Nuo pat naujųjų narių priėmimo į Europos Sąjungą 2004 m. Vakarų Europos visuomenės buvo skeptiškos dėl Europos Sąjungos plėtros. Vidurio Rytų Europos šalys pagrįstai buvo matomos kaip siekiančios pasipelnyti iš Europos Sąjungos šalių ekonomikų suartinimui skirtų fondų, tačiau nenorinčios analogiškai perimti iki 2004 m. ES vyravusių normų bei solidariai dalytis įsipareigojimais.

Ne Europos Sąjungos trūkumai, bet neigiama nuostata naujųjų narių atžvilgiu lėmė pereinamuosius laisvo darbo jėgos judėjimo laikotarpius stojimo sutartyse, ES Konstitucijos atmetimą referendumais Prancūzijoje ir Olandijoje. Rytų europiečių imigracija ir vystymo fondų nuotėkis į Vidurio Rytų Europos šalis sukėlė papildomą spaudimą Vakarų Europos šalių ekonomikoms ir paskatino ksenofobines nuotaikas, kurios geriausiai atsiskleidė Britanijoje po „Brexit“ raginimais išvyti imigrantus iš rytinių ES narių.

Naujosios ES narės, ypač Višegrado valstybės, pateisino savo vakarinių kaimynų skepticizmą. Šių šalių vyriausybės kuo toliau – tuo aiškiau rodo Europos Sąjungai, kad jos traktuoja Sąjungą ne kaip ekonominę ir politinę bendriją, bet kaip melžiamą karvę, kuri duoda pinigų ir sudaro sąlygas išvengti Ispanijos ir Prancūzijos nedarbo lygio per emigraciją.
Naujosios ES narės, ypač Višegrado valstybės, pateisino savo vakarinių kaimynų skepticizmą. Šių šalių vyriausybės kuo toliau – tuo aiškiau rodo Europos Sąjungai, kad jos traktuoja Sąjungą ne kaip ekonominę ir politinę bendriją, bet kaip melžiamą karvę, kuri duoda pinigų ir sudaro sąlygas išvengti Ispanijos ir Prancūzijos nedarbo lygio per emigraciją.
Mindaugas Kluonis

Višegrado valstybės aiškiai sako, kad nesiruošia artinti savo teisinių sistemų prie savo Vakarų kaimynių, bet norėtų išlaikyti autoritariškesnes, korupcijai ir populizmui palankesnes „suverenias demokratijas“, kurias Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas skambiai vadina „tautiniu identitetu“. Nors šių šalių priėmimo į Europos Sąjungą sąlyga buvo atitikimas Kopenhagos kriterijams, kurie numato teisės viršenybės užtikrinimą, mažumų apsaugą, solidarumą su kitomis valstybėmis, Vengrijos, Lenkijos ir Slovakijos vyriausybės įžūliai demonstruoja, kad būdamos ES narėmis jos nebeketina šių kriterijų laikytis.

Nesutikę pasidalyti nei Graikijos gelbėjimo, nei pabėgėlių našta, naujosios ES narės pademonstravo, kad neketina aukoti savo siaurų nacionalinių interesų dėl bendresnio ES intereso. Gavę daugumą savo valstybėse Vengrijos „Fidesz“ ir Lenkijos „Teisė ir teisingumas“ ėmėsi naikinti saugiklius (nepriklausomus teismus, laisvą žiniasklaidą ir pan.), kurie neleidžia įvesti daugumos diktatūros bei performuoti savo valstybių valdymo sistemos pagal Vladimiro Putino Rusijos „suverenios demokratijos“ modelį. Šio modelio esmė – tautiniu identitetu dangstomas demokratijos nebuvimas, pagal seną carizmo formulę „caras, bažnyčia, tauta“. Vyšnia ant torto laikytini Čekijos prezidentūros inspiruoti pareiškimai apie sąjungos kūrimą ES viduje1.

Natūralu, kad tokia situacija kelia Vakarų Europos valstybių gyventojų nepasitenkinimą ir skatina abejoti, ar verta tęsti bendrą Europos Sąjungos kūrimą su naujosiomis ES narėmis. Būtent tai, kad Vakarų Europa jaučiasi išnaudojama, rodo didesnis nepasitenkinimas ES projektu Vakaruose, nei naujosiose narėse.
Gavę daugumą savo valstybėse Vengrijos „Fidesz“ ir Lenkijos „Teisė ir teisingumas“ ėmėsi naikinti saugiklius (nepriklausomus teismus, laisvą žiniasklaidą ir pan.), kurie neleidžia įvesti daugumos diktatūros bei performuoti savo valstybių valdymo sistemos pagal Vladimiro Putino Rusijos „suverenios demokratijos“ modelį. Šio modelio esmė – tautiniu identitetu dangstomas demokratijos nebuvimas, pagal seną carizmo formulę „caras, bažnyčia, tauta“.
Mindaugas Kluonis

Pradėjusios taikyti savo „suverenios demokratijos“ ir „tautinio identiteto saugojimo“ politiką Višegrado šalys imasi tos pačios taktikos, kurią naudojo JAV vergvaldžiai, XIX amžiaus viduryje, kuomet siekdami išvengti vergovės panaikinimo, įkūrė konfederaciją, tuo išprovokuodami pilietinį karą. Siekdamos išsaugoti savo atsilikusias ekonomines ir politines struktūras, besiremiančias populistiniu išlaidų didinimo modeliu, kuris būdingas Rusijai ir feodalinėms arabų valstybėms, Vengrija ir Lenkija taip pat faktiškai kuria atsilikusių JAV Pietų konfederacijos analogą ES viduje. Ir jomis, kaip ir XIX amžiaus konfederatais naudojasi jėgos, norinčios sugriauti ES ir atgauti savo įtakos sferas. XIX amžiuje pietinių valstijų vergvaldžiai orientavosi į buvusią kolonijinę šeimininkę Britaniją, naujieji ES konfederatai – į Rusiją.

Jungtinių Valstijų konfederatų likimas buvo nulemtas mūšio lauke. Bandymas išlaikyti pasenusias struktūras, atsilikusį ir tik vergavaldžių interesais grindžiamą ekonominį, teisinį ir socialinį modelį lėmė iki šiol tebesitęsiantį pietinių valstijų atsilikimą. Jis būtų buvęs dar didesnis, jei Šiaurė būtų pripažinusi konfederaciją, užuot bandžiusi ją susigrąžinti. Būtent tokį scenarijų savo nesolidarumu ir arogancija provokuoja naujieji ES konfederatai. Jų „vertybinė revoliucija“ ir „suverenios demokratijos“ gresia virsti priverstine konfederacija, kuri bus pašalinta iš Europos Sąjungos (arba referendumais dėl išstojimo Vakaruose, arba Liuksemburgo užsienio reikalų ministro siūlomu būdu).

Jei Vakarų Europos integracinis projektas be konfederatų tęsis, konfederatų pašalinimo pasekmės jiems patiems būtų katastrofiškos. Sugrąžinti emigrantai (juos lengvai galima pakeisti darbo jėga iš trečiųjų šalių) katastrofiškai padidintų nedarbo lygį, prarastos ES dotacijos ir įplaukos iš emigracijos skaudžiai smogtų Vidurio Rytų Europos šalių galimybėms ne tik investuoti, bet ir mokėti atlyginimus, nedarbo išmokas ir pensijas. Tikėtina, kad per šias valstybes nusiristų neramumų banga, o Rusijos alsavimas į nugarą dar labiau sustiprėtų.

Būtent todėl Lietuvos užsienio politika turėtų būti nukreipta ne į aljansus su ES konfederatais, tokiais kaip Višegrado šalys, ir jų siaurą ir savižudišką „suverenių demokratijų“ politiką, o į tolesnę ir gilesnę Europos integraciją, siekiant, kad ES reguliuojamų sričių ne mažėtų, o daugėtų, pradedant tokiais elementariais dalykais kaip visai Europai bendras minimalus atlyginimas, visai Europai bendra minimali pensija ir bendri socialinės apsaugos standartai, bendra teisės sistema ir teisinis reguliavimas. Mainais už tai būtina parodyti solidarumą su ES šalimis senbuvėmis pasidalijant pabėgėlių našta (galbūt kūrybingai pritaikant Australijos patirtį).
Konfederatų siekiama „tautų Europa“ eventualiai veda prie ES suskilimo su katastrofiškomis pasekmėmis pirmiausia Vidurio Rytų Europai, taigi ir Lietuvai. Būtent „tautų Europos“ Lietuva turėtų vengti kaip „karo, maro ir bado“, nes Višegrado konfederatų „tautų Europa“ šiuos dalykus gali pasiūlyti gana tiesiogine prasme.
Mindaugas Kluonis

Būtent per mažas, o ne per didelis ES reguliavimas lemia ekonominio ir socialinio suartėjimo trūkumą Europoje. Besišaukiantys dar mažesnio reguliavimo, siekia išlaikyti tokią pačią situaciją, kokia yra susiklosčiusi dabar – su ekonominiais skirtumais, su stipria emigracija, su antiimigracinėmis nuotaikomis.

Konfederatų siekiama „tautų Europa“ eventualiai veda prie ES suskilimo su katastrofiškomis pasekmėmis pirmiausia Vidurio Rytų Europai, taigi ir Lietuvai. Būtent „tautų Europos“ Lietuva turėtų vengti kaip „karo, maro ir bado“, nes Višegrado konfederatų „tautų Europa“ šiuos dalykus gali pasiūlyti gana tiesiogine prasme.

Atvirkščiai, siekiant išsaugoti vieningą Europos Sąjungą ir jos privalumus, būtina remti integracijos gilinimą ir aktyviai prisijungti prie iniciatyvų, kad konfederacijos su jos „suverenios demokratijos“ idėjomis ES viduje neliktų. Būtent to reikalauja gyvybiniai Lietuvos interesai.