Tuomet diskriminacines nuostatas propaguojantys Seimo nariai teigė, kad įstatymo formuluotės yra tinkamos, o tarptautinė bendruomenė teiks prioritetą vaikų interesams, o ne saviraiškos laisvei (matyt, buvo manoma, kad homofobijos platinimas yra vaikų interesų gynimas). Akivaizdu, kad tarptautinė bendruomenė tokio tariamo „vaikų intereso gynimo“ nesuprato ir pareikalavo iš Seimo ydingą įstatymą pataisyti.
Respublikos prezidentė pateikė įstatymo pataisas, tačiau svarstant pateiktas pataisas Seime į 4 straipsnio 2 dalies 15 punktą ir vėl buvo įrašyta nuostata, kuria valdžios priimtos šeimos sampratos kritika priskiriama informacijai, darančiai neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi. Akivaizdu, kad tie Seimo nariai, kurie pritarė tokios nuostatos įrašymui, nėra pakankamai susipažinę nei su teisės aktais, reglamentuojančiais žmogaus (taip pat ir vaiko) teises, nei su Konstitucija, nei su esminiais demokratijos elementais.
Pritarimas tokioms pataisoms verčia susirūpinti ir demokratijos erozijos apraiškomis mūsų šalyje. Seimo komiteto siūlomos nuostatos yra pirmas žingsnis į valdžios kritikos draudimą. Istorinė patirtis rodo, kad nesustabdžius autoritarizmo pačioje jo užuomazgoje, draustinos kritikos apimtis plečiasi. Bandymai įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę už informacijos, kuri pripažinta darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams, skleidimą ir pilnamečiams aiškiai matomi septynių Seimo narių pateiktose Baudžiamojo ir Administracinio kodeksų pataisose, kuriose siūloma bausti už tokios informacijos pateikimą apskritai.
Tikėtina, kad tas pats įvyktų ir su nuostata, draudžiančia skatinti kitokią nei valdžios išleistuose teisės aktuose įtvirtintą šeimos ir santuokos sampratą. Uždraudus kritikuoti vienus teisės aktus ir juose pateikiamas sampratas draudimų ratas pradėtų plėstis vis labiau, o įstatymų ir Konstitucijos nuostatų kritikos galimybės mažėtų. Tokiu būdu, konservatorių siūlomos nuostatos, kurias remia Seimo komitetai, tampa ne nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio priemone, bet nepopuliarios valdžios, kurios sprendimais nepasitikima, kritikos draudimo precedentu.
Autoritarines nuostatas palaikantiems Seimo nariams derėtų žinoti ir tai, kad draudimas persekioti už valstybės įstaigų ir pareigūnų darbo kritiką yra įtvirtintas Lietuvos Konstitucijos 33 straipsnyje. Įstatymai, tokie kaip Civilinis kodeksas ir, tarp kita ko, Konstitucija, yra valstybės pareigūnų darbo rezultatas, todėl teisė kritikuoti juose įtvirtintas sampratas ir pateikti alternatyvas negali būti ribojama, jau nekalbant apie bet kokią galimybę už tai bausti. O Seimo komitetų pateiktuose įstatymo pataisų papildymuose siūloma būtent bausti už alternatyvių įstatymuose įtvirtintoms šeimos kūrimo ir santuokos sampratų pateikimą nepilnamečiams. Akivaizdu, kad tokia nuostata yra ne kas kita, kaip persekiojimo už valdžios įtvirtintų sampratų kritiką įteisinimas.
Bandymai maskuoti antikonstitucinį ir antidemokratinį šių pataisų pobūdį išvedžiojimais apie „konstitucinių vertybių gynimą“ ir nepilnamečių apsaugą nuo „nekonstitucinės“ šeimos ir santuokos sampratos yra beprasmė demagogija, kadangi Lietuvos ratifikuotos JTO Vaiko teisių konvencijos 13 straipsnis aiškiai reikalauja netrukdyti nepilnamečiams ieškoti ir gauti informaciją, reikšti savo pažiūras, bei garantuoja teisę į minties ir sąžinės laisvę.
Tik visiškai teisės neišmanantis asmuo gali tikėtis, kad bet kuris žmogus, nubaustas už kitokios nei Konstitucijoje ar Civiliniame kodekse įtvirtintos santuokos ir šeimos sampratos skatinimą nepilnamečiams, nebus laikomas persekiojamu už valdžios priimtų sprendimų ir galiojančių įstatymų kritiką. Europos žmogaus teisių teisme (ypač atsižvelgiant į naujausias Europos Tarybos ir Europos Sąjungos deklaracijas santuokos ir šeimos srityje) administracinės atsakomybės taikymas už teiginių, jog Konstitucijoje įtvirtinta santuokos samprata yra naikintinas diskriminacinis totalitarizmo reliktas, ribojantis veiksnių žmonių teisę susituokti abipusiu sutarimu ar teiginių, kad santuoka tarp tos pačios lyties asmenų lygi santuokai tarp skirtingos lyties asmenų, pateikimą nepilnamečiams bus pripažintas žmogaus teisių į valdžios sprendimų kritiką ir nuomonės laisvę pažeidimu.
Tikėkimės, kad Seimo nariai, pritarę tokioms pataisoms, žino ir tai, kad iškilus kolizijai tarp Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutarties ir įstatymo, tarptautinė sutartis turi aukštesnę galią. Taigi, kol Seimas nedenonsuos JTO Vaiko teisių konvencijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, Seimo komiteto suformuluota 4 straipsnio 2 dalies 15 punkto nuostata bus negaliojanti savaime. Jei nesiruošiama denonsuoti minėtų konvencijų, tuomet nėra prasmės įtraukti į įstatymą šios nuostatos ir po to gaišinti žmonių laiką, siekiant įrodyti ir taip aiškų dalyką teismuose, kurie, priėmus tokią nuostatą, neabejotinai turės darbo.
Aišku pasisakymai už vadinamąsias „šeimos vertybes“ skambės gražiai iš Seimo tribūnos ir pritrauks tamsiausio bei antidemokratiškiausio elektorato balsus, tačiau vargu, ar moralu manipuliuoti pakankamai teisinių žinių neturinčiais rinkėjais, siūlant ir ginant nuostatas, kurios, kaip žinoma iš anksto, vos pabandžius jas pritaikyti praktiškai, nustos galios bei vėl užtrauks tarptautinį Lietuvos pasmerkimą ir smogs jos biudžetui (nes asmenys nukentėję nuo šios nuostatos taikymo prisiteis moralinės ir turtinės žalos atlyginimą). Gal siekiant padidinti pasitikėjimą Seimu ir demokratija, populizmu užsiimantiems politikams vieną kartą vertėtų nustoti siūlyti rinkėjams kvailių auksą ir įsiklausyti į savo kolegų Seime, kurie ne vienus metus dirba žmogaus teisių srityje, pastabas ir pasiūlymus?
Atsižvelgiant į tai, kad Seimo teisės departamento ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto specialistai neturi drąsos nurodyti Seimo nariams kai kurių jų pasiūlymų absurdiškumo, nesitaikstymas su teisiniu nihilizmu, rinkėjų mulkinimu ir bandymais riboti demokratiją tampa demokratines vertybes puoselėjančių Seimo narių, pilietinės visuomenės ir europinės bei tarptautinės bendruomenės uždaviniu.