Konservatoriai, anksčiau buvę aršūs DP kritikai, žadėję savo rinkėjams, kad su DP niekada neis į koaliciją, visada DP lyderiui Viktorui Uspaskichui prikišdavę jo gėdingą pabėgimą į Maskvą, antivalstybinius interesus ir kitas nuodėmes, tik papuolę į valdančiąją koaliciją staiga persigalvojo ir 2009 m. ėmė su DP flirtuoti.
Konservatoriai nustebino, pasiūlę DP jungtis prie koalicijos, neva ieškodami stabilumo. Atrodo, tuomet jie, patys tuo nelabai tikėdami, puoselėjo viltis susitarti su DP frakcija, apeidami Viktorą Uspaskichą. Tačiau šiam įsikišus, DP galiausiai atmetė konservatorių pasiūlymą.
Nuriję karčią piliulę, valdantieji DP palaikymo vėl ieškojo kadencijos pabaigoje – mat artėjo energetinių projektų finalas Seime bei rinkimai. Atrodė tąsyk susitarti pavyko: DP palaikė valdančiuosius ir šeimos politikos, ir energetikos klausimais. Kokia buvo to susitarimo kaina, šįryt prabilo pats premjeras. Nors Andrius Kubilius kalba tik apie DP reikalavimus būsimai koalicijai, panašu, kad kažkokie TS-LKD ir DP susitarimai galėjo egzistuoti ir anksčiau. Dar gegužę buvo rašyta ir kalbėta, kad konservatorių vadovai netgi bandė padėti V.Uspaskichui ir „vaduoti“ areštuotas šios partijos sąskaitas.
Kita paslaptis – kodėl didysis DP problemų raktas, DP byla, galėjusi nušluoti šią partiją iš politinio žemėlapio, iki šiol nėra išspręsta. Ir kodėl ji nepajudėjo iš mirties taško visos konservatorių, turėjusių didelę prezidentės paramą, kadencijos metu. Žinoma, Lietuvoje teismai veikia savarankiškai, bet lygiai taip pat akivaizdu, kad jie švelniai gravituoja pagal stipriausių politinių jėgų ritmą.
Ar buvo bijota spausti dėl šios bylos, baiminantis, kad tai DP atneš tik daugiau viešumo ir rinkėjų atjautos?
Visos kadencijos metu DP bylos tyrimas nepasistūmėjo, netgi buvo vilkinamas, nors neigiami signalai iš Prezidentūros dėl DP šansų naujoje koalicijoje buvo siunčiami jau prieš gerą pusmetį. Ir kai šią vasarą teismas pranešė, kad kitas posėdis DP byloje vyks tik rudenį, tapo galutinai aišku, kad V.Uspaskichas ir Co vėl sausi išlips iš balos ir galbūt net laimės rinkimus.
Po I-ojo rinkimų turo tapo aišku, kad DP neatsikratė savo prastų manierų pirkti balsus, ir netgi jas pakylėjo į naują, masinį lygmenį. Tuomet sukruto ir konservatoriai, ir teisėtvarka. Konservatoriai nustojo projektuoti DP kaip galimus koalicijos partnerius, o DP byloje prasidėjo judesiai.
Rinkimų išvakarėse Generalinė prokuratūra DP byloje jos lyderiui Viktorui Uspaskichui, Seimo nariui Vytautui Gapšiui, kandidatei į Seimo nares Vitalijai Vonžutaitei ir buvusiai partijos finansininkei Marinai Liutkevičienei pateikė kaltinimus dėl sukčiavimo, t.y. perkvalifikavo juos į sunkesnius.
Ir kodėl būtent tokiu metu, nes jis akivaizdžiai sutapo su konservatorių rinkimine kampanija, ir dar taip sutapo, kad net kyšo baltos siūlės. Ar tai nuoširdžios prokuratūros pastangos? Bet jei taip, tai kodėl tokiu metu – kai šitiek laiko byloje neįvyko nieko reikšmingo, juk buvo galima palaukti dar porą dienų?
Bet kokiu atveju, DP laikysena rinkimų metu – pirmą kartą įgyvendintas masinis balsų pirkimas ir kriminalizuota pirkimo maniera, lydima atitinkamų personažų, žargono ir aplinkos – tik apnuogino faktą, kad ši partija taip ir neišėjo iš pilkos zonos, praleido progą tapti normaliu, struktūruotu politiniu dariniu su konkrečia ideologija.
Po kilimu pakišta DP byla ir nauji skandalai jaukia visą Lietuvos politinę sistemą. Laiku neišspręstos problemos, pernelyg didelis atlaidumas nešvariai tradicijai politikoje gręžiasi ir prieš partijas, ir prieš prezidentę. Atsipeikėję po ilgo vakarėlio, svarbiausi valstybės politikai supranta, kad pateko į patinę situaciją: DP nešvari ir bjauri, bet jos apeiti gali nepavykti. Viktoras bado prezidentei į Konstituciją ir sako, kad ji negali ignoruoti rinkėjų valios. Ir yra teisus. Juk jo kaltumas lyg šiol neįrodytas ir nei vienas DP narys iki šiol nesuimtas.
Būsimosios koalicijos partneriams lieka ir vertybinis, atskaitomumo savo rinkėjams, ir savo pozicijų apgynimo klausimas.
Konservatoriai ir prezidentė praleido progą duoti postūmį vienam iš dviejų DP transformacijos būdų: arba galutinai paversti ją kriminaliniu elementu ir tokiu būdu palengva išstumti iš politinio gyvenimo, arba – ko visada naiviai tikėjosi konservatoriai – apvalyti nuo V.Uspaskicho ir duoti jai naują šansą. Tačiau kažin, ar tai apskirtai įmanoma, nes be V.Uspaskicho ši partija negali egzistuoti.
Taigi dabar lieka neaišku, kodėl socialdemokratai turėtų paklusti prezidentės valiai ir, realiai laimėję rinkimus, leistis į vaivorykštės koaliciją, kurioje būtų mažuma. Kodėl jie turėtų įsisprausti į kampą, jei tie, kurie taip nori vaivorykštės, nepasirūpino, kad valstybė apskritai neatsidurtų tokioje sudėtingoje situacijoje. D.Grybauskaitės taip linksniuojama liaudis, kuria ji remiasi, pasirinko socialdemokratus ir DP. Ir su šiuo faktu teks skaitytis, kol esame demokratinė valstybė.
Tiesa, galima ir kita, socialdemokratų ir likusių mažųjų partijų koalicija. Joje socialdemokratai turėtų tvirtą balsą, tačiau ne mažiau tvirtą turėtų ir prezidentė. Tik toks likutinių partijų derinys nebūtų stabilus - jis iš esmės laikytųsi ant interesų derinimo ir tenkinimo.