Kartkartėmis toks mąstymas net nuveda į utopines idėjas, kad rinkimai neįvyks, kad partijos bus priverstos ieškoti, kaip įveikti apatiją, iškils nauji sistemą keičiantys lyderiai. Deja, tokios utopijos yra visiškai nerealizuojamos, nes nebalsuojantys ir taip besitikintys ką nors pakeisti realiai nesuvokia, nei kad legitimumas užtikrinamas ne balsavimu, bet balsavimo procedūros egzistavimu, nei kad nebalsuojančiųjų nuomonė ir nuostatos nėra įdomios tiems, kas yra išrenkami, ir nebalsavimas arba biuletenių gadinimas išrinktųjų visiškai nejaudina.

Pirmiausia nebalsuojantieji remiasi klaidinga prielaida, kad legitimumas užtikrinamas per demoso (rinkėjų) balsų kiekį. Jei dauguma rinkėjų nebalsuoja, vadinasi valdžia nėra legitimi. Nes juk negali 2 procentai rinkėjų išrinkti legitimios valdžios. Gali. Realiai moderniose valstybėse legitimumas užtikrinamas visai ne per rinkėjų dalyvavimą (tai yra tik ritualinis fasadas), bet per legitimumo įteisinimo procedūras.
Neva, kuo daugiau piliečių (kritinė masė) rodys, kad esamas pasirinkimas jų netenkina, tuo mažiau legitimi bus naujai išrinkta valdžia. Kartkartėmis toks mąstymas net nuveda į utopines idėjas, kad rinkimai neįvyks, kad partijos bus priverstos ieškoti, kaip įveikti apatiją, iškils nauji sistemą keičiantys lyderiai. Deja, tokios utopijos yra visiškai nerealizuojamos <...>.

Tai Maxo Weberio racionalusis-legalistinis legitimumo tipas. Jis remiasi tuo, kad valdžia įgyjama laikantis nustatytų procedūrų, o ne per dalyvavimą. Nebalsuojantieji painioja šį tipą su charizmatine lyderyste, kuri neįmanoma be demoso palaikymo. Tačiau racionalusis-legalistinis legitimumas būtent ir yra atspariausias tokio palaikymo nebuvimui. Valdžia yra teisėta ir turi teisę valdyti todėl, kad suformuota pagal procedūras, o ne todėl, kad ją palaiko. Ir jei nebalsavimas kels grėsmę legalistiniam legitimumo įteisinimui (nebalsuos kritinė masė), tai ne rinkimai neįvyks (taip gali atsitikti tik kartą), bet taisyklės bus pakeistos taip, kad rinkimai visuomet įvyktų. Ir tada valdžia bus legitimi, nors rinkimuose dalyvautų tik patys kandidatai.

Kad tuo neverta abejoti įrodo pakartotinių Seimo narių rinkimų istorija. Mirus, atsistatydinus ar pan. Seimo nariui vienmandatėje apygardoje, rinkėjai į pakartotinius rinkimus neidavo ir rinkimai neįvykdavo, nes nedalyvaudavo pakankamas įstatyme nustatytas rinkėjų skaičius. Tada Seimo rinkimų įstatymas buvo pakeistas taip, kad pakartotiniuose rinkimuose nebeliko jokio nustatyto rinkėjų skaičiaus. Kiek atėjo, tiek išrinko. Tas pats įvyktų ir susiformavus kritinei nebalsuojančiųjų masei. Tiesiog neliktų reikalavimo dalyvauti. Taigi, masinis nebalsavimas sistemos legitimumo užtikrinimo mechanizmo nepakeičia.

Tiesa, pasekmių masinis nebalsavimas turėtų. Tik kitokių nei tikisi jo propaguotojai. Kaip matome, valdymo legitimumui užtikrinti didelis rinkėjų dalyvavimas nebūtinas, todėl besitikintys, kad valdantieji imtųsi jį kaip nors didinti, viliasi bergždžiai. Ne, nebalsuojantys pirmiausia „nubaudžia“ būtent tuos politikus, kurie jiems yra labiausiai priimtini, iš visų nepriimtinų (nebent vienintelis priimtinas asmuo valdžioje esi vien tik tu pats), nes tie politikai nebalsavimo dėka ir yra neišrenkami. Tiems, kurie išrenkami, nebalsavusieji nieko nereiškia. Atvirkščiai. Juk jei būtų atėję balsuoti daugiau rinkėjų, jie galėjo pakeisti jėgų balansą. O dabar viskas susiklostė puikiai.
Ne, nebalsuojantys pirmiausia „nubaudžia“ būtent tuos politikus, kurie jiems yra labiausiai priimtini, iš visų nepriimtinų (nebent vienintelis priimtinas asmuo valdžioje esi vien tik tu pats), nes tie politikai nebalsavimo dėka ir yra neišrenkami. Tiems, kurie išrenkami, nebalsavusieji nieko nereiškia. Atvirkščiai. Juk jei būtų atėję balsuoti daugiau rinkėjų, jie galėjo pakeisti jėgų balansą. O dabar viskas susiklostė puikiai.
Mindaugas Kluonis

Aišku, viešumoje tokie politikai sakys, kad labai nemalonu, kad aktyvumas buvo toks mažas, bet iš tiesų jiems malonu, nes būtent juos išrinko. Tokiu būdu nebalsuojantieji prisideda išrenkant būtent tuos politikus, kurie jiems nepriimtiniausi.

Legitimumo krizė gali vesti prie dviejų alternatyvų. Pirmoji jų – revoliucija, kai iškyla charizmatiniai lyderiai, vyksta masinė mobilizacija ir (geruoju atveju) aktyvus balsavimas už tuos naujuosius „geresnius“, arba (bloguoju atveju) sistema keičiama jėga. Bet tokie atvejai reti. Antroji alternatyva – vis stiprėjanti rinkėjų rezignacija ir ilgalaikė žemo legitimumo pusiausvyra, kuomet piliečiai jaučiasi nepajėgūs ką nors pakeisti, balsuoja kojomis, o jokie pokyčiai nevyksta.

Lietuvoje yra būtent antrojo tipo pusiausvyra: žemas politinis dalyvavimas yra palaikomas žemo gebėjimo generuoti revoliucinį potencialą. Mobilizacijos teorijos aiškiai nurodo, kad norint pokyčių būtinas pasitikėjimas kitais, todėl esminis klausimas yra ne – „o jei taip darys visi“, bet – „o jei kiti taip nedarys“.

Atsižvelgiant į pasitikėjimo kitais lygį, akivaizdu, kad Lietuvoje (pusė respondentų, pagal Pasaulio vertybių tyrimo duomenis mano, kad dauguma žmonių negalima pasitikėti) potencialo pokyčiams nėra daug. Nes kokie gali būti pokyčiai, kai kas antras tikisi, kad jį apgaus, o ir pats tada atitinkamai sukčiauja, kad neatsidurtų blogesnėje padėtyje. Savo knygoje „Kad demokratija veiktų“ Robert Putnam puikiai įrodo, kad nesant pasitikėjimo, vyraujant rinkėjų norui, kad Seimo nariai remontuotų jų būstus ir parūpintų vietą darželyje, o ne daugiau būstų ir darželių kitiems (taip, taip, kitiems!) demokratija negali būti kokybiška. Nebalsuojantieji demonstruodami nepasitikėjimą ir nieko nedarydami, kad tas pasitikėjimas atsirastų, faktiškai tik įtvirtina rezignaciją, blogiausiųjų valdymą ir užgesina pokyčių tikimybę.
„Nė vienas nevertas pasitikėjimo“ mąstymas rodo, kad tikriausiai pasitikėjimo neverti pirmiausia tie, kurie neranda nė vieno už kurį balsuoti. Ypač tai galioja nerandantiems už ką balsuoti daugiamandatėje (nes, taip, vienmandatėse gali būti tikrai labai liūdnas pasirinkimas ir jas vertėtų naikinti).
Mindaugas Kluonis

„Nė vienas nevertas pasitikėjimo“ mąstymas rodo, kad tikriausiai pasitikėjimo neverti pirmiausia tie, kurie neranda nė vieno už kurį balsuoti. Ypač tai galioja nerandantiems už ką balsuoti daugiamandatėje (nes, taip, vienmandatėse gali būti tikrai labai liūdnas pasirinkimas ir jas vertėtų naikinti).

Nebalsavimas faktiškai ne skatina pokyčius, o tik juos nutolina. Nes visuomet bus, kas balsuos, visuomet bus, kas rinksis „iš blogiausių“, net jei jų bus labai mažai. Kuo daugiau sąmoningi žmonės nebalsuos, tuo daugiau bus išrinkta „blogiausių iš blogiausių“. Ir, kaip rodo Vengrijos ir Lenkijos (labai panašios valstybės į Lietuvą) pavyzdžiai, tie blogiausieji, gavę absoliučią daugumą, gali įvesti tokias taisykles, kad iškrapštyti juos balsavimu taps nebeįmanoma.

Sąmoningosios piliečių dalies (tai yra tų, kurie nebalsuoja ne todėl, kad „visi vagys“, bet todėl, kad nori pokyčių) nebalsavimas juos tik džiugintų ir niekaip jų valdymo nedelegitimuotų. Na, žmonės tiesiog nenori balsuoti, negi versi.
Nebalsavimas faktiškai ne skatina pokyčius, o tik juos nutolina. Nes visuomet bus, kas balsuos, visuomet bus, kas rinksis „iš blogiausių“, net jei jų bus labai mažai. Kuo daugiau sąmoningi žmonės nebalsuos, tuo daugiau bus išrinkta „blogiausių iš blogiausių“. Ir, kaip rodo Vengrijos ir Lenkijos (labai panašios valstybės į Lietuvą) pavyzdžiai, tie blogiausieji, gavę absoliučią daugumą, gali įvesti tokias taisykles, kad iškrapštyti juos balsavimu taps nebeįmanoma.
Mindaugas Kluonis

Jei nenorima tokios revoliucijos iš viršaus (nes iš apačios revoliucijos Lietuvoje dėl pasitikėjimo stokos nebus), tuomet verta suteikti šansą evoliucijai ir balsuoti už tuos „nenorimus“ ir „nepasirinkimą“. Kad ir kaip tai bebūtų blogai. Nes būna ir blogiau, kai ne tik nebenori už ką nors balsuoti, bet tiesiog nebegali, net jei ir norėtum, nes jokių galimybių, kad tavo kandidatas būtų išrinktas nebėra. Nes jie, tie „blogiausieji iš blogiausiųjų“, perkūrė taisykles taip, kad išlaikytų savo racionalųjį-legalistinį legitimumą ir perrenkamumą. Ir tada suvoki, kad nebalsuodamas padėjai jiems tai padaryti.