Diskusijos dėl mirties bausmės atrodė beprarandančios aktualumą. Tačiau po 17-metės žiauraus nužudymo Panevėžio rajone tema grįžo į moksleivių debatus gimnazijose, į Seimo tribūną, į diskusijas žiniasklaidoje. Seime registruotas įstatymo projektas, numatantis mirties bausmės taikymą už sunkiausius nusikaltimus, internete po peticija už mirties bausmės grąžinimą renkami parašai.
Teisinius argumentus ir teisinių sprendimų pagrindimą tirianti teisės mokslininkė dr. Eglė Mauricė, dalyvaujanti Lietuvos mokslo tarybos vykdomame ES finansuojamame projekte „Po-doktorantūros stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“ pastebi, kad tiek 1998 m. Konstitucinio teismo nutarime, tiek šiandienos diskusijoje mažai naudojamas stipriausias vertybinis-loginis argumentas prieš mirties bausmę.
Mokslininkę Eglę Mauricę kalbina Lietuvos teisės instituto tyrėjas Mindaugas Lankauskas.
- Kodėl atkreipei dėmesį į diskusijas dėl mirties bausmės?
- Tai ribinis ir svarbus klausimas, ne tik teisinis, bet ir politinis bei etinis. Išsakoma daug argumentų, tačiau dažnai skirtingas pozicijas ginančios pusės neturi galimybės nei suprasti, nei įtikinti vieni kitų, nes kalba apie skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, vieni teigia, kad mirties bausmė netikslinga, nes ji iš esmės nesumažina sunkių nusikaltimų skaičiaus, o kiti – kad mirties bausmė yra teisingas atpildas nusikaltėliui.
- Kadangi pati disertaciją apgynei korektiško teisinio argumentavimo tema, gal galėtum daugiau pakomentuoti, kokios klaidos dažniausiai yra daromos? Pastebiu, kad labai dažnai yra linkstama apeliuoti į emocijas. Pavyzdžiui, mirties bausmės priešininkai teigia „o jeigu nusikaltėlis būtų tavo sūnus?“, šalininkai atkerta „o jeigu auka būtų tavo dukra?“. Ar tokiais argumentais kas nors pagrindžiama?
- Teisinio argumentavimo klaidos yra tokios pačios kaip ir bendrojo argumentavimo: jau minėtas nepalyginamų dalykų lyginimas, taip pat klaidinantis nutylėjimas ar iškraipymas, diskusijos nukreipimas nuo jos esmės, perpildymas nesusijusiais ar nesuprantamais argumentais ir kt. Debatai taip pat tampa sunkesni, kai šalys nebendradarbiauja, nėra geranoriškos.
Argumentavimo teorija kalba apie tai, kad nėra blogų ir gerų argumentų, jie yra tik silpnesni ir stipresni. Net ir dažniausiai kritikuojamas argumentum ad hominem, kai kritikuojama ne asmens pozicija, o pats žmogus, argumentavimo teorijos požiūriu yra tik dar vienas argumentas, tiesa, nesunkiai nuginčijamas.
Tikrai patikimų loginių įrodymų nėra daug, ypač socialinėse diskusijose. Čia sprendimus galima tik stipriau ar silpniau pagrįsti. Šiuolaikinę teisę galima įvardyti kaip argumentavimo fenomeną. Teisė nebėra tik suvereno ar stipriojo primesta valia, tik nekintantys rašytiniai kodeksai ar tikslus teisės raidės, įtvirtintos įstatymuose ar ankstesniuose teismų sprendimuose, pritaikymas teisme. Suomių teisės filosofas Aulis Aarnio savo knygoje „Pagrindimo link“ („Return to Reason“) dar prieš keletą dešimtmečių pastebėjo, kad dabartinei visuomenei nei valdžia, nei teismai, nei bažnyčia nebėra autoritetas. Racionalūs argumentai yra tai, kuo visuomenę dar galima įtikinti, palenkti į savo pusę.
- Vienas iš labiau paplitusių mirties bausmės šalininkų argumentų yra ekonominis. Klausiama, kodėl mokesčių mokėtojai turėtų išlaikyti nusikaltusius (ypač sunkius nusikaltimus padariusius) asmenis. Bet gal tai galima traktuoti kaip tam tikrą „kainą“, kadangi tokie žmonės iš niekur neatsiranda, jie yra tos pačios visuomenės produktas?
- Į ekonominį argumentą mirties bausmės priešininkai atsako tuo, kad sutaupyta būtų nedaug. Per metus, tikėtina, būtų įvykdoma mirties bausmė ne daugiau kaip 1-2 asmenims, jų išlaikymas sudaro mažą pataisos sistemos sąnaudų dalį. Bet aš čia matau ne tiek ekonominį argumentą, kiek keršto padiktuotą siekį: „kodėl sunkiai nusikaltęs dar turi teisę į gyvybę, į gyvenimą?“ Abejotina, ar tikrieji ekonominiai kriterijai čia iš viso tinkami: makabriška būtų naudoti sąnaudų ir naudos metodą, nes gali tekti konstatuoti, kad nužudyti daugiau probleminių žmonių visuomenei yra ekonomiškai naudinga. Nemanau, kad mirties bausmės šalininkai eitų tuo keliu. Žiaurūs nacijos gryninimo pavyzdžiai Europoje dar pakankamai neseni, kad būtų užmiršti.
- Mirties bausmės priešininkai dažnai akcentuoja klaidos padarymo tikimybę, kai mirties bausme nuteisiamas nekaltas asmuo. JAV, atsiradus naujoms DNR tyrimo technologijoms išaiškėjo, kad mirties bausme buvo nuteista nemažai nekaltų žmonių. Ar tavo nuomone šis argumentas yra pakankamai stiprus, kad nubrauktų visus šalininkų argumentus?
- Taip, tai stiprus faktinis argumentas, tačiau, mano nuomone, ne pats stipriausias. Mirties bausmės šalininkai galėtų jį atremdami sakydami, kad tos pačios naujos DNR tyrimo technologijos dabar leidžia žymiai tiksliau tirti nusikaltimus ir taip labai sumažinti klaidos tikimybę. Ne tik šis faktas, tačiau ir kiti šiuolaikinės genų inžinerijos ir neurologijos atradimai, aiškinantys žmonių elgesį, daug ką keičia ir jau pakeitė teisėje. Tačiau reikia sutikti, kad gamtos mokslų atradimai gali paaiškinti žmogaus biologinę pusę, tačiau ne žmogaus valią ar sielą. Vertybinė diskusija turi išlikti.
- Atrodo, kad visi argumentai už ir prieš mirties bausmę jau išsakyti. Ar liko dar kas nepasakyta?
- Atidžiai skaitant ir klausant galima išskirti visus argumentus, tarp jų ir tą, kuris stipriausiai pagrindžia mirties bausmės negalimumą: gyvybė yra vertybė, o jos atėmimas yra absoliutus blogis. Mirties bausmės vykdymas yra žudymas, gyvybės atėmimas, taip paneigiama gyvybės vertė. Todėl skirti ir vykdyti mirties bausmę yra blogai, neteisinga. Tą argumentą Lietuvoje paprastai naudoja Bažnyčios atstovai, tačiau dažnai užmiršta teisininkai. Jis tarsi lieka tarp eilučių. Pavyzdžiui, didžioji dalis 1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimo buvo skirta bausmių politikos bei tarptautinių dokumentų analizei, o gyvybės vertės klausimai aptarti vos 2–3 pastraipose. Nutarime cituota esminė Vilniaus Arkivyskupo Metropolito A. J. Bačkio nuostata „Mirties bausmės panaikinimu būtų išreikšta pagarba kiekvieno žmogaus gyvybei“, tačiau ji plačiau neplėtota.
Gyvybės vertybės absoliutumas reiškia ir tai, kad gyvybė negali būti priemonė tam tikriems tikslams (nubaudimo, atpildo, teisingo atlygio, kitų nusikaltimų užkardymo ir pan.) pasiekti, nepaisant to, kokie geri jie būtų.
Siūlyčiau pakeisti pakankamai neutraliai skambantį terminą „mirties bausmė“ fraze „sąmoningas sprendimas žudyti žmones“ ir tuomet apie tai diskutuoti.
- Ar nemanai, kad gyvybės kaip absoliučios vertybės traktavimo klausimas yra vertybinis ir todėl subjektyvus? Krikščioniui gyvybės neliečiamumas siejasi ir su abortų ar eutanazijos draudimu, o nemažai daliai Artimųjų rytų musulmonų mirties bausmė atrodo visiškai pateisinama, kai kalbama apie atsimetimą nuo Islamo. Kairysis humanistas pasisakys už abortų ir eutanazijos įteisinimą, tačiau prieš mirties bausmę. Be to, mirties bausmę uždraudusiose valstybėse gyvybę tam tikrais atvejais legaliai atimti galima, tarkim būtinosios ginties ar karo atveju. Ar nemanai, kad mirties bausmės pateisinamumo klausimas iš esmės priklauso nuo kultūrinių konkrečios visuomenės ar regiono nuostatų, o ne nuo vienų ar kitų argumentų svorio?
- Be abejo, kultūrinė ir socialinė erdvė yra ta terpė, kurioje pripažįstami arba ne vieni ar kiti argumentai, arba kurioje sprendimai priimami iš viso nediskutuojant. Viduramžių inkvizicija arba iki XX a. vidurio daugelyje pasaulio valstybių taikyta mirties bausmė buvo tų laikmečių norma.
Kalbėdami apie argumentų stiprumą, tegalime kalbėti apie argumentus čia ir dabar. Paties minėti DNR technologijomis pagrįsti atradimai suteikia teisę sakyti, kad dabar žinome, jog dalis mirties bausme nubaustų žmonių buvo nekalti. Tačiau tuo metu, kai buvo vykdoma mirties bausmė, tokios informacijos nebuvo ir negalėjo būti. Tomis sąlygomis sprendimai buvo priimti remiantis visais žinomais ir nenuginčytais, taigi stipriausiais, argumentais.
Būtinosios ginties atvejai pakliūna į žmogaus privataus apsisprendimo sritį: asmuo renkasi ar gintis ir rizikuoti peržengti būtinosios ginties ribas ir padaryti nusikaltimą, ar nesiginti ir rizikuoti prarasti savo gyvybę. Dėl privatumo aspekto būtinąją gintį, eutanaziją, abortą, savižudybę ir pan. čia atskirčiau nuo valstybės vardu atliekamo suplanuoto žudymo taikant mirties bausmę, nors be abejo, diskusijos turi sąlyčio taškų.
Atsakydama apie subjektyvius argumentus, galiu pastebėti, kad vienas iš esminių mano tyrime ginamų teiginių būtent ir pažymi, kad teisė be vertybinių argumentų nėra teisė. Savo tyrime kviečiu teisininkus drąsiau naudoti vertybinius argumentus, nes manau, kad teisinėse diskusijose dažnai yra pernelyg sureikšminti formalieji. Ne vienam atrodo saugiau prisidengti formalia teisės raide ir manyti, kad taip jis (ji) pasiekia nepasiekiamą objektyvumą. Tai iliuzija. Teisė turi turinį ir tas turinys yra vertybinis, subjektyvus. Tai taisyklės ir principai, kurie pasako, kaip yra teisinga, o kaip neteisinga elgtis, ką reikia, ką galima daryti, o ko negalima. Šio subjektyvumo neįmanoma išvengti.
- Teigi, kad gyvybės kaip vertybės argumentas yra stipriausias ir sieji jį su logika. Matyčiau sąsajas su etika, morale. O kaip jis sietinas su teise ir logika? Kodėl jis stipriausias?
Loginio išvedimo standartus labiau atitinka tinkamai sukonstruoti norminiai (vertybiniai) argumentai. Tinkamas sukonstravimas reiškia tai, kad vertybė kildinama iš kitos vertybinės nuostatos: norint pagrįsti kokią nors taisyklę, reikia remtis kita taisykle, principu, tikslu, tačiau ne faktais. Apie tai – privalomybės kildinimą tik iš privalomybės – dar 17 amžiuje kalbėjo David Hume. Kadangi loginis įrodymas yra stipriausias, nenuginčijamas argumentas, jis paprastai įtikina ir tuos, kurie nepasitiki autoritetais.
- Kaip tai susiję su argumentais už ir prieš mirties bausmę?
- Šioje etiškai jautrioje diskusijoje neužtenka vien formaliųjų teisinių argumentų, tokių kaip „mirties bausmė prieštarauja Lietuvos Konstitucijai“ ar „mirties bausmę draudžia tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos dokumentai“. Šie argumentai referuoja į autoritetingus tekstus, tačiau, kaip jau minėjau pradžioje, pasitikėjimas autoritetais šiuolaikinėse visuomenėse yra smarkiai susvyravęs. Todėl būtina pasitelkti ir vertybinius teisinius (loginius) argumentus, kurių prielaidose yra vertybinės nuostatos. Ir čia reikia ieškoti tokių nuostatų (principų, imperatyvų, tikslų), kurie niekam nekeltų abejonių.
Argumentas „būti Europos Taryboje ir Europos Sąjungoje yra gerai, Lietuva turi siekti išlikti šių organizacijų nare, todėl turime laikytis šių organizacijų išpažįstamų standartų“ yra tinkamai logiškai sukonstruotas, tačiau jis gali būti nepakankamai stiprus, nes siekis būti minėtose organizacijose nebūtinai yra pats svarbiausias prioritetas kiekvienam žmogui. Manyčiau, kad argumentas „gyvybė yra absoliuti vertybė, ji turi būti saugoma, todėl žmonės neturi būti žudomi (jiems neturi būti taikoma mirties bausmė) jokiomis aplinkybėmis“ yra stipresnis, nes nuostatai, jog gyvybė yra vertybė, tikėtina, pritartų dauguma abejojančių. Taigi, šis argumentas yra stipriausias: jis turi loginę konstrukciją ir jis remiasi labai stipria prielaida.
- Gerai, bet tokiu atveju kyla klausimas, kaip vertinti situaciją, kai asmuo atima kito žmogaus gyvybę. Tokiu atveju jis lyg ir paneigia gyvybę ir jos nelaiko vertybe. Prisiminus D. Londono romaną „Jūrų vilkas“ – ten herojus klausė žiauraus sadisto laivo kapitono, kodėl jis toks žiaurus, ar jis nevertina žmogaus gyvybės. Į tai buvo atsakyta, kad dar ir kaip vertina, bet tik savo. Taigi, ar nevertinantis kito žmogaus gyvybės asmuo nusipelno, kad jo paties gyvybė būtų vertinama? Ar tai būtų sąžininga aukų atžvilgiu?
O aukos gyvybė netampa mažiau vertinga dėl to, kad į ją pasikėsinta. Jei visuomenėje bus daugiau suvokimo, kad kėsintis į gyvybę yra šventvagiška, galbūt turėsime mažiau žmogžudysčių. Mirties bausmė nėra būdas, kuris tą suvokimą stiprintų.
Šiomis pastabomis nesiekiu vertinti mirties bausmės šalininkų argumentų. Galima suprasti nužudytų aukų artimuosius, reikalaujančius „akis už akį“ principo taikymo. Klausimas yra apie tai, kokiais argumentais jiems bus atsakyta, kokiu būdu paaiškinta, kodėl valstybė negali rinktis kelio žudyti žudikus.
Apibendrinant, – ši daugiaplanė diskusija apie mirties bausmę rodo, kad stiprūs vertybiniai argumentai, galintys įtikinti daugelį, teisės diskursuose nepelnytai nuvertinami. Tai nėra revoliucinė išvada (teisė neretai kritikuojama dėl savo formalumo), bet į tai svarbu atkreipti dėmesį.
Autorė yra Lietuvos mokslo tarybos projekto „Po-doktorantūros stažuočių
įgyvendinimas Lietuvoje“ mokslininkė-stažuotoja.