Mitologas D.Razauskas: „Žmogus be vietos yra kaip žmogus be gyvenimo“

 (61)
Žemė mus traukia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Neretai sakoma, kad žmogus negali gyventi be žemės, be vietos. O vietos savo gyvenimą juk pradeda tik tada, kai jos būna apgyvendinami žmonės. Taigi žemė visuomet buvo tam tikra gyvenimo atrama ir pagrindas. Apie tai, kaip buvo suvokiama žemė lietuvių mitologijoje Virginijus Savukynas LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi su mitologu Dainiumi Razausku, išleidusiu ne vieną knygą apie senovės lietuvių pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą.
Dainius Razauskas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

- Labai dažnai įsivaizduojama, kad senovės lietuviai buvo kone barbarai, kurie į žemę žiūrėjo utilitariškai: išarė, pasodino, išaugo, nusiskynė, suvalgė ir viskas.

- Taip, nuo palmės nulipo, pasiknaisiojo kaip kiaulė, gilių ieškodama... (Juokiasi – red. past.)

- Na, toks įvaizdis egzistuoja...

- Turbūt tokio įvaizdžio kūrimas prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, jį skatino pozityvistai. Tačiau tai tik vienas iš įvaizdžių. Žvelgti visais požiūriais iš karto neįmanoma, todėl vienam priimtinas toks požiūris, antram – kitoks. Pozityvistai buvo vadinamų romantikų opozicija. Man atrodo, kad tiesa yra kažkur viduryje tarp pozityvizmo ir romantizmo.

Tačiau skirtingas požiūris yra neišvengiamas, nesvarbu, apie ką kalbėtume – senąją mitologiją, senąją religiją. Pati žemė mitologiniu požiūriu yra vienas tų kertinių dalykų. Vien jau ką reiškia pasakymas „dangus – žemė“, visas mitinis pasaulėvaizdis. Ir ne tik mitinis, juk mes, galima sakyti, jame ir gyvename. Aišku, dabar jau žinome, kas yra dangus, jo supratimą praplėtė kosmoso atradimai. Tačiau kartais kalbėdami apie dieviškus dalykus mostelėjame ranka aukštyn – į dangų. Arba taip pat parodome į žemę, kai kalbame apie „požeminius“ dalykus.

Taigi įvairus požiūris į mus supantį pasaulį, vadinasi, ir į žemę, būdingas ne tik mokslininkams, ir ne tik lietuviams. Juk visais laikais nebuvo to vieno suformuluoto požiūrio. Matyt, dėl to požiūrio žemė turėjo tokius skirtingus veidus. Be abejo, žmonės gyveno toje žemėje, kažką joje augino, tą žemę rausė, statė įtvirtinimus, formavo pylimus. Žmonės žinojo, kad žemė yra toks dalykas, kurį tam tikromis priemonėmis galima panaudoti. Dabar tai galime įvardyti kaip kažkokią materiją. Tačiau yra ir kita galimybė pažiūrėti į žemę, upę, medį. Galima šiek tiek atsitraukti, pamiršti utilitarinius poreikius, pažvelgti, tarkime, kaip į panoramą, kraštovaizdį ir pamatyti, kad štai ta žemė, kurią norėjai pulti rausti, yra neapsakomai graži. Ir tada pagalvoji, kad tos žemės daugiau pirštu nebepaliesi, nesvarbu bulvės, runkeliai, nebesvarbu pylimai... Tiesiog taip gražu...

- Ar turite duomenų, kad senovės lietuviai taip žiūrėjo į žemę?

- O jūs turite duomenų, kad taip nežiūrėjo?.. (Šypsosi – red. past.) Jeigu tai paneigtume, vadinasi, sakytume, kad senovės lietuvis neturėjo poetinio polėkio, apie kurį dabar kalbame. Tarsi sakytume, kad lietuviai buvo tauta, neturėjusi grožio suvokimo. Bet jūs užlipkite ant piliakalnio... Žinoma, pagrindinė jų funkcija buvo gynybinė ir vis dėlto, užlipkite ant piliakalnio, dažniausiai ežerų apsupto. Pamatysite, kad negalite nuo jo nulipti, atitraukti akių. Taigi ar kas nors nori įrodyti, kad lietuviai nematė šito grožio? Taip sakyti būtų naivu.

- Kaip jūs, mitologas, manote, kodėl žodžiai „žemė“ ir „žmogus“ yra bendrašakniai?

- Taip yra ne tik lietuvių kalboje. Lotynų kalboje taip pat yra „humus“, „homo“, „adama“ ir „adam“ – žydų kalboje. Todėl lietuvių kalba - ne išimtis ir „žemė“ bei „žmogus“ laikomi vienos šaknies žodžiais. Pirmiausia, taip yra todėl, kad žemė mitologijoje yra motina. Net ir XX amžiuje buvo užrašoma, kad žmogus iš žemės gimsta ir į žemę sugrįžta.

- Iš dulkės kilęs dulke ir pavirsi...

- Taip.

- Tačiau pakalbėkime konkrečiai apie lietuvių mitologiją. Ar jūs, kalbant apie žemės ir žmogaus santykį, atrandate kažką specifinio, būdingo būtent lietuviams?

- Na, šioje vietoje ieškoti specifikos yra sunku. Galima pasakyti, kad dabar mums visiems žemė atrodo kažkaip panašiai, nors ir esame skirtingi. Juk lietuviai, kaip ir visos kitos tautos, gyveno ant žemės. Jeigu žmonės norėjo išgyventi, jie turėjo būti labai praktiški, ūkiški. Kita vertus, galima sakyti, kad iš to dvasinio įprasminimo, estetinio poetinio dėmesio aplinkai atsiranda ir Žemyna, kaip žemės deivė. Be abejo, kitos tautos irgi turėjo žemės dievus ir deives. Beje, lietuviai turėjo ne tik Žemyną, bet ir Žemelę. Yra atlikta mokslinių tyrimų, teigiančių, kad Dionizo motina (ne graikų, o trakų) Zemelė buvo Žemelės atitikmuo.

- Bendraeuropietiškas dalykas?..

- Gal ne visai bendraeuropietiškas, tačiau būdingas bent jau trakams ir baltams.

- Užsiminėte apie Žemyną. Kokios buvo jos funkcijos?

- Pirmiausia, ji yra žemė – įasmeninta, personifikuota. Viskas, ko laukiama iš žemės yra derlius, derlingumas. Tai tarsi žemė, kuri gimdo, kaip ir žmogų tame mitiniame pasaulėvaizdyje. Žmogus gyvas viskuo, ką gimdo žemė. Noriu pasakyti dar vieną dalyką, nors tai galbūt jau ir atskira tema, bet labai svarbi kalbant apie mitologiją. Tarp dievų vardų ir epitetų nėra griežtos ribos. Yra kažkokia moteriškoji deivė, pavyzdžiui, Žemyna. Tad jeigu mes manysime, kad Žemyna yra vardas, o kiti apibūdinimai - epitetai, turėsime tik vieną vaizdą.

Šaltiniuose randame skirtingų vardų, todėl mokslininkai aiškinasi ir nustato, kad kartais skirtingais vardais ir epitetais pavadintas vienas ir tas pats objektas. Kitaip sakant, savotiškai funkcijos, pavyzdžiui, J. Lasickio XVI amžiuje paminėta Krūminė skatino javų varpų krūmėjimą, t. y. irgi atliko žemės funkciją. Todėl manoma, kad toks vardas yra tiesiog Žemynos epitetas. Ir tokių pavyzdžių labai daug. Net viename iš pirmųjų Tacito šaltinių apie baltus, vadintų aisčiais, minima, kad lietuviai garbinę Dievų motiną, lotyniškai Mater Deum. Yra straipsnių, kuriuose po tūkstančio metų ta Mater Deum jau minima kaip Žemyna.

- Tai Žemyna buvo svarbiausia dievybė, kaip gimdytoja, nes viskas kyla iš žemės?

- Taip, ir į žemę grįžta. Galų gale latvių Veliu mate – Vėlių motina ir Zemes mate – Žemės motina kartais sutampa, nes mirusieji laidojami žemėje, taigi grįžta atgal.

- Kalbant apie vėles, Žemyną ir žemę, koks santykis yra lietuvių mitologijoje?

- Šioje vietoje galima įterpti vieną įdomų dalyką, kuris, mano nuomone, nepagrįstai buvo išleistas iš akių. Nuo pat XIII amžiaus pradžios šaltiniuose minima, kad lietuviai žinoję reinkarnacijos sampratą, t. y. mirusių sielų prisikėlimą ir atgimimą. G. Beresnevičius yra išsakęs įdomią mintį apie kremaciją...

- Įvedamas deginimo paprotys lietuvių gentyse...

- Galbūt net plačiau. Tačiau šiuo atveju mums yra svarbiau, kad G. Beresnevičius atkreipė dėmesį į priešpriešą tarp laidojimo. Dažnai senovėje laidojamas žmogus buvo suriečiamas kaip kūdikis gimdoje. Taigi kapas yra kaip žemės motinos įsčios ir laidojamam žmogui tarsi linkima prisikelti. Galėtume sakyti, kad toks laidojimas koreliuoja su reinkarnacijos samprata. O štai kremacija būtų išsivadavimo teigimas - iš tų pergimimo ratų žemėje - ir kelionė į dangų, kurią simbolizuoja kylantys dūmai. Šioje priešpriešoje ryškėja ir žemės vaidmuo. Kitaip sakant, žemė motina yra vieta, kur guldomi palaikai, kad vėlė iš žemės motinos vėl galėtų atgimti ir būti žmogumi.

- Lietuvis gyveno sodyboje. Taigi artimiausias santykis su žeme yra sodyba, dirbamas laukas. Juk dažnai, pavyzdžiui, kiemas tiesiog buvo vadinamas gyvenimu, t. y. erdvė ir laikas. Koks buvo tas santykis?

- Taip, iš tiesų gyvenimas buvo kaip laikas, o sodyba kaip erdvė. Žodžiu, nėra žmogaus gyvenimo be vietos. Tačiau ir sodyba turi savo laiką.

- Labai reliatyvistinė mintis, Einšteino teorija... (Šypsosi – red. past.)

- Žmogus be vietos yra kaip žmogus be gyvenimo. Beje, daugelyje lietuvių tradicijų gana ryškus kelionės įvaizdis, o mirusysis yra tarsi keleivis. Tačiau ir gimstantysis tam tikra prasme taip pat atkeliauja. Taigi ta kelionė, keliavimas yra kaip būtis be vietos. Juk pas mus yra labai žiaurus posakis: atrodai kaip žemę pardavęs... Ką tai reiškia? Taip apibūdinamas labai susikrimtęs, nuliūdęs žmogus, o štai kaip tokia būsena apibūdinama, tarsi praradus gyvenimą... Žmogus savotiškai tampa vėle be vietos.

- Jeigu senovės lietuviams buvo svarbu turėti savo žemę, savo vietą, ar nemanote, kad visa tai ataidi iki šių dienų? Juk dabar irgi daugeliui yra svarbu turėti savo žemės lopinėlį, sodybą.

- Šiuo teiginiu man priminėte gana skaudžią lietuviams mintį – priešpriešą tarp žydų ir lietuvių, arba, plačiau kalbant, baltų per pastaruosius du tūkstančius metų. Tai tarsi veidrodinis atspindys: žydai prarado žemę ir buvo priversti gyventi remiantis tradicija, dvasiniu pasauliu. Jie tą žemę dabar atgavo ir iš esmės liko žydais. Tuo tarpu baltams atsitiko priešingai. Manoma, kad iki pirmojo tūkstantmečio penktojo šimtmečio baltai gyveno nuo Vyslos iki Maskvos, Volgos aukštupių, o yra duomenų, kad net ir plačiau. Per tą laiką baltai nutautėjo ir asimiliavosi. Štai dabar yra daugiau žydų nei lietuvių, nors žydus persekiojo, naikino, jie neturėjo žemės, tačiau laikėsi to savo dvasinio užtaiso.

Taigi pasirodo, ta žemės galybė nėra pati stipriausia korta ir atsiskleidžia kito - dvasinio - prado svarba. Žinoma, sunku gyventi be žemės, tačiau sodybos, kaip gyvenimo, supratimą reikėtų papildyti. Sodyba nėra vien žemė, pats gyvenimas negali būti vien žemė. Yra ir šventa kertė, ir stogas, smailėjantis, kylantis į dangų. Taigi gyvenimas yra visas pasaulis ir vien pati žemė yra sau per plokščia. Kaip moteris be vyro, taip ir žemė be dangaus neturi tos dvasinės sėklos, kuri apvaisintų. Net ir žemė motina yra tik dėl to, kad ta sėkla krenta į ją. Tas pats ir tautai. Neužtenka turėti daug žemių ar fizinių galių, reikėti turėti ir proto, ką su jomis daryti. Palyginkime su automobiliu: galingas variklis be vairo ir vairuotojo, kuris nežino, kur važiuoti.... Tai kam tada tas variklis? Žodžiu, žemė, kaip ir viskas, reikalauja saiko.

- Dėkoju už pokalbį.

www.lrt.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

N. Vasiliauskaitė. Partnerystė visiems? Ne, liberalai prieš laisvę (34)

„Mes norime įtvirtinti visų lygybę prieš įstatymą, tiek skirtingų lyčių poros, tiek tos pačios lyties poros turi turėti galimybę įvertinti partnerystę“, – pirmadienį Seimo spaudos konferencijoje opozicinio liberalų sąjūdžio iniciatyvą pranešė Aušrinė Armonaitė http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/liberalai-siulo-iteisinti-tiek-vyro-ir-moters-tiek-homoseksualiu-poru-partneryste.d?id=74708556. Mano socialiniai tinklai sutvisko džiaugsmu: kaip nuostabu, pagaliau! Ilgai lauktas partnerystės įstatymas galbūt taps tikrove.

R. Starkus. #laisverokenrolui – ne tik už mūsų, bet ir už kritikų laisvę (140)

#laisvėrokenrolui koncertas prie Seimo buvo puikus renginys, man savo dvasia priminęs Sąjūdžio laikų nedidelius mitingus, kai skirtingais klausimais žmonės drįso išsakyti savo nuomonę, nesutampančia su valdančios daugumos. Roko maršo tęsinys, skirtas tuose pačiuose rūmuose sėdintiems priminti apie pareigą dirbti žmonėms, o ne juos bausti ir riboti jų laisvę.

S. Arlauskas. Universitetų reformai koją kiša numerologinis mąstymas (66)

Vyriausybė pritarė mokslo ir studijų institucijų pertvarkos planui, kurį parengė speciali darbo grupė. Planas yra, planas bus teikiamas Seimui. Jei Seimas planui pritars, tai beliks jį įgyvendinti. „Dabar diskusija vyksta akademinėje bendruomenėje ir sprendimai bus priimti Seime“, – TV laidoje „Dėmesio centre“ pažymėjo Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

K. Girnius. Ar dabartinė Vyriausybė stovi ant iširimo slenksčio? (141)

Gali susidaryti įspūdis, jog dabartinė valstiečių ir socdemų Vyriausybė stovi ant iširimo slenksčio. Valstiečių vadas Ramūnas Karbauskis penktadienį ultimatyviai reikalavo, kad socialdemokratai palaikytų visus jų siūlomus prekybos alkoholiu ribojimus. Priešingu atveju iškils klausimas dėl koalicijos likimo.

R. Bogdanas. Valstiečiai, apgirtę nuo valdžios (112)

Lietuvos radijo žurnalistė andai paklausė sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, ar jis nagrinėjo pasekmes, kurias sukels papildomi draudimai alkoholio rinkoje. „Kokias pasekmes?“ – pasigirdo nuoširdi nuostaba.