Šį kartą pretekstas tekstui tapo nesėkmingas „Misijos Sibiras“ dalyvių bendravimas su rusiška žiniasklaida. Netiesiogiai išvadinęs karo ekspertą Aleksandrą Matonį komjaunuoliu, K. Girnius nesutiko su pasiūlymu misijos dalyvius geriau parengti tokiai išvykai ir informuoti juos apie sudėtingus dvišalius santykius. Atrodo, kad apžvalgininkui Lietuva virto stačiai paranojiška ir diktatoriška valstybe, primetančia savo piliečiams, ką galvoti ir kalbėti vykstant į draugišką šalį su turistine misija. Bet juk viskas yra atvirkščiai.
Gerbiu K. Girniaus aistrą laisvam žodžiui, pati sergu ta pačia liga, tačiau laisva, vakarietiškus standartus siekianti atitikti žiniasklaida negali būti lyginama su Maskvos propagandine mašina, nes tai nėra žurnalistika.
Todėl tokiame kontekste kaip tik reikėtų žinoti, ko galima tikėtis duodant komentarą Kremliaus televizijos atstovams. O gerb. K. Girnius siūlo „Misijos Sibiras“ dalyviams nekvaršinti galvos nereikalinga informacija. Gerai, kad misijos jaunuoliai buvo pakankamai nuovokūs ir su Rusijos vadinamąja žiniasklaida apskritai nebendravo. Jie suprato tokio bendravimo pasekmes ir žinojo, kad jų pasisakymai gali būti iškraipyti ir sąmoningai įterpti į visiškai kitą kontekstą. Deja, pats misijos vadovas nebuvo toks supratingas - ir štai turime rezultatą. Kad ir kaip patys lietuviai neigtų „Misijos Sibiras“ politiškumą, Maskva tai visada vertino kaip politinę, netgi priešišką veiklą, dėl to gauti vizas šiai misijai itin sunku. Mažytė ir nekalta mažos šalies misija, skirta mirusiesiems pagerbti, Maskvai visada atrodė kaip grėsmė, vis primenanti, apie tai ką jie turbūt taip norėtų pamiršti – Sibire dūlančius tūkstančių Lietuvos piliečių kaulus ir kaltės jausmą.
Tokiame kontekste JOKS misijos vadovo komentaras nebūtų geras ir nebūtų tikęs, geriausia išeitis apskritai nekomentuoti. Kas nors kartą yra tapęs organizuoto šmeižto auka, žino, kaip tokia medžiaga yra konstruojama, kaip ji daroma panašia į objektyvų ir nuoširdų reportažą, suliejant tikrus faktus, nesusijusias aplinkybes ir melagingus išvedžiojimus, kaip parenkamas vaizdas, kaip panaudojamos pašnekovų citatos. Jei misijos vadovas būtų apie tai laiku informuotas, tokio nevykusio reportažo nebūtume išvydę arba bent jau prie jo nebūtume prisidėję: tokiu atveju mėginimas pataikauti „žurnalistui“ tik pablogina padėti. (Lietuvos žurnalistai jau pamokyti ir Baltarusijos žiniasklaidos: komentavo apie naujosios atominės elektrinės statybą Lietuvoje, o citatos buvo sumontuotos, tarsi jie kalbėtų apie Astravo atominę.)
Lengvai mojant ranka į propagandos poveikį derėtų prisiminti, kokiu spartumu ir su kokiu džiaugsmu Vilniuje plito Georgijaus juostelės, o Gruzijos karo metu – tiesiog Rusijos vėliavos. Į ką gali išvirsti propaganda ir kurstymas, puikiai iliustravo Bronzinio kario istorija Estijoje – užsitęsusios riaušės, bankų, žiniasklaidos ir valstybinių institucijų kiberatakos padarė šiai valstybei didžiulių nuostolių.
Politologas K. Girnius ne tik netiki Rusijos propagandos poveikiu, bet yra linkęs nesureikšminti tokių pasisakymų kaip verslininko Viliaus Kaikario. „Milžinišką audrą sukėlė verslininko V. Kaikario teiginys, kad griežta Lietuvos užsienio politika, politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusiją pridarys didžiulės žalos šalies ūkiui. Ne vienas jį vadino išdaviku, nors, ko gero, jis tik trumparegis savanaudis“, – rašo autorius. Deja, kaip tik po šių pasisakymų sekusi DELFI ir „Spinter tyrimų“ apklausa parodė, kad 32,7 proc. apklaustųjų palaikė postulatus, kuriais pagarsėjo šis verslininkas. Šie gyventojai manė, jog Lietuva yra per maža, kad galėtų išsišokti. Dar 12,2 proc. gyventojų pasisakė už labai pragmatišką motyvą šiltiems santykiams – pigesnes dujas. Toje pačioje apklausoje beveik 37 proc. laikėsi nuomonės, kad Vilniaus ir Maskvos santykius pagerinti galėtų nuosaikesnis mūsų politikų tonas. Ar šie apklausos rezultatai demonstruoja aukštą Lietuvos visuomenės pilietiškumo lygį, atsparumą propagandai ir brandą?..
Kol kapojamės dėl to, ar mums reikia istorinės atminties politikos, ne tik Rusija, bet ir Baltarusija baigia perrašyti Lietuvos istoriją sau palankia vaga. Todėl labai gerai, kad Lietuvos institucijos pagaliau Rusijos propagandinį karą išdrįso įvardinti kaip grėsmę ir ėmė intensyviai galvoti, kaip nuo šio priešiško informacijos srauto apsisaugoti ir kaip susilpninti jo poveikį savo piliečiams.
Nedraugiškos Lietuvai šalys kariauja visais frontais ir nesibodi jokių priemonių. Štai DELFI nuolat valo antivalstybinius ir antilietuviškus neva skaitytojų komentarus prie ru.delfi.lt tekstų. Taip jau nutinka, kad dažnai priešiški komentarai vis rašomi iš tų pačių IP, jų temos įvairuoja, bet visuomet yra labai kryptingai formuluojamos siekiant pasėti abejonę mūsų valstybingumu, menkinti pasitikėjimą savimi ir savo šalimi. Konservatorių vyriausybei ir prezidentei akcentuojant energetinį nepriklausomumą, dažniausiai tokie komentatoriai tyčiojosi iš Dalios Grybauskaitės ir Andriaus Kubiliaus, po to atėjo Lietuvos pirmininkavimo ES temos eilė: buvo nuosekliai bandoma įteigti, kad susimausime. Vis nepamirštama priminti, kokia maža, niekinga ir nieko negebanti valstybė yra Lietuva, kokios beprasmės jos tarptautinės karinės misijos, kokie neįgalūs valstybės vadovai – sąrašą būtų galima tęsti be galo.
Kelti Lietuvos žiniasklaidos kokybės ir objektyvumo klausimus reikia, nes tai – svarbi siekiamybė, ir ne tik Rusijos agresijos akivaizdoje. Vis dėlto aukščiau įvardintos problemos rodo, kad kita pusė sau tokių reikalavimų nekelia ir žaidžia pagal visai kitas taisykles. Kaip tokiomis aplinkybėmis turėtų atrodyti kitos pusės išklausymas?..
Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad Lietuvos žiniasklaida, pamynusi objektyvumą ir pasiėmusi vėliavą į rankas turėtų elgtis taip pat, kaip Maskvos, tačiau naivu yra kalbėti apie tai, kad Rusijos propaganda mūsų valstybėje jokio poveikio neturės ir teturime ramiai rankas sudėję stebėti, kai Maskva mus nuolat menkina pasinaudodama mūsų pačių silpnybėmis, o rusakalbiai senu papratimu žiūri rusiškus kanalus ir galiausiai pasiriša Georgijaus juosteles.
Galvoti, kad Rusijos propaganda – pernelyg gerai finansuojama, per gaji ar, dar blogiau, neveiksminga, ir todėl neverta imtis jokių priemonių – tai pats blogiausias kelias. Vėliau dėl to galėsime kaltinti tik save, bet deja, jau gali būti per vėlu – kaip 1793 m. (II-asis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, kuomet Rusija pavergimais, okupacijomis, manipuliacijomis, kilmingųjų papirkinėjimais, teritorinėmis amputacijomis ir naikinimais paveržė rytines ATR teritorijas: V. Putinas tiesiog seka Jakaterinos II-osios pėdomis) ir 1940 m.
Vieną rytą atsibusime ir suprasime, kad V. Putino Rusija, pastaruoju metu nebeslepianti savo agresyvaus veido, čia, Lietuvoje, užsiaugino naują, ištikimą, gausią ir agresyvią penktąją koloną, džiugiai sutinkančią su V. Kaikariu, kad nereikia niekam priešintis, jei tau asmeniškai tai neapsimoka.
