Maža to, suėmimo detalės – identiškos: abu šie maskviškiai režisieriai buvo suimti naktį Sankt Peteburge ir pergabenti į Maskvą. Atrodo, kad Rusijos jėgos struktūros pačios kuria šią paralelę, stato savo viešą spektaklį su šia aliuzija į stalininę praeitį. Nes jokio kito logiškai suvokiamo paaiškinimo tokiai staigiai ir slaptai operacijai paprasčiausiai nėra: Kirilas nesislapstė, buvo daugiau nei matomas, Sankt Peterburge statė naują vaidybinį filmą ir reguliariai važinėjo į Maskvą, kai jį iškviesdavo apklausai. Panašu, kad jo priešai su antpečiais nutarė su juo pasirungti jo paties sferoje – perspjauti jį teatrališkumu. Sunku patikėti, kad tai buvo tiesiog idiotiškas sutapimas.
Jį suėmė naktį iš pirmadienio į antradienį, rugpjūčio 22-ąją. Mes su juo susitikom penktadienį, rugpjūčio 18-ąją. Atsisveikinom 20-ąją. Taip sutapo, kad tą savaitgalį buvau Peterburge. Atskridau iš Vilniaus prieš vidurnaktį ir Kirilas su keliais mūsų bendrais draugais laukė manęs viešbučio restorane. Mudu nesimatėm nuo kovo pradžios, kai Rygoje Latvijos Nacionaliniame teatre jis pastatė spektaklį pagal mano pjesę. Mums daug ką reikėjo aptarti. Vieną būsimą bendrą teatro projektą Londone. Bet svarbiausia – jo galimybę spalį atvykti į Vilnių, kai mūsų Rygos spektaklis atkeliaus čia į festivalį. „Labai noriu į Vilnių, niekad ten nebuvau, labai tikiuosi, kad man pavyks, – atsakė man Kirilas. – Bet nežinau, kaip bus: gyvenu šia diena“.
Mačiau, kad tuo metu jis galvojo ir apie save: kur įvyko tas lūžio taškas, po kurio jį nutarta persekioti? Po kurio spektaklio ar filmo? Antiklerikalinio „Kankinio“ pagal Mariaus von Majenburgo pjesę? Ar „Miulerio Mašinos“, kur scenoje pasirodo kelios dešimtys nuogo jaunimo. O gal „Kam Rusijoje gera gyventi“ pagal paties Kirilo sušiuolaikintą Nekrasovo poemą apie Rusijos kontrastus? Bijau, kad nebuvo to vieno lemtingo spektaklio ar filmo. Problema jiems tapo jis pats ir visa jo veikla: pabrėžtinai laisvas ir vakarietiškas savo dvasia žmogus iš merdėjančio Gogolio teatro sukūrė Gogolcentrą – madingiausią Maskvos teatrą, kuris aplink save buria progresyvų Rusijos jaunimą. Jauni intelektualūs maskviečiai veržiasi į jo spektaklius, po jų dar ilgai nesiskirsto, bendrauja, keičiasi nuomonėmis susigrūdę teatre ir jo prieigose. Valstybė baudžia teatrą, nutraukia finansavimą naujiems pastatymams, bet teatras įkyriai nemiršta, randa privačių investuotojų ir klesti toliau.
Rusų genuose ir atmintyje stalininių represijų košmaras tebėra gyvas ir nors šiandieninis režimas pakartoti to nėra pajėgus, jis meistriškai išnaudoja tą visuotinę baimę ir atmintį. Norint visus užčiaupti užtenka tik pamojuoti stalinizmo epochos šmėkla. Kurti štai tokias paraleles tarp Mejerholdo ir Serebrennikovo arba Rusijos gilumoje atstatinėti paminklus Stalinui, siunčiant tokiu būdu žinią: „tylėkit ir būkit lojalūs, arba bus kaip Tada. Greit visi tapsit serebrennikovais.“
Su Kirilu aš atsisveikinau sekmadienio popietę. Visą pusdienį dar praleidau jo filmavimo aikštelėje – tipiškame, autentiškame Peterburgo komunaliniame bute, „komunalkėje“, su jos visais atributais – bendra virtuve, tualetu ir vonia. Filmo dailininkams tereikėjo atkurti skurdžią sovietinę devintojo dešimtmečio pradžios buitį ir detales. Tai turėjo būti filmas apie Viktorą Cojų ir jo legendinę grupę „Kino“, tapusia Perestroikos simboliu. Nostalgiškas filmas apie ano meto laisvės gūsį. Jiems buvo likę vienuolika filmavimo pamainų. Rugsėjo pirmąją Kirilas turėjo grįžti į Maskvą ir ruoštis naujo spektaklio premjerai. Kvietė, kad atvažiuočiau į ją. „Geriau sulauksiu tavęs Vilniuje“, – atsakiau. „Baik tyčiotis, – ėmė juoktis. – Tu ištisas tas tris dienas tyčiojaisi iš mano „neišleidžiamo“ statuso.“ „Nevyjezdnoj“ – taip skamba tas baisus sovietinis terminas, kurį sunku išversti, nes kitose kalbose tiesiog nėra tokios sąvokos: „neturintis galimybės išvykti“.
Iš tiesų tas tris dienas mes daug juokėmės ir juokavome. Visi atkreipė dėmesį, kad jis puikiai laikosi ir nėra jokių požymių, kad visas šitas košmaras jį būtų bent kiek palaužęs. Tik kai pokalbis nukrypdavo į aštresnes temas, jis sakydavo: „Palaukit sekundę, reikia šitą išjungti...“ Išjungdavo telefoną ir padėdavo toliau nuo savęs.
O po trijų dienų visa Rusija jį jau matė Maskvos teismo salėje uždarytą į narvą. Ryškiausią šiandienos Rusijos teatro režisierių, kuriam ką tik buvo paskirtas Europos teatro sąjungos prizas už „Naująją teatro realybę“ – teatrinis Europos „Oskaras“.
Neatmetu, kad tai irgi tapo postūmiu jį taip staiga suimti. Jo oponentai su antpečiais taip nutarė demonstratyviai parodyti, kad jiems nusispjauti į viską: „oskarus“ ir „naujas realybes“ – realybę čia kuria jie. Naująją Rusijos realybę, kur tokiame žeminančiame narve gali atsidurti kiekvienas. Ir jokie europietiški titulai, o tuo labiau Vakarų palaikymas šiam narvui neturi galios.