M.Leika. Kodėl kyla kainos? Arba ką turėtų daryti vyriausybė: diskusiją tęsiant

 (95)
Pastaruoju metu ekonomikos ekspertai ir ne tik ypač mėgsta kalbėti apie infliaciją ir siūlo įvairius receptus Vyriausybei kaip su ja kovoti. Džiugu, kad turime įvairių nuomonių šiuo svarbiu ekonominės politikos klausimu. Į šią problemą derėtų pažvelgti ne tiek iš politinės, teisinės ar filosofinės, kiek iš ekonominės pusės.
Pirmiausia reikėtų paneigti dažnai eksploatuojamą mitą, kad, jei tik valstybė nesikištų, nematoma rinkos ranka iškart sureguliuotų visas kainas, taip, kad jos atitiktų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros lygį. Rinkos nėra tobulos ir efektyvios.

Žmonės neturi visos informacijos apie kainas, jų pokyčius, prekių kokybę, o tai leidžia informacijos turėtojams informacinį pranašumą išnaudoti pasipelnymo tikslais. Tam tikrais ekstremaliais atvejais informacijos asimetrija reiškia, kad rinka iš viso neegzistuos, t.y. pirkėjas iš viso nenorės pirkti, ar pardavėjas parduoti.

Taigi, rinkos kainų mechanizmas dažnai neveikia, taip kaip turėtų, todėl vyriausybės intervencija yra neišvengiama (nemaža dalis prekių ir paslaugų mainų išvis vyksta ne rinkos mechanizmų pagalba). Šios teorinės problemos nebuvo suvokiamos XIX a. ir XX a. pradžios ekonomistams, kurių darbais kartais mėgstama remtis.

Ekonomikos teorija pažengė į priekį, todėl neprošal būtų pažvelgti į tai, kaip, atsižvelgdama į minėtas rinkos ydas, šiuolaikinė ekonomikos teorija aiškina infliacijos priežastis ir būdus jai valdyti.

Kainų augimas aiškinamas informacijos asimetrija, t.y. tuo, kad pakilus santykinėms kainoms pardavėjai mano, kad kyla bendras kainų lygis. Tuo būdu savo maržas pakelia net ir tie gamintojai, kurių prekių brangimui nėra jokio pagrindo (t.y. jų paklausa neišaugo). Centriniai bankai, keisdami palūkanų normas, bando stabilizuoti infliacijos lūkesčius, siekdami, kad verslininkai nekeltų pelno maržų dėl kainų augimo lūkesčių, o darbuotojai nereikalautų didesnių atlyginimų, nei kyla darbo našumas. Lietuvoje turime valiutų valdybą, todėl centrinis bankas neturi galimybės formuoti infliacijos lūkesčių, tą už mus sėkmingai atlieka Europos Centrinis bankas (ECB), kuris kaip žinia, infliacijos valdymui (kainų stabilumui) teikia svarbiausią prioritetą. Tačiau Lietuvoje gamintojų kainų maržos (pelnas) kyla ne tik dėl lūkesčių, kuriuos, esant fiksuotam valiutos kursui, gali valdyti tik ECB.

Jei vyriausybė rimtai norėtų kovoti su infliacija ji turėtų pirmiausia subalansuoti biudžetą, įvesti nekilnojamojo turto mokestį ir stiprinti konkurencijos priežiūrą maisto, mažmeninės prekybos sektoriuose.
Mindaugas Leika:

Kodėl gamintojai gali sau leisti kelti kainas? Pirmiausia tai gali padaryti tos pramonės šakos, kurių paklausa mažai keičiasi keičiantis kainoms. Būtiniausios maisto prekės (pienas, mėsa ir pan.) yra puikus tokios kainodaros pavyzdys. Žinoma, jei būtų tobula konkurencija, kainos kilti negalėtų. Tačiau konkurencija šioje rinkoje nėra tobula, net ir susitarus vietos gamintojams mūsų iškart neužplūs importinės prekės, nes egzistuoja vartotojų įpročiai, transportavimo, įėjimo į rinką kaštai ir pan. Žinoma, ilgu laikotarpiu gali atsirasti nauji tiekėjai, bet kaip taikliai pastebėjo J. M. Keynes, „ilgu laikotarpiu mes visi numirsime“.

Vadinasi, kainas kelti įmonėms pelninga. Tačiau, norint neprarasti rinkos dalies, būtina veiksmus suderinti. Tai geriausia padaryti legalia, o ne nelegalia forma. Informacijos mainų faktą įrodyti labai sunku, bet galime atkreipti dėmesį, kad daugelis asociacijų gali pasitarnauti puikia priedanga susitarimams dėl kainų. Dėl šios priežasties, konkurencijos priežiūros institucijų vaidmuo yra labai svarbus siekiant išvengti rinkos monopolizavimo ir sutartinio kainų didinimo, svarbu ir tai, kad šios institucijos dirbtų nepriklausomai nuo politikų užgaidų.

Keista, kad pradėjusi tyrimą konkurencijos taryba iškart buvo užsipulta dėl, esą vykdomo politinio užsakymo, nes esą „konkurencija pieno perdirbimo sektoriuje yra vos ne tobula“. Tokių „tobulų konkurencijų“ galime atrasti ir daugiau, tai tiek degalų prekyba, tiek mažmeninės prekybos tinklai ir pan. Taigi, šioj srityje konkurencijos sergėtojams tikrai yra ką nuveikti, tereikia, kad politikai kuo mažiau kištųsi į tarybos veiklą.

Atviroje ekonomikoje kainų augimą lemia ne tik vidinės, bet ir išorinės priežastys. Vėlgi, kai kurie analitikai, mėgsta žiūrėti tik į vieną lygybės pusę, manydami, kad pinigų kiekio augimas automatiškai reiškia didesnę infliaciją. Iš tiesų su tuo galima sutikti, kad tai svarbu, bet tik ilgu laikotarpiu (nebent pinigai spausdinami kaip dabartinėje Zimbabvėje). Ekonomikos atvirumas bei integracija į pasaulinę rinką reiškia, kad išaugusią vidaus paklausą bus galima patenkinti importu.

Didėjantis pinigų srautas į Lietuvą nereiškia, kad šie pinigai Lietuvoje ir lieka: beveik 60 proc. šalies einamosios sąskaitos deficito (ESD) finansuojama skolinimosi iš užsienio bankų pagalba. Taigi, skolinimosi augimas pirmiausia didina ESD, ir tik antrinių efektų pagalba didina infliaciją. Antrinių, todėl, kad didžioji kredito srauto dalis skiriama ilgalaikėms vartojimo ar investicinėms prekėms įsigyti.

Suprantama, matydami didesnę paklausą gamintojai ir pardavėjai kelia kainas, bet kainų augimas didele dalimi grindžiamas išaugusiomis sąnaudomis dėl žaliavų kainų augimo (išorės poveikis) bei spaudimo darbo užmokesčio didinimui. Pastarąjį spaudimą sukūrė dvi priežastys: sparti darbingo amžiaus gyventojų emigracija bei spartus statybos sektoriaus augimas, perviliojęs nemažai darbuotojų į šį sektorių. Dėl šios priežasties vyriausybė turėtų uždrausti darbuotojų emigraciją bei įvesti nekilnojamojo turto mokestį, tam, kad stabilizuotų statybų rinką. Jei pirmoji galimybė yra nereali, tai apie antrąją galimybę dalis analitikų, tiesiogiai siejančių paskolų srautą ir infliaciją, kažkodėl pamiršta.

Galiausiai siūloma apkarpyti biudžeto išlaidas. Mažinti ir taip vieno iš mažiausių pasaulyje santykinio (skaičiuojant nuo BVP) biudžeto pajamas yra nerealu, atsižvelgiant į tai, kiek funkcijų vyriausybė yra prisiėmusi. Tačiau subalansuoti biudžetą vyriausybė gali, ypač naikindama mokestines skyles (vien PVM lengvatos kainuoja apie 0,5 mlrd. LT per metus). Biudžeto išlaidų poveikis visuminei paklausai yra didesnis nei pinigų kiekio augimo (biudžeto išlaidų multiplikatorius yra didesnis nei pinigų multiplikatorius), todėl vyriausybės išlaidavimas turi kur kas didesnę įtaką infliacijai nei paskolų srauto augimas, nes padidinus darbo užmokestį žmonės daugiau perka kasdienio vartojimo prekių ir paslaugų, kurių kainos patenka į infliacijai įvertinti skaičiuojamą vartotojų kainų indeksą (VKI), tuo tarpu paėmęs paskolą žmogus dažniausiai perka būstą (nepatenka į VKI) ar importuojamas ilgalaikio vartojimo prekes, kurių kainos nustatomos užsienio rinkose.

Dėl šios priežasties nereikia suabsoliutinti pinigų kiekio augimo ir infliacijos ryšio Lietuvoje: tai svarbu ilgu laikotarpiu, ypač uždaroje ekonomikoje, ir kur kas mažiau aktualu trumpu laikotarpiu atviroje ekonomikoje. Jei vyriausybė rimtai norėtų kovoti su infliacija ji turėtų pirmiausia subalansuoti biudžetą, įvesti nekilnojamojo turto mokestį ir stiprinti konkurencijos priežiūrą maisto, mažmeninės prekybos sektoriuose.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

V. Mizaras. Tos pačios lyties porų šeimos partnerystė ginama Konstitucijos (atsakymas prof. S. Arlauskui) (150)

Pirmiausiai, norėčiau padėkoti profesoriui, kad atkreipė dėmesį į mano komentarus dėl nesantuokinio šeimos gyvenimo teisinės apsaugos būtinybės ir ydingo bei apgaulingo kai kurių politikų siūlymo „jungtinės veiklos“ sutartimi „išspręsti“ bendrai gyvenančių asmenų turtinius santykius.

A. Tapinas. Valstiečiai kaip absoliutus totalinis blogis. Gal net blogiau už Hitlerį (908)

Taip, mieli skaitytojai, gal net blogiau už Hitlerį. O jeigu pažvelgus į netolimą ateitį, tai pagal bendrą rėkimo kryptį netrukus išgirsime dar rūstesnius palyginimus su veikėjais, nuo kurių doram lietuviui stingsta kraujas gyslose – Pol Potu, Judu Iskarijotu, Belzebubu, Vladu Drakula bei Giedriumi Gustu. Kažkuris iš jų prametė lemiamas baudas rungtynėse su „Makabiu“, tiksliai nepamenu kuris, bet pagal viską turėtų būti Iskarijotas.

K. Girnius. Ar Rusija tokia pavojinga? (557)

Prieš trejus metus Lietuvos žiniasklaida ir kai kurie politikai rimtai svarstė galimybę, kad Rusija puls Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Šitokie nuogąstavimai dabar rečiau reiškiami, labiau kalbama apie informacijos karą bei kibernetines atakas.

R. Valatka. Paskutinė Karbauskio priebėga – ekonominė krizė (1118)

Sakoma, kad patriotizmas yra paskutinė politinio niekšo priebėga. Kadangi Karbauskio valdiniams patriotizmą dar prieš ateinant pakeitė rusiškos trąšos ir pesticidai, o tuos smegenų vingius, kurie skirti politikai, užspaudė nuolatinis galvojimas apie alkoholį, paskutinė politinio valstiečio priebėga tampa pasaulinė ekonominė krizė.

Sekmadienio Evangelija. Tikėjimo liudijimas (446)

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.