseną būtų naudinga vykdyti dažniau nei siūloma pačioje strategijoje – pavyzdžiui, kas trejus metus. Tai leistų ne tik geriau stebėti, kaip sekasi įgyvendinti įvairias strategijos dalis ir prireikus imtis korekcinių priemonių, bet ir palaikyti Strategijos aktualumą visuomenėje. Kartu stebėsena skatintų valdžios, verslo ir kitų visuomenės grupių bendrą atsakomybę, atskaitomybę, skaidrumą bei efektyvumą įgyvendinant strategijoje numatytus tikslus. Šioje vietoje svarbus vaidmuo tektų žiniasklaidai, aktyviems piliečiams, ekspertams. Norint pasiekti gerų strategijos įgyvendinimo rezultatų svarbu viešoje erdvėje sukurti ir nuolat palaikyti jausmą, jog tai – visų mūsų labai svarbus projektas, nuo kurio priklauso valstybės ateitis ir gerovė.
Prioritizavimo svarba
Deja, visiems suprantama, jog toks prioritetų išskyrimas yra labai politizuotas procesas, ir skirtingos politinės jėgos turbūt siektų skirtingų tikslų. Vis dėlto galima bandyti bent kai kuriose srityse, dėl kurių visi sutaria, dėti daugiau pastangų (nei dėta iki šiol). Pastebėtina, kad kai kurie šių prioritetų gali būti įgyventinti ne valdžios, o pačios visuomenės ir jos grupių – todėl politinio sutarimo net nereikėtų. Pavyzdžiui, verslas galėtų aktyviau remti inovatyvias verslo idėjas ar mokslo projektus, o aktyvūs piliečiai – jungtis į įvairias nevyriausybines grupes, kuriančias tokius projektus.
Žiniomis grįstas vystymasis
Nepriklausomai nuo to, kokias sritis laikytume „teigiamų pokyčių agentais“, turbūt visi sutiks, jog Lietuvoje vis dar vykdoma nepakankamai tyrimų, nukreiptų į Lietuvos vystymosi veiksnių analizę. Todėl siekiant įgyvendinti Pažangos strategiją, vertėtų pasvarstyti apie daugiadisciplinio tyrimų centro ar mokslininkų tinklo įsteigimą. Toks centras ar tinklas, gavęs tinkamą paramą ir bendradarbiaudamas su užsienio kolegomis, galėtų įsitraukti į Lietuvos ateičiai esminius tyrimus gero valdymo, imigracijos politikos, inovacijų skatinimo, santykių su išeivija palaikymo, švietimo ir kitose srityse, ir teikti kompetentingas išvadas valdžiai bei suinteresuotoms visuomenės grupėms.
Kita vertus, būtina atsisukti ir į universitetus, suteikti didesnę paramą lyginamąjį pranašumą turinčioms studijų ir mokslinių tyrimų kryptims. Reikia pagaliau įgyvendinti ir užstrigusius mokslo ir technologijų parkų projektus.
Vietoje išvadų
Kaip sakė Seneka, jei nežinoma, į kurį uostą plaukiama, joks vėjas nėra palankus. Tęsiant jo mintį galima pridurti, jog nežinant arba netikint, kad apskritai uostas egzistuoja, visai neišplauktume jo ieškoti. Tai atspindi vieną didžiausių Lietuvos problemų – mes netikime, kad gali būti kitaip, nurašydami bet kokią ambicingą, mus peraugančią mintį kaip utopiją, tokią pat nepasiekiamą kaip miražas. Ilgalaikė valstybės vystymosi strategija, nors ir nėra tobula, mums sako – uostas yra. Tačiau vėjai jūrose klastingi. Kad laivas pasiektų savo tikslą, reikalingos tvirtos, tęstinės laivo kapitonų ir įgulos pastangos.
Autorius yra VU teisės fakulteto doktorantas.