M. Jastramskis. Socialdemokratų reitingas: tikras ar molinis?

 (280)
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) reitingas išlieka itin didelis. Valdančiųjų šalininkai džiaugiasi populiarumu, o politiniai oponentai primena 2014 metų Europos parlamento rinkimus, kai socialdemokratai pralaimėjo. Ar yra pagrindo galvoti, kad milžinas ir šį kartą molinėmis kojomis?
Algirdas Butkevičius
© DELFI / Karolina Pansevič

Prieš pradedant analizę norėčiau pabrėžti – nesiginčiju su tuo, kad LSDP dabar yra populiariausia Lietuvos partija, nes tą patį rodo skirtingų kompanijų apklausos. Net jeigu jos nėra tobulai reprezentatyvios, atstumas nuo kitų partijų yra tiesiog per didelis, kad būtų atsitiktinumas. Tačiau populiarumas populiarumui nelygus.

Nepasitikėjimą prognoze „LSDP tikrai laimės“ kelia Seimo rinkimų istorija. Neturėjome partijos, kuri užimtų pirmą vietą du kartus iš eilės: klausimas būdavo ne „ar valdantieji laimės“, o „kiek pralaimės“. Politologas Andrew Robertsas tai vadina „hiperatskaitomybe“, kai žmonės labai daug reikalauja iš demokratinės valdžios ir nuolat ją rinkimuose baudžia.

Kita vertus, šalia sisteminio nepasitenkinimo valdžia būdavo ir kiti, jį nuolat sustiprinantys trumpojo laikotarpio faktoriai. Prieš 1996 m. Seimo rinkimus Lietuvos demokratinei darbo partijai stiprų smūgį sudavė bankų griūties skandalas. Vėliau konservatoriai paslydo su „Mažeikių naftos“ istorija, pozicijas silpnino Rusijos ekonominė krizė.

Socialdemokratai išmoko pamokas iš praeities ir sėkmingai taiko principą „nieko blogo nedarom, bet ir nieko labai gero“ . Jeigu situacija nesikeis, reitingas bus išlaikytas, o rinkimai laimėti.
Mažvydas Jastramskis

2001-2004 m. potencialo turėjo LSDP ir Naujosios sąjungos koalicija, bet Rolando Pakso apkalta pakirto pasitikėjimą politine sistema ir sudarė idealias sąlygas Darbo partijos triumfui. 2008 m. socialdemokratams atsiliepė septyni metai valdžioje, nepadėjo ir „Leo LT“ projekto istorija. 2012 m. konservatoriai neturėjo rimtesnių šansų, nes vėl pataikė valdyti per ekonominę krizę.

Pritaikykime šiuos pastebėjimus dabarčiai. Pirma, LSDP išvengia nepalankių ekonominių aplinkybių – į valdžią ateita po nepopuliarius sprendimus priėmusių konservatorių. Be to, antroje kadencijos pusėje vengiama imtis stambių, valstybinio lygmens projektų ar pertvarkų (Darbo kodekso reforma yra didelis klaustukas). Galiausiai, išvengta aukščiausias figūras paliečiančių rimtų skandalų (pavojinga buvo Druskininkų istorija, tačiau ji taip ir nesieskalavo).

Taigi, socialdemokratai išmoko pamokas iš praeities ir sėkmingai taiko principą „nieko blogo nedarom, bet ir nieko labai gero“ . Jeigu situacija nesikeis, reitingas bus išlaikytas, o rinkimai laimėti. Kitaip nei 2014 ir 2015 m., partijai padės ir populiarus lyderis, premjeras Algirdas Butkevičius. Bet tai nereikš triuškinamos pergalės – šalia konteksto reikia įvertinti ir elektorato motyvaciją, kurios nerodo reitingų procentai.

Socialdemokratai turi geriausias startines pozicijas prieš lemiamą etapą. Tačiau jų reitingo reikšminga dalis sudaryta iš molio, kuris gali suaižėti, susidūręs su rimtesniu skandalu (o jam dar nevėlu) ar silpna rinkimų kampanija. Rudenį intrigą turėsime.
Mažvydas Jastramskis

Yra pagrindo galvoti, kad LSDP reitingas yra išpūstas – tų žmonių, kurie neturi tvirtesnių politinių preferencijų, sąskaita. Iš Lietuvoje darytų rinkiminio elgesio tyrimų žinome, kad aiškia partine tapatybe ir nuosekliu balsavimu pasižymi apie ketvirtadalį šalies rinkėjų. Pasakyti, kuriai partijai jaučiasi artimas, gali maždaug kas antras.

Todėl tikėtina, kad tikrų rinkėjų LSDP reitinge geriausiu atveju yra pusė. O kokią motyvaciją sakyti, kad balsuotų už socialdemokratus, turi kita pusė? Vienas iš galimų paaiškinamų yra nugalėtojo efektas. Jeigu neturi ką pasirinkti, renkiesi populiariausią.

Socialdemokratams puikiai susiklostė aplinkybės. Nors 2012 m. Seimo rinkimuose, daugiamandatėje apygardoje daugiau balsų gavo Darbo partija, jos populiarumas dėl prezidentės kritikos ir atsinaujinusios juodosios buhalterijos istorijos staigiai smuko. Taip socialdemokratai tapo vieninteliais ir aiškiais laimėtojais, ką matėme jau 2012 m. porinkiminėje apklausoje – ten net 28 procentai teigė balsavę už LSDP, nors rinkimuose negauta ir 20 procentų balsų.

Beje, tai nereiškia, kad žmonės sąmoningai meluoja. Socialinės psichologijos principai veikia ir politiniame mąstyme. Nepriklausomam rinkėjui apklausoje reikia suderinti du tarpusavyje prieštaraujančius teiginius: pirma, aš esu protingas, suprantu tą politiką (retas pripažins, kad yra kitaip), antra, kažkodėl nebalsavau už tą partiją, kuri yra labai populiari. Patiriamas kognityvinis disonansas.

Kitaip nei 2014 ir 2015 m., partijai padės ir populiarus lyderis, premjeras Algirdas Butkevičius. Bet tai nereikš triuškinamos pergalės – šalia konteksto reikia įvertinti ir elektorato motyvaciją, kurios nerodo reitingų procentai.
Mažvydas Jastramskis

Žmogus šį vidinį politinį konfliktą standartiškai spręs savo gero įvaizdžio naudai ir apklausoje parems nugalėtoją („prisimins“ balsą už jį), taip sau parodydamas, kad viskas su politikos supratimu gerai. Reitingas tampa save išpildančia pranašyste, kai nedarai rizikingų judesių, o daug potencialių rinkėjų tave remia, nes esi populiarus. Tačiau kai ateis rinkimai, ar jie pasirodys?

Sakykime, kad partiją A remia 200 žmonių, tačiau tik 100 dėl to, kad jiems patinka partijos programa ar ją palaiko jau seniai. Partiją B palaiko 100 žmonių, 90 jų yra ištikimi rinkėjai. Į rinkimus ateis tik tie, kurie turi aiškią motyvaciją, o ne šiaip kažką pasako apklausėjui, vengdami nemalonių jausmų. Partija A laimės rinkimus, tačiau ne tokia triuškinama persvara, kaip jai žadėjo reitingai.

Todėl tie, kurie atkreipia dėmesį į aktyvumo reikšmę artėjančiuose Seimo rinkimuose, mąsto teisinga kryptimi. Tik kartais pamirštama, kad tai nėra vien oro funkcija. Statistiniai tyrimai rodo, kad oro pablogėjimas (pagerėjimas) gali sumažinti (padidinti) aktyvumą tik per 1 ar 1,5 procento. Svarbiau yra tai, kiek svarbūs rinkėjams patys rinkimai (pavyzdžiui, gal juose sprendžiamas istorinės svarbos klausimas), kokią rinkimų kampaniją vykdo pačios partijos.

Socialdemokratai turi geriausias startines pozicijas prieš lemiamą etapą. Tačiau jų reitingo reikšminga dalis sudaryta iš molio, kuris gali suaižėti, susidūręs su rimtesniu skandalu (o jam dar nevėlu) ar silpna rinkimų kampanija. Rudenį intrigą turėsime.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

V. Valentinavičius. Valstiečių revoliucija baigėsi neprasidėjusi (305)

Aną savaitę valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai Seime Tomas Tomilinas ir Virginijus Sinkevičius dramatiškai pareiškė, jog jei nebus pasirašytas trišalis susitarimas, kad verslininkai savanoriškai padidintų darbuotojų atlyginimus penkiais procentais, LVŽS frakcija Seime nepritars reformuotam Darbo kodeksui.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Apie Lietuvą, naująjį valstietišką ISIS padalinį (555)

„Žmonės jau pavargo nuo vidinio santykių aiškinimosi, jie iš mūsų laukia rezultatų“, – sako pilkasis „Valstiečių ir žaliųjų“ kardinolas Povilas Urbšys. „Valstiečiai“ nieko kito nuo pat kadencijos pradžios neveikė, kaip tik atsitraukinėjo dėl keisčiausių savo pasiūlymų ir teikė dar keistesnius, o dabar gerai supranta, kad išnaudojo savo atsitraukinėjimų limitą ir atėjo metas įgyvendinti kokį nors konkretų savo pažadą nebeatsitraukiant.

A. Kazlauskas. Trumpas pasikeitė? Baikit, nemanau (44)

Po Donaldo Trumpo smūgio Basharui al-Assadui sėdint už Xi Jinpingo stalo bei drąsių manevrų, nesibijant Šiaurės Korėjos rūstybės, nemažai žurnalistų ir politologų sau ir kitiems ištarė: Trumpas pasikeitė! Bet ar tikrai?

A. Tapinas. Lyderių supergalios ir jų reitingas (158)

Gintauto Palucko atėjimas į Rožių sostą iš esmės baigia didįjį politinių partijų vadų panteono persitvarkymą. Prisiminkime graikų mitologiją, kur Kronas rydavo savo vaikus, kad jie neatimtų iš jo valdžios, kol Dzeusą pagimdžiusi Rėja davė Kronui praryti akmenų ryšulį, o po to jau Kronui ėmė smarkiai viskas nesisekti. Tai pirmuoju tokiu Lietuvos partijų akmenų ryšuliu 2015 metais tapo Gabrielius Landsbergis, o atsinaujinimo ratą uždarė Paluckas.

N. Vasiliauskaitė. Europos idėja, fiureris ir ALF (94)

Šį mėnesį atsikūrė Atviros Lietuvos fondas (ALF). Po devynerių metų pertraukos, kuomet atrodė, kad jis nebereikalingas: Lietuva jau įsisavino „atvirumo“ pamokas ir toliau sėkmingai judės neberamstoma, pati. Kas atsitiko? Argi nebejuda?