Fašistinę Vokietiją kopijuojanti Rusijos agresija bei de facto okupacija Ukrainos Kryme reikalauja vieningesnio požiūrio į užsienio politiką tarp visų pagrindinių politinių jėgų. Net pasaulinės krizės dėl Rusijos invazijos Ukrainoje akivaizdoje valdančiojoje koalicijoje vieningos pozicijos nėra: užsienio reikalų ministerija ir prezidentė laikosi aktyvesnės pozicijos, premjeras – nuosaikesnės, Darbo partija – „tylios kiaulės, kuri gilią šaknį knisa“, o Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio samprotavimai apie Krymo situaciją - kone Maskvos propagandos aidas. Žinoma, opozicija, kuri atsakinga iš esmės už kritiką, turi aktyviausią poziciją dėl užsienio politikos, kuri tampa nuosaikesne, atėjus į valdžią. Ačiū bent už tai, tačiaupolitinis pliuralizmas užsienio politikoje neapsaugos.
Lietuvos geopolitinė situacija yra jautri. Tai liudija senas pokštas diplomatiniuose sluoksniuose: „Baltijos šalys turi tris problemas užsienio politikoje: pirma, Rusija, antra, ...Rusija ir ...mes pamiršom trečią. Greičiausiai tai yra ...Rusija“. Perfrazuojant garsų britų aktorių Rowaną Atkinsoną, kurio personažas velnias Tobby sakė: “bijau, bet žydai buvo teisūs”, galima ištarti, jog, laimei, lietuviai (su latviais ir estais) neklydo dėl nuolatinės Rusijos grėsmės ir politinio priekabiavimo. Praėjo kone ketvirtis amžiaus ir nihil novi sub sole.
Rusiją jaučiame ne tik verslo, kuris Rusijoje veikiamas autoritarinio ir korumpuoto režimo, galimybėse ir energijos importe, bet netgi savastyje. Moderni Lietuvos tapatybė buvo konstruojama kaip politinė priešstata carinei Rusijos patvaldystei, vėliau kaip antisovietinė-antirusiškoji rezistencija. Iš mūsų tapatybės kyla interesas užsienio politikoje – saugotis Rusijos ir tik tuomet ieškoti bendrabūvio formų. Rusijos interesas mūsuose niekur nesusilpnėjo.
Kas matė Sočio olimpinių žaidynių atidaryme akcentuotą Sovietinį modernizacijos, ne autoritarizmo (sic!) periodą, kas girdėjo SSRS adaptuotą himną, manau, neabejoja, kad Rusija yra SSRS ir teisių, ir, deja, vaidmens perėmėja dideliu mastu. Užblokuotas "Družbos" naftotiekis, pieno produktų eksporto blokavimai, priekabi vežėjų patikra ar istorijos iškraipymai ir propaganda sklindanti iš "Piervyj Baltyskyj Kanal" primena apie Rusijos buvimą šalia mažos valstybės čia ir dabar.
Iš esmės bet kokie antivakarietiškieji elementai Lietuvoje padeda putiniškosios Rusijos purvinosios galios sklaidai. Politologai pastebi, jog mūsų šalyje yra trys politinio mastymo tipai: vakarietiškasis, nacionalistinis ir nostalgiškai sovietinis. Šiame kontekste ir reikia atnaujinti užsienio politikos susitarimą, kuris įtvirtintų Lietuvą ne kaip tiltą ar buferį, o integralią Vakarų dalį, kurią visi vakariečiai atpažintų kaip savą, aktyviai prisidedančią prie Rytų Europos europeizavimo, o ne besimeldžiančią moralinio konservatyvumo ir antiES stabams.
Mums Vakarai yra atrama prieš Rusiją ir pagrindinės mūsų užsienio politikos problemos - energetinis saugumas, rytų kaimynystė (nors kiek žmonių dirba mums taip svarbioje Ukrainoje? „Net“ septyni?) ir transatlantinė bendrystė – yra išvestinės iš Rusijos veiksnio Lietuvos geopolitiniame kontekste. Optimistiškai mąstant, energetinis saugumas netrukus išsispręs, tad liks du pastarieji rūpesčiai, į juos ir turi būti orientuojamasi.
Kovo 11-osios, valstybingumo atkūrimo, proga norisi prisiminti, kad valstybingumą reikia puoselėti. Prisimenant, kad baigėsi Lietuvos pirmininkavimas ES tarybai, jog šiemet sueina 10 metų, kai Lietuva yra NATO ir ES narė, galų gale 2008 m. nutrūkus tradicijai partijoms susitarti dėl užsienio politikos, laikas tai atgaivinti. Partijų susitarimas reikalingas dėl to, jog jis įpareigoja partijas laikytis susitarimų – bet koks nuokrypis leis oponentams ir žiniasklaidai kelti pagrįstus klausimus. Susitarimas duoda žinią rinkėjams, kaip partijos suvokia nacionalinius šalies interesus ir jų realizavimo gaires. Jis atima iš politikų demagogijos užsienio politikos tema galimybes ir pataikavimą savo rinkėjams, aukojant platesnius šalies interesus – neturime prabangos perdiskutuoti strateginių valstybingumo gairių; diskutuoti galime dėl taktikos.
Net Konstitucijoje yra draudimas jungtis į posovietines sąjungas – kryptis aiški: Vakaruose su Vakarais. Geriau ir saugiau dabar nerasim. Lietuva yra parlamentinė respublika su tam tikrais prezidentizmo bruožais ir užsienio politikoje reikalingas aiškus parlamentinis dėmuo. Konstitucija sako, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus, tačiau vykdo ją kartu su Vyriausybe, kurią suformuoja parlamentinė daugumą. Be to, politikai į prezidentus ateina ne be politinių partijų paramos ir atrankos. Prezidentai, išėję „pensijon“ taipogi neatitrūksta nuo politinių jėgų.
Partijų susitarimui dėl užsienio politikos yra padėta nemažai pagrindų. Priminsiu, kad be minėto Konstitucijos draudimo yra politinių partijų kreipimasis dėl Lietuvos Respublikos integravimosi į NATO (1993 m. spalio 5 d.), parlamentinių partijų susitarimas dėl Lietuvos gynybos politikos 2001-2004 m. (2001 m. gegužės 23 d.), partijų susitarimas dėl 2005-2008 metų gynybos politikos siekiant Lietuvos saugumo (2004 m. kovo 17 d.), Seimo rezoliucija dėl Lietuvos Respublikos užsienio politikos krypčių (2004 m. gegužės 1 d.), susitarimas dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004-2008 metais (2004 m. spalio 5 d.) bei Lietuvos parlamentinių partijų susitarimas dėl gynybos politikos 2012–2016 metais (2012 m. gegužės 8 d.).
Paskutinis bandymas partijoms susitarti dėl užsienio politikos buvo susitarimas dėl 2008–2012 metų Lietuvos užsienio politikos principų, strateginių gairių ir tikslų (2008 m. spalio 28 d.). Jis buvo politiškai suderintas su visomis pagrindinėmis politinėmis jėgomis, tačiau paskutiniu momentu, nieko dorai nepaaiškinant, jo nepasirašė tik dvi partijos: konservatoriai ir Tautos prisikėlimo partija. O be reikalo – pasakytų tūlas pilietis, mat paskutinis susitarimas tarsi šiandienai surašytas.
Jame savalaikiškai atsižvelgta į 2008 m. įvykusią Rusijos agresiją Gruzijoje bei sudėlioti geri ir tikslūs akcentai. Susitarimas vertina ES ir NATO narystę, nepriešpastatant jų vienos kitai, pabrėžia įsitinklinimo Vakaruos gilinimą, demokratijos plėtrą padedant aktyviai veiklai ES rytų kaimynystėje, remia ES/NATO plėtrą bei NATO ir ES vaidens Rusijos atžvilgiu stiprinamą, išskiria JAV kaip pagrindinį saugumo garantą, prisiima sąžiningą NATO narystės įsipareigojimų vykdymą, JAV ir NATO priešraketinės gynybos sistemos elementų išskleidimą Vidurio Europoje kaip stiprinantį regioninį saugumą, atsispyrimą informacinio, kultūrinio ir politinio lauko užvaldymui, informacinių ir analitinių gebėjimų stiprinimą, totalitarinių režimų nusikaltimų pasmerkimą, ES išorinę energetikos politiką, euro įvedimą, lietuvybės puoselėjimą ir, ko iki šiol neturime, Lietuvos užsienio politikos strategijos bei veiksmų plano parengimą. Žinoma, prie šio susitarimo galima pridėti stipresnę gynybos dimensiją, išplėsti išeivijos suvokimą kultūrine prasme, pvz. bendradarbiavimas su litvakais ir kitų tautybių išeiviais iš Lietuvos, sustiprinti Lietuvos įvaizdį ir galias, ir nepamiršti kibernetinio saugumo.
Politinių partijų susitarimas nėra sidabrinė kulka, nušaunanti problemas. Vien suderintų pozicijų neužtenka – pacta sunt servanda! Antraip susitarimai devalvuojami, o politinėje kultūroje stiprėja nusivylimas politikų (susitarimų) neįgalumu. Chroniški tiek buvusios, tiek šios Vyriausybės stenėjimai dėl nevykdomo NATO įsipareigojimo skirti 2 procentus BVP krašto apsaugai tampa chrestomatiniu atveju. Lai jų bus kuo mažiau. Laikas dėl to susitarti ir įvykdyti.