M.Jurkynas. Ar Lietuva - Šiaurės Europoje? (I)

 (149)
Neklausiu, ar Lietuva yra Šiaurės šalis, nes jų yra kol kas penkios: Danija, Islandija, Norvegija, Suomija ir Švedija. Dar galima priskaičiuoti ir autonomines teritorijas, Grenlandiją, Farerų ir Ålandų (tariasi ólandų) salas. Taip mano patys šiauriečiai ir išorinis pasaulis. Mes save identifikuojame kaip Baltijos šalį (širdį?) ir taip mus vadina kiti.
Mindaugas Jurkynas
Mindaugas Jurkynas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Na, kartais dar esame iš „Rytų Europos“, bet nenorime, kad mus taip vadintų, nes nuo „Rytų Europos“ driekiasi posovietinis šleifas, kurio nenorime matyti ar bent pripažinti. Priskirdami save vienam ar kitam regioniniam dariniui, tarsi norime pabrėžti, kad esame „tarp geresnių nei kiti“. O tie „kiti“ yra susiję su sovietine praeitimi, jos palikimu - nuo jo norime tolti. O link kur norime artėti esamoje geopolitinėje sanklodoje, kaip norime tobulinti savo valstybę ir visuomenę, papildydami regioninę tapatybę?

Kaimynų geografijoje nepasirinksi. Politinės kaimynystės sąvoka Lietuvos užsienio politikoje yra plati. Ji prasideda nuo Latvijos, Lenkijos ir baigiasi ES Rytų partnerystės šalimis. Tik Šiaurės valstybių kažkodėl kaimynėmis nevadiname. Lenkija buvo ilgą laiką linksniuota kaip strateginė partnerė, į kurią, rašyta, Lietuva gravituoja dėl istorinių, kultūrinių patirčių ir politinių iššūkių. Su ja santykiai nūnai, deja, nėra geri. Viešame diskurse iškyla bendradarbiavimo alternatyvos Lietuvai – eikime kaip kadaise „Šiaurės Europos keliu“. Bet kas gi sako, kad tai alternatyvos? Šiaurinė kryptis Lietuvai atrodo, kaip tiesiog papildomas ar kitas, platesnis valstybių ir visuomenių bendradarbiavimo matmuo su galima abipuse nauda.

Panašu, kad tapsime bendros elektros rinkos – „Nordpool“ – dalimi nutiesus Lietuvą ir Švediją jungiantį elektros tiltą. O naujausios emigracijos bangos iš Lietuvos neaplenkia Šiaurės šalių. Ar tais mus daro labiau integruotais Šiaurės-Baltijos regione? Taip. Ar tai mus daro šiauriečiais? Dar ne.
Mindaugas Jurkynas

2008 m. lapkričio mėnesį atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad 41 proc. respondentų atsakė, kad Lietuva turėtų būti siejama su Šiaurės Europos regionu, o ne su Rytų Europa, su kuria Lietuvą tapatina – 22 proc. apklaustųjų. Lietuvos ekonomikos įvaizdžio kūrimą konsultavusi kompanija „Saffron Brand Consultants“ 2008 pasiūlė Lietuvai tapatintis su Šiaurės šalimis: ekonominiu požiūriu Lietuvai geriau būti siejamai su stabiliomis, pažangiomis, socialiai atsakingomis šalimis nei su Rytų regionu, tradiciškai asocijuojamu su permainomis, netikrumu, posovietine erdve.

Pliuralizmo vardan, galima pateikti kitokių nuomonių. Aure, kontraversiškai vertinamas žurnalistas Vitas Tomkus yra pareiškęs: „Jei duosime milijoną, galėsime drąsiai vadintis ne Baltijos, o Šiaurės šalimi. Kaip čiukčiai. Apie juos gi visi anekdotus pasakoja, o ką žino apie mūsų Lietuvą? Ar pastebėjote, kiek painiavos su Lietuvos pavadinimu: "Litva", "Litauen", "Lithuania", "Lituania". Ir vis tiek supainioja su "Letonia" (Latvija). Tai dabar dar pradės painioti su jamalais, nencais ir eskimais. Sakys, a, jūs iš Šiaurės, elnius auginate?“. Jei tai būtų komiko pasisakymas, gal būtų galima ir pasijuokti. Kitu atveju, belieka pakraipyti galvą.

Vienaip ar kitaip Šiaurės Europos idėja vis labiau girdima politiniame viešajame diskurse. Prezidentė Dalia Grybauskaitė remia Lietuvos tapimo Šiaurės valstybe idėją, jai antrina ir premjeras Andrius Kubilius subūręs ekspertus kurti Lietuvos 2030 viziją. Joje rašoma, kad „sąmoningai turime siekti tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės–Baltijos regiono, į kuri įeitų penkios Šiaurės šalys ir trys Baltijos valstybės, dalimi.“ Neseniai Jungtinės Karalystės premjero D. Camerono 1+8 formate (JK, Šiaurės ir Baltijos valstybių) vykęs premjerų susitikimas duoda pagrindo kalbėti apie politiškai aktualų Šiaurės Europos regioną Europos Sąjungoje.

Kiek tai yra britų bandymas plėsti draugų ratą Europos Sąjungoje – įdomus, galbūt vėliau aptartinas klausimas, tačiau gražiai atrodė „The Financial Times“ sausio mėnesio antraštė „JK-Šiaurės šalių susitikimas...“ - trumpam tapome „šiauriečiais“. Galiausiai minint 20 metų Lietuvos ir Šiaurės šalių diplomatinių santykių atkūrimo jubiliejų galima pasvarstyti, ar mes tai galime (norime?) tapti Šiaurės regiono dalimi, kiek esame panašūs, kuo skiriamės ir ką galima ar reikia padaryti, norint tapti „šiaurės“, o gal tiesiog geresne šalimi sau patiems.

Lietuva geografiškai yra Šiaurės Europos valstybė – tai nustatyta Jungtinių Tautų geografiniame Pasaulio regionų ir valstybių suskirstyme. Istoriškai esame susiję ir su Šiaurės šalimis ne tik vikingų reiduose, mūšiuose, bet ir valdovais, pvz. Vazos. Valstybingumo atgavimo iš carinės Rusijos imperijos peripetijos kai kur primena Suomijos atvejį. O gal Suomija yra buvusi Baltijos šalis, kuri tapo šiaurietiška?

Šiaurės šalys buvo pirmos, kurios pripažino mūsų nepriklausomybę ir atidarė atstovybes, gausiai investavo, rėmė demokratijos ir visų pirma pilietinės visuomenės plėtrą bei mūsų narystę ES ir NATO. Žinoma, jos tai darė dėl altruistinių motyvų (solidarumo ir pagalbos normų) ir pragmatinių sumetimų (dalyvauti naujų rinkų įsisavinime ir sukurti saugesnes ir stabilesnes valstybes, iš kurių nepersilietų problemos). Baltijos šalys yra Šiaurės investicijų banko dalininkės.

Su šiauriečiais esame mažos valstybės, kurioms svarbu, kaip Kazys Pakštas rašė tapukaryje „moralinės versmės“ tarptautiniuose santykiuose, kurios viena kitai neturi ypatingų istorinių pretenzijų ar kompleksų. Baltijos Asamblėja ir Baltijos Ministrų Taryba glaudžiai bendradarbiauja su atitinkamomis šiauriečių institucijomis, o Šiaurės valstybės yra vienintelės, su kuriomis mūsų įvairaus rango politikai nuolat konsultuojasi NB6 ir NB8 formatuose ES ir už jos ribų.

Panašu, kad tapsime bendros elektros rinkos – „Nordpool“ – dalimi nutiesus Lietuvą ir Švediją jungiantį elektros tiltą. O naujausios emigracijos bangos iš Lietuvos neaplenkia Šiaurės šalių. Ar tais mus daro labiau integruotais Šiaurės-Baltijos regione? Taip. Ar tai mus daro šiauriečiais? Dar ne.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

E. Samoškaitė. Cenzorius (104)

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).

K. Jovaišas. V. Putinas – Rusijos marionetė, kuri vadovaujasi žiurkės filosofija (484)

Rusai liguistai trokšta, kad kiti juos mylėtų ir jais žavėtųsi. Kadangi šis troškimas lieka be atsako, tai rusai bent jau nori, kad kiti jų bijotų. Šia prasme Kremliaus liokajai yra teisūs, kai siekdami įsiteikti XXI-ojo amžiaus carui, nesidrovi šleikščiai saldaus komplimento, esą Vladimiras Putinas - tai Rusija.

R. Valatka. Geležinio vilko kauksmas dėl nestabdomos emigracijos. O ko tikėjotės? (634)

Nuo balta plėve užkloto Gedimino kalno eina antro geležinio vilko kauksmas. Emigruoja. Bėga. Per pirmąjį pusmetį dar 23 tūkst. – 6,5 proc. daugiau nei 2015-ųjų sausį-birželį. Grįžo 3 proc. mažiau. Aūūūūūū... Kaukia vilkas geležinis. Jį išgirdęs net premjeras krūptelėjo.

V. Rubavičius. Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai (101)

Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“.

Sekmadienio Evangelija. Teisiojo paieška (199)

Anuomet Viešpats tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas. Taip ar ne – sužinosiu.“