Šią savaitę Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) pirmą kartą tiesiogiai rinks naują pirmininką. Naujų vėjų socialdemokratams reikėjo jau seniai – ir ne tik dėl to, kad reitingai sminga žemyn.
Mažvydas Jastramskis
© DELFI / Karolina Pansevič

O Lietuvai tikrai reikia socialdemokratų. Mūsų valstybėje auga pajamų nelygybė, pastebima labai didelė emigracija, kurios priežastys visų pirma ekonominės, metai iš metų išlieka aštrios socialinės problemos – smurtas, alkoholizmas, savižudybės.

Tai problemos, kurių sprendimas visų pirma siejamas su kairiųjų partijų ideologija ir kompetencija. Socialdemokratų, socialistų ir darbo partijų programos įprastai pabrėžia gerovės valstybę ir žmogaus teises (išplėstą jų sampratą, apimant socialines ir ekonomines). Be to, socialdemokratams artima kolektyvinė atsakomybė: jie rečiau individualizuoja socialines problemas (kad kaltas pats žmogus) ir dažniau ieško būdų, kaip jas galėtų išspręsti valstybė.

Deja, Lietuvoje socialdemokratų iki šiol nebuvo. Tik partija, pasivadinusi tokiu vardu. Kuri iki 2000 m. lyg ir deklaravo socialdemokratinę ideologiją, tačiau likdavo opozicijoje. O tais metais susijungė su eskomunistine Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP).

Žiūrint iš dabarties pozicijų, tai buvo sprendimas, Lietuvoje sužlugdęs socialdemokratinės politikos perspektyvą. Žinoma, rinkimine prasme projektas susilaukė sėkmės: LSDP laimėjo 2000 ir 2012 m. Seimo rinkimus, o valdžioje liko ir po ne itin sėkmingų 2004 m. rinkimų. Valdžia tapo esminiu LSDP tapatybės elementu.

Darbo santykiai, darbininkų gynimas? Baikit, nemanau. Liberalus darbo kodeksas buvo priimtas ne liberalų ar konservatorių, o būtent socialdemokratų vadovaujamos koalicijos. LSDP taip karštai jį gynė, kad netgi Seime įveikė prezidentės Dalios Grybauskaitės veto ir (nepaisant aiškaus visuomenės pasipriešinimo) taip pasilaidojo save Seimo rinkimuose.
Mažvydas Jastramskis

O gal tai normalu? Juk visos partijos nori valdžios (išskyrus testimonines, kaip Nyderlanduose). Tačiau ne visų partijų egzistencija prasideda ir pasibaigia ties postų dalyba – kitos partijos dar turi ir ideologiją, ar bent jau probleminius klausimus, kuriuos atstovauja.

Politologas Kęstutis Girnius ne kartą kritikavo LSDP, kad pastaroji neįvedė progresinių mokesčių. Nesiimsiu vertinti, kiek tokie mokesčiai galėtų būti pagrįsti Lietuvoje, kadangi nesu politinės ekonomijos atstovas. Tačiau vien tai, kad socialdemokratai nepadarė jokios rimtesnės analizės, kaip tai galėtų būti įgyvendinta, rodo, jog nelabai jiems tas ideologiniame lygmenyje rūpėjo.

Darbo santykiai, darbininkų gynimas? Baikit, nemanau. Liberalus darbo kodeksas buvo priimtas ne liberalų ar konservatorių, o būtent socialdemokratų vadovaujamos koalicijos. LSDP taip karštai jį gynė, kad netgi Seime įveikė prezidentės Dalios Grybauskaitės veto ir (nepaisant aiškaus visuomenės pasipriešinimo) taip pasilaidojo save Seimo rinkimuose.

Tokios ištikimybės savo ideologiniams principams galėtų pavydėtų bet kuri vakarietiška partija. Tiesa, dešinioji.

Ar ne jūs rėmėte, balsavote, užėmėte postus, gautus iš partijos, kuri su kaire nieko bendro neturėjo? Juk nesant realios kairiosios politikos, kuri savo ideologija šviestų ir suvienytų latentinius kairiuosius, rinkėjams likdavo kita gairė – sieti šią partiją su ekskomunistine praeitimi, laikais, kada „buvo geriau“.
Mažvydas Jastramskis

Pajamų nelygybė? Remiantis Gini koeficientu (Eurostato duomenys), per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ji nuosekliausiai augo būtent socialdemokratų vadovaujamos koalicijos valdymo metu. Tačiau gerėjo ir ekonominiai rodikliai: taigi, su tuo sutampantis pajamų nelygybės didėjimas rodo arba valdančiųjų nekompetenciją, arba ideologinę veidmainystę, arba abu.

Minimalios algos didinimas? Taip, buvo toks sprendimas. Tačiau ne tiek dėl LSDP kairumo, o į koaliciją priimtos Darbo partijos rinkimų kampanijos, kuri valdančiuosius šiuo požiūriu tiesiog įspraudė į kampą.

Bene vienintelė kairioji politika, būdinga LSDP, kai pastaroji būna valdžioje – valdininkų skaičiaus didinimas (ar bent jau nemažinimas). Deja, tikriausiai ne dėl socialdemokratinių paskatų, tai yra, didinti socialinių paslaugų kokybę. LSDP čia yra „kairioji“ dėl labai paprastos, žemiškos priežasties: gausiai organizacijai, aktyviems partijos rėmėjams reikia darbo vietų, o jas galima užtikrinti plečiant valdžios aparatą.

Ar tiesioginiai LSDP pirmininko rinkimai gali pakeisti šią situaciją? Kaip politologas ir pilietis, suinteresuotas kairiosios politikos atsiradimu Lietuvoje – tikiuosi. Kaip tiesiog politologas, daugiau mažiau stebėjęs šios partijos raidą – abejoju.
Mažvydas Jastramskis

Kad LSDP buvo daugiau tarnautojų, o ne darbininkų partija, paremia išsamus sociologų Zenono Norkaus ir Vaido Morkevičiaus tyrimas apie socialines klases Lietuvoje (žurnalas „Sociologija. Mintis ir veiksmas“, 2012 m.). Pagal jį 2008 m. Seimo rinkimuose klasinis balsavimas reiškėsi silpnai, o jo ženklų galima matyti tik tarnybinėje klasėje: žemesnioji šios klasės dalis (į ją patenka valdininkai, vidurinio lygmens specialistai) labiau linkusi balsuoti už socialdemokratus, o aukštesnioji – už konservatorius. Gausi nekvalifikuotų darbininkų grupė nebuvo tikrasis LSDP elektoratas.

Lietuvos kairieji ne kartą mane kritikavo už duomenis ir grafikus, kuriuose aiškiai matydavosi: esminė takoskyra, padalijanti rinkėjus, yra susijusi su požiūriu į sovietmetį ir santykius su Rusija. Lietuviška kairė šioje takoskyroje yra daugiau linkusi į pragmatizmą, o dešinė – griežtesnė. Anot sociologinio požiūrio kritikų, taip analizuojant politines takoskyras žmonės apgaudinėjami, nes su ideologine, realia kaire tai nieko bendro neturi.

Mieli kairės rėmėjai, o negi čia politologų, kurie šiaip jau tiria objektyvią situaciją, atsakomybė? Ar ne jūs rėmėte, balsavote, užėmėte postus, gautus iš partijos, kuri su kaire nieko bendro neturėjo? Juk nesant realios kairiosios politikos, kuri savo ideologija šviestų ir suvienytų latentinius kairiuosius, rinkėjams likdavo kita gairė – sieti šią partiją su ekskomunistine praeitimi, laikais, kada „buvo geriau“.

Daliai gal ir atrodė, kad LSDP „rūpi žmogus“, bet po pastarosios vyriausybės ir šie praregėjo.
Ar tiesioginiai LSDP pirmininko rinkimai gali pakeisti šią situaciją? Kaip politologas ir pilietis, suinteresuotas kairiosios politikos atsiradimu Lietuvoje – tikiuosi. Kaip tiesiog politologas, daugiau mažiau stebėjęs šios partijos raidą – abejoju.

Gintautas Paluckas, bent jau sprendžiant iš jo įrašų feisbuke ir pasisakymų žiniasklaidoje, atrodo kaip žmogus, suprantantis, kas yra kairė. Tačiau yra dalykų, kurie jo politiniu nuoširdumu verčia kiek abejoti – ir ne tik praeitis (vadinamoji „žiurkių naikinimo byla“), bet tai, kad jam vis išsprūsta apeliavimas į ekskomunistinę partijos praeitį.

Kalbėdamas apie savo praeities politines nuodėmes, G. Paluckas referuoja į Algirdą M. Brazauską – kaip sakė pastarasis, „žiūrėkite į mane, kokį aš esu dabar“. Kitaip tariant, žmogų, kuris Lietuvoje yra anti-ideologinės politikos „krikštatėvis“, kuriam socialdemokratija buvo kažkas panašaus į liberalizmą. LSDP iki šiol gajus ekskomunistinis, nomenklatūrinis pradas vis išlenda į paviršių.

Bet dabartinei LSDP nereikia reformatoriaus, kuris sujungtų partijos praeitį ir ateitį. Tai neįmanoma, kadangi nomenklatūrinis „ūkiškumas“ ir ideologija – skirtingi principai, kaip organizuojama politika.
LSDP išgelbėtų tik ideologinis revoliucionierius, kuris išsprogdintų nomenklatūrinį pradą. Žmogus, kuris nebūtų įklimpęs į organizacijos pelkę. G. Paluckui jau gali būti per vėlu.

Kaip ir kitam realių šansų turinčiam kandidatui – Mindaugui Sinkevičiui. Žinomo LSDP politiko Rimanto Sinkevičiaus sūnus, ūkio ministras buvo anksčiau rinktas geriausiu Lietuvos meru. Tačiau būtent jo politinė patirtis M. Sinkevičių įstato į technokratiško lyderio rėmus. Savivaldoje ideologinės politikos labai nedaug.

Beje, M. Sinkevičius 2015 m. ISM yra apgynęs disertaciją apie alkoholio vartojimą: tyrė lemiančius asmeninius ir socialinius veiksnius, pateikė rekomendacijas sveikesnei visuomenei. Tai lyg ir būtų susiję su kairiosios partijos lyderiams reikalingomis kompetencijomis, socialinėmis problemomis. Tačiau M. Sinkevičius nesipriešino, kai LSDP koalicijos derybose atidavė socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, sutiko tapti ūkio ministru.

Artūras Skardžius ir Andrius Palionis? Pirmasis yra vienintelis kandidatas, kuris, paklaustas apie LSDP potencialius koalicijos partnerius, prisimena istorinę priešpriešą su konservatoriais: ji, pasirodo, dar nuo sovietinių laikų. Tai ryškiausias LDDP tradicijų kandidatas.

Andrius Palionis yra žinomas tik dėl to, kad iš tėvo paveldėjo Prienų-Birštono vienmandatę apygardą. Joje, beje, iš pradžių išrinktas kaip nepartinis.

Kaip ir Mantas Varaška, kuris savo karjeros Seime pradžioje buvo prisijungęs prie Tautos prisikėlimo partijos frakcijos. Vėliau prisijungė prie Krikščionių partijos frakcijos, o dar vėliau atrado socialdemokratiją.

Tai mažiau žinomas, savo politinėje karjeroje nemažai pasiblaškęs kandidatas. Reikėtų pripažinti, kad tie, kurie jį seka feisbuke, galėjo matyti į kairę orientuotą programą su gana konkrečiais pasiūlymais. Visgi kai kurie dalykai – pavyzdžiui, tai, kad M. Varaška yra už mirties bausmę – šiuolaikiniam socialdemokratui yra mažų mažiausiai keisti.

Kad ir kas bus išrinktas socialdemokratų lyderiu, aišku tai, kad LSDP kaip valdžios partijos laikai eina į pabaigą. Išlikti ji galės tik kaip ideologinė, kairioji jėga. Tačiau pokyčiams laiko liko nedaug – be jų socialdemokratai 2020 m. gali ir į Seimą nepatekti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (148)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (60)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (30)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1229)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (7)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (341)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (6)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (20)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...