Praėjusios savaitės batalijos dėl dokumento rodymo perkant alkoholį didžiausiuose šalies prekybos centruose uždegė raudonas raides „TUOJAU RINKIMAI“ ir paįvairino nykią kaip niekad rinkimų kampaniją. Ypač vyresnio amžiaus rinkėjams pasipiktinus, kad prekybos centrai reikalaus parodyti dokumentą, politikai pradėjo staigius viražus: ant šio arkliuko suskubo pajoti ir Seimo narys Linas Balsys, ir didysis kovotojas prieš alkoholį Ramūnas Karbauskis su kompanija.

Nors socialdemokratų ministras Juras Požela šių metų birželį drauge su prekybininkais pasirašė geros valios memorandumą, nuo šio susitarimo suskubo atsiriboti ir socialdemokratai, kuriems atrodo, kad tokios iniciatyvos palaikymas atneš partijai daugiau žalos nei auksinių šakučių skandalas, Artūro Skardžiaus šokis rugsėjo 1-ąją ar beždžionei užmauta Baracko Obamos galva.

O įtūžęs R. Karbauskis, kurio partijos partinė programa iš esmės ir yra pastatyta ant alkoholio vartojimo ribojimų, beveik paskelbė karą prekybininkams. Užuot pasidžiaugęs, kad prekybininkai imasi nepopuliaraus sprendimo ir siekia eliminuoti galimybę alkoholio įsigyti nepilnamečiams, R. Karbauskis juos užsipuolė ir, pamiršęs, kad kol kas dar nėra valdančiojoje koalicijoje, pagrasino alkoholio monopoliu. R. Karbauskis sako „op“ neperšokęs griovio, tačiau pasitikėjimo savimi jam galima pavydėti. Tokiais pareiškimais jis nušauna tris zuikius: įsiteikia rinkėjams, tingintiems nešiotis su savimi tapatybės dokumentą, užsipuola tautos nekenčiamus prekybininkus, dar neišgaravus „kalafioro“ skandalo prisiminimams, ir siekia galutinai uzurpuoti kovos su alkoholio vartojimu temą rinkėjų akyse. O tikroji kova su alkoholio vartojimu? Kam ji rūpi...
Kuo arčiau rinkimai, tuo populistinių sprendimų, neva siekiančių pagerinti gyvenimą paprastiems žmonėms ir siekiančių nukelnėti godžius verslininkus, vis daugiau.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Štai šią savaitę Seime darbietis Gintaras Tamošiūnas užregistravo Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimą, kad alkoholio pardavėjai neturi teisės reikalauti asmens dokumentų iš akivaizdžiai vyresnių asmenų.

Kovoti su alkoholio vartojimu visas galimybes turėjo ir konservatoriai, valdę praėjusią kadenciją, tačiau realius pasiūlymus suskubo teikti tik po „šulinio“ skandalo ir dar išdraskė socdemams akis, kai pasiūlymai nepraėjo Seime, priekaištavo ir socialinės apsaugos ir darbo ministrei Algimantai Pabedinskienei.

Šie pavyzdžiai – tikrai ne pirmas ir ne paskutinis atvejis, kai pasikeitus rinkėjų nuotaikoms, pavėjui suka ir politikai. Tai ypač ryšku prieš rinkimus, o kartais pataikavimas rinkėjams įgauna groteskiškas formas. Štai įsisiūbavus „kalafiorų“ skandalui, kai pratrūko išaugusiomis kainomis nepatenkinti piliečiai, vėl prabilta apie kainų ir prekybininkų pelnų reguliavimą. Nebežinodamas, kaip suktis iš situacijos, tada A. Butkevičius (vėl) prikalbėjo prieštaringų dalykų apie prekybos tinklų antkainius ir uždavė namų darbų Konkurencijos tarybai ir Mokesčių inspekcijai – vykdyti „tam tikrą stebėseną“, nors visiškai neaišku, ką šios institucijos iš tiesų turėjo daryti. Maža to, nuvykęs į Norvegiją, A. Butkevičius vietos lietuviams skandalą dėl kainų susiejo su naujo prekybos tinklo „Lidl“ atėjimu į Lietuvą ir žadėjo, kad specialiosios tarnybos atliks tyrimą.
Pataikauti rinkėjams – nieko naujo, ypač prieš rinkimus ir ypač būnant opozicijose ar politikos paraštėse. Šiuo stebuklingu metu politikai žada be saiko, o valdančiuosius, atrodytų, gali į skutus sudraskyti. Politika be pažadų turbūt neįmanoma, bet kartais akivaizdus noras įsiteikti rinkėjui peržengia sveiko proto ir padorumo ribas.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Kaip atsaką kovai su augančiomis kainomis socdemai pasiūlė atšaldytai ir šviežiai mėsai taikyti lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą. Darbiečiai pasiūlė dar daugiau lengvatų. Pasiūlymus iš karto sukritikavo ekonomistai. Nežinia, kas buvo labiau populistiška – siūlyti PVM lengvatą ar pažadėti, kad lengvata bus atšaukta, jei maisto produktų kainos nesumažėtų.

„Kalafiorų“ populizme buvo pasiektas toks absurdo taškas, kad dėl neva išaugusių kainų patys Seimo nariai užsipuolė net savo kavinę.

Tai ne pirmas kartais, kai populiarumo vaikydamiesi šie valdantieji siekė kaip nors apriboti prekybos centrų veiklą ar pelnus: štai 2015 m. lapkritį Birutės Vėsaitės aktyviai palaikomi valdantieji siūlė uždrausti didesnį nei 5 proc. antkainį maisto produktams, ir prekybos tinklams dirbti švenčių dienomis.

Beje, apie kainų reguliavimą įstatymais 2010 m. kalbėjo iš prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Verta paminėti Seimo pastangas reguliuoti pieno supirkimo kainas, kurios sulaukė rinkos dalyvių ir ekonomistų kritikos.

Vienas iš ryškiausių atvejų pastaruoju metu, kai nepatenkintų rinkėjų nuotaikos buvo sparčiai išnaudotos politiniam kapitalui susikrauti – pabėgėliai. Darbo partija su Valentinu Mazuroniu priešakyje eskalavo nepasitenkinimą pabėgėliais iš visų jėgų, siūlė juos apgyvendinti uždarose gyvenvietėse.

Skriedamas ant E. Masiulio ir „MG Baltic“ skandalo bangos Seimo narys Petras Gražulis įregistravo pataisą, kad kiekvienas kandidatas į Seimo narius turėtų pareigą pasitikrinti poligrafu ir viešai paskelbti gautus rezultatus.

Kuo arčiau rinkimai, tuo populistinių sprendimų, neva siekiančių pagerinti gyvenimą paprastiems žmonėms ir siekiančių nukelnėti godžius verslininkus, vis daugiau.

Prieš Darbo kodekso priėmimą Seimo narys Vytautas Matulevičius komitete pasiūlė įrašyti nuostatą, kad darbdavys darbuotojų skatinimui turėtų skirti ne mažiau nei ketvirtadalį įmonės pelno, taip šokiruodamas darbdavius.

Lenkų rinkimų akcijos atstovas Seime Zbignevas Jedinskis buvo užsimojęs prieš bankų ir kitų finansinių įstaigų pelną. Jis pasiūlė keisti Mokesčio administravimo įstatymą ir nustatyti, kad bankai bei kitos finansinės įstaigos svariau prisidėtų prie šalies biudžeto, – tai yra apmokestinti bankų aktyvus, kurių suma yra didesnė kaip 100 mln. eurų, ir draudimo įmonių aktyvus, viršijančius 50 mln. eurų.
Kol politikoje nebus tęstinumo – kad ir paremto pažadais, kol politikai negalvodami apie ilgalaikę perspektyvą vaikysis reitingų ir neskirs realių valstybės problemų nuo isteriškų rinkėjų nuotaikų, tol durys į valdžią šviežiai iškeptiems populistams bus plačiai atvertos.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Premjeras pirmadienį DELFI konferencijoje taip pat netikėtai prabilo apie permainas apmokestinant turtą. „Mes negalime taikstytis su tokia situacija, kada įmonė uždirba didžiulį pelną, o darbuotojams atlyginimus didina 1 arba 2 proc., o patys sau išsimoka dividendais milijonines sumas“, – pirmadienį tiesioginėje DELFI konferencijoje pareiškė A. Butkevičius, kurio idėjos sukėlė klausimų ekonomistams.

Bet kol kas priešrinkiminių pažadų vajų laimi Jonas Pinskus, kiekvienam lazdyniečiui pasiūlęs po naują butą.

Pataikauti rinkėjams – nieko naujo, ypač prieš rinkimus ir ypač būnant opozicijose ar politikos paraštėse. Šiuo stebuklingu metu politikai žada be saiko, o valdančiuosius, atrodytų, gali į skutus sudraskyti. Politika be pažadų turbūt neįmanoma, bet kartais akivaizdus noras įsiteikti rinkėjui peržengia sveiko proto ir padorumo ribas. Vienas iš gėdingiausių populizmo atvejų Lietuvos politikoje – Garliavos istorija, kai politikų noras pataikauti rinkėjams ir baimė priimti reikiamus, bet nepopuliarius sprendimus ilgam supriešino valstybę, atvedė į Seimą naują politinę jėgą. Jau nekalbant apie garsiosios mergaitės interesus, kurie buvo linksniuojami kasdien, bet iš tiesų ta mergaitė rūpėjo politikams tik tiek, kiek iš jos jie galėjo pasidaryti reitingų. Netgi po to, kai ekspertai prisakė duoti jai ramybę, politikai vienas per kitą grūdosi jos lankyti, ir t.t.

Politikai gali balsuoti už įstatymų pakeitimus, ir vėliau juos neraudonuodami kritikuoti ar net atšaukti, kaip nutiko su dosniu 2008 m. biudžetu, kurį palaikė konservatoriai, vėliau nukarpę motinystės, ligos ir bedarbio pašalpas, motyvuodami krize. Teisinimasis, kad tada krizės dar nebuvo – tuščias, nes apie ją jau garsiai kalbėjo būrys ekonomistų. O rinkėjų pasitikėjimas valstybe buvo kaip reikiant pakirstas.

Skaičiai – taip pat politikų mėgiamas žongliravimo įrankis. Artūras Zuokas 2011 m. žadėjo, kad Vilniuje 2020 metais vidutinis atlyginimas su mokesčiais bus 6400 Lt, o šiam tikslui pasiekti, žinoma, būtina atkurti nacionalines oro linijas.

Darbo partija, pradėjusi nuo garsiosios 1, 11, 111 ir 1111 programos, minimalų atlyginimą žadėjo išauginti ir prieš 2012 m. rinkimus, švaistosi skaičiais ir prieš šiuos.

Ko norėti iš populistinių partijų, kai burti skaičiais nesibodi ir žymiai solidesnės. Štai konservatoriai žada kad 2021 metų bus sukurta per 147 tūkst. naujų darbo vietų, vidutinis mėnesio darbo užmokestis „ant popieriaus“ pasieks 1250 eurų, o po 5 metų valdžioje jie vidutinę senatvės pensiją (turint būtinąjį darbo stažą) Lietuvoje pakels iki 400 eurų, į šalį grįš 80 tūkst. darbingo amžiaus žmonių. Ir mes visi gyvensime kaip Airijoje, o pieš tai dar pagyvensime kaip Vokietijoje.

Tyrinėjusi populizmą Lietuvos diplomatė Valentina Zeitler prieš gerą dešimtmetį sakė: „Įžvelgiu ir gilesnes populizmo šaknis, priežastis, kodėl populistams sekasi. Visų pirma, kuo daugiau šalyje atsiranda socialinių problemų, tuo populistams lengvesnis kelias į politiką. Antra, jų negalima laikyti tik šaržo veikėjais, nes jie paskui save patraukia mases, kurios, ieškodamos išeities iš susidariusios socialinės padėties, paskui juos seka ir jais pasitiki.“

Atrodo, kad socialinių problemų nestokojame, ypač kai į valdžią ateina tie, kurių tikslas – ne imtis reformų, o tyliai plūduriuoti nedarant staigių judesių, negadinant reitingų ir ramiai laukiant kitos kadencijos. Arba imituoti veiklą, registruojant besaikes kvailas įstatymų pataisas, siekiant ne spręsti problemas, o sukelti dirbtinę konfrontaciją.

Kol politikoje nebus tęstinumo – kad ir paremto pažadais, kol politikai negalvodami apie ilgalaikę perspektyvą vaikysis reitingų ir neskirs realių valstybės problemų nuo isteriškų rinkėjų nuotaikų, dabar taip aiškiai ir greitai sukrentančių į socialinius tinklus, tol durys į valdžią šviežiai iškeptiems populistams bus plačiai atvertos. Jie ateis ir mes politikos „dembeliams“ iššūkį. Na, vėliau susiskaidys, ištirps Seime, patys bus priversti daryti nepopuliarius sprendimus, bet tai bus kažkada, abstraktus „negreitai“. Vėliau.