J. K. Rowling, knygų apie magiją autorė, referendumo dienos septintą ryto parašė tviteryje, norinti išmokti magijos, kad nulemtų Karalystės pasilikimą ES. Tačiau anglai pasakė Europai fuck yourself,kaip kad referendumo išvakarėse buvo dainuojama klipe-parodijoje į Europos himną (į lietuvių kalbą neversiu, pakaks ir angliškos nešvankybės).
Tie, kas neapkenčia Briuselio „kopūstų“ ir naktimis sapnuoja, kaip į Angliją per Lamanšo tunelį plūsta atbėgėliai, šią dieną kelia jų pabuose bokalus, pilnus „seno gero“ juodo angliško alaus. Nacionalistai triumfuoja Karalystėje ir, kaip atrodo, visame pasaulyje. Ponas draugas Putinas ir chebrytė geria šampaną, ir siunčia šaipokiškus oro bučinius vargšei poniai Merkel, kuriai kone vienai nuo šios dienos teks valdyti Europą.
Bet galas, ponai populistai, ir Jungtynės Karalystės vienybei. Škotija pakartotinai šauks referendumą, nes nori likti su ES. Pasak "The Daily Beast", ne tik euras krito iki žemiausio lygio nuo tos dienos, kai jis buvo įvestas 1999 metais, svaras krito taip pat. Britų kompanijos neteko iki 150 mlrd. JAV dolerių savo vertės. Biržos tikėjosi, kad D. Britanija liks Europoje ir balansas bus atstatytas. Deja!
Nūnai, kalbant apie Europą kaip Suvienytas tautas, kokios čia gali būti Europos sankcijos Kremliui! Primindama karininko našlę, kuri pati save išplakė, iš rusų literatūros, Europa, savo minkštojoje Anglijos vietoje pati sau prisitaikė „sankciją“, po kurios jai teks arkliškomis dozėmis gerti antidepresantus. Griūva taip sunkiai pasiekta Europos vienybė, reklamuota kaip didžiausias pasaulinės pastangų pasaulinei taikai pasiekti laimėjimas po II pasaulinio karo.
Koks sprigtas Lietuvos dar tik pernai įsivestam eurui į jo linksmą nosį!
Koks džiaugsmas futbolo chuliganams ir "Russia Today"!
Tačiau ne dėl to virpa kaip nuplyšęs elektros laidas per darganą mano, kaip europiečio, savisaugos instinktas ir kibirkščiuoja šioje minties jungtyje „Europa-Jungtinė Karalystė“. Koks tai pašaras mūsų tautininkams, jaunalietuviams, paksininkams, kokiems nors dar šmaksininkams, plūduriuojantiems ant amžinatilsį Tautos pažangos ideologinių duženų, slaptiems ir atviriems vakarietiškojo universalumo neapkentėjams Lietuvoje ir pasaulyje - Vokietijos „Alternatyvos“ partijai, Le Pen Frontui (finansuojamam Kremliaus) Prancūzijoje, graikų „Auksinei aušrai“, visokio plauko fašistams. Kaip visa tai vis grėsmingiau primena padėtį Veimaro respublikoje kokiais nors 1928 metais. Nacionalizmo šmėkla ne vien tik klaidžioja po Europą, ji jau įsigavo į tradicinių institucijų kabinetus, stumdo premjerų krėslus.
Taip pat ir misteris Donaldas Trumpas, ko gero, trina rankas.
Brexito išvakarėse, diskutavau Vilniuje su amerikiečiais, dažniausiai balsuojančius už demokratus. Kalbėjomės apie populizmo bangą, užtvindžiusią pasaulį ir išvešėjusią iki realaus cunamio, siaubiančią JAV, Europą, Lotynų Ameriką ir net Ramiojo vandenyno salas su jų gentinėmis demokratijomis. Taip pat ir apie tai, kad Racionalumo epocha užleidžia vietą kažkam tamsiam, kam dar nerastas pavadinimas.
„Kiek šansų, kad Londonas atsiskirs?“, - šnekėjomės dar tik vakar.
„50:50“
„Kiek šansų laimėti Trumpui prieš Clinton?“
„50:50“
„Kaip gyvenimas kopijuoja meną, kolegos!- pasakiau. - Jūsų Trumpas man tarsi atėjęs iš JAV serialo House of Cards. Tikras Frankas Underwoodas (kurį vaidina aktorius Kevin Spacey)! Kažkas, kolegos, papuvę jūsų rinkimų sistemoje ir „didžiausios pasaulio demokratijos“ visoje sąrangoje, jeigu oranžinis ponas Trumpas, įjojęs į politiką ant respublikonų dramblio iš nekilnojamo turto verslininkų - kurie, pagal mane, ir mūsų Lietuvoje pernelyg įsisiautėję - perlips Vašingtone per tvorą ir išgrius už dailaus darbastalio Ovaliąjame kabinete. Ir pasakys Europai, „taip sakant, užsikrušk“, ir patrauks armiją iš Baltijos šalių ir, apskritai, iš kontinento.“
„Tai būtų tas pat, kas pasakyti "Welcome to Lithuania, Mister Putin", - atsakė pašnekovas iš šalies, priėjęs su šampanu ir pakėlęs taurę už Ne-pasitraukimą. - Kremlius tuojpat pradės reikalauti koridoriaus į Kaliningradą, kas vėlgi, liūdnoka, bet primena įvykius su Dancigu-Gdansku praėjusio amžiaus keturiasdešimtaisiais.“
“Kaip norisi pasakyti Istorijai "f-yourself ir nustok kartotis"!” – pamąsčiau. Bet argi Istorija, šlapiu maišu trenkta, atsiklausia lietuvio, žydo, vokiečio? O Europa sklaido visokius "Sun" ir "Daily Mirror", ir "Bild", ir geria alų ir šlitinėja vis tais pačiais ratais. Europos institucijos turi nedelsiant imtis sanacijos: Europos gydymosi nuo populizmo, bet ir nuo optimistinių iliuzijų, kurias nuolat skleidžia nevėkšlos iš tradicinių partijų, kad ir tokie užsisvajoję džentelmenai kaip proeuropietiškas D. Britanijos premjeras Davidas Cameronas, kadaise švystelėjęs į Londono aikštes šio referendumo idėją, ir dabar tapęs balsavimo auka – jis, kaip žinia, atsistatydina.
Ateinančiomis dienomis girdėsime apgailestavimus, vyks Europos savigrauža, savianalizė ir, galbūt ,galop, netgi tam tikras vienijimąsis prieš visokio plauko barbarybę.
Senis Bethovenas "Odę džiaugsmui" – Europos himną - rašė ne bankams, ne biurokratams, bet ir ne liumpenui, bliaunančiam nacionalistines dainuškas, o pašlovindamas žmonijos vienybę.
Anglai iš jos pasityčiojo.