M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Mylėti tėvynę, kaip rusas myli Rusiją

 (616)
Pastarųjų dienų skandalai – dėl Rūtos Vanagaitės knygos apie Holokaustą, neįteiktos „Patriotų“ premijos Nerijai Putinaitei – sukėlė nemažai diskusijų visuomenėje ir suteikė medžiagos apmąstymams apie tai, kas gi yra patriotizmas, kaip matėme jį sovietmečiu, Sąjūdžio metais ir kaip matome dabar, po daugiau nei 25 metų Nepriklausomybės.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Ar tie mokslininkai, mąstytojai, visuomenės veikėjai, kurie nesutinka su tuo, kad patriotizmas turi remtis tik fasadine, simboline, puse, paramstyta paminklais didvyriams – kurių istorinio vaidmens nenorima kvestionuoti, net jei tam ir būtų rimto pagrindo, kurie kelia skausmingas ir nemalonias lietuviams temas, tokias kaip žydų naikinimas, ar jie yra ne patriotai?

Ar N. Putinaitė, kuri bando analizuoti lietuvių elgseną sovietmečiu, nagrinėja, kaip mus privertė kolaboruoti, atitraukinėjo nuo religijos, yra mažesnė patriotė už tą, kuris velkasi sermegėlę ir eina kas trečiadienį su bendraminčiais dainuoti žemaitiškų dainų? Arba, apvertus klausimą kitaip: ar tie politikai, kurie, kaip jie įsivaizduoja, „ir tada dirbo Lietuvai“, o dabar brukasi į pirmas eiles mišiose Katedroje, ypač tada, kai jos transliuojamos per televiziją, dabar yra didesni Lietuvos patriotai?

Kita vertus, ar racionaliosios, intelektualiosios patriotizmo pusės pakanka tautai sutelkti? Jei ne, tai kur tada ta riba tarp mėginimo atstatyti tiesą ir saviplakos? Virginijus Valentinavičius savo tekste rašo, kad „problemos prasideda tuomet, kai literatūros tekstams suteikiamas Šventojo Rašto statusas, o pats poetas nejučia tampa surogatiniu pasaulietinės patriotizmo religijos šventuoju.“ Tačiau didžiulis būrys tautiečių – ir ministras Juozas Olekas čia yra tik simbolis ir įgalintojas – siunčia tokį požiūrį velniop ir be galo piktinasi, nes prisimena, kaip augo su Justino Marcinkevičiaus eilėmis (turbūt ne tomis, apie Leniną) arba skiemenavo „Lie-tu-va“ Sąjūdžio mitinguose.

Išeina, kad rusai didesni patriotai už mus? Nes jie nesuka sau galvos, kaip nukloti padoresnį kelią savo neva didžiai valstybei ir sukurti geresnę ateitį savo vaikams, jiems nekyla abejonių savo valstybės normalumu, jų nedrasko prieštaros: milijonus žmonių išnaikinusio tirono Stalino nuotrauką jie deda greta Kristaus ikonos ir dabar jau greta V. Putino atvaizdo. Jų persekiotos ir naikintos cerkvės patriarchai dirba petys petin su mafijiniu Kremliaus režimu. Ar mes norime tokio patriotizmo Lietuvoje? Kažin.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Pati skandalo epicentre atsidūrusi – ir jau ne pirmą kartą, nes klibina rimtas istorines asmenybes – N. Putinaitė sako, kad „patriotizmui išties yra svarbus pasididžiavimas iškiliais didvyriais ir herojiniais įvykiais. Tačiau patriotizmas, kuris grįstas vien tautiniu pasididžiavimu, yra silpnas ir įkalintas baimėse, neduoda impulsų ir orientyrų tautos ateičiai. Greta pasididžiavimo ir išskirtinumo jausmo tautiniame patriotizme ypač svarbi tiesa, nemalonių dalykų, susijusių su kalte ir gėda, pripažinimas. Sovietmečiu patriotizmas buvo tarybiškai nususintas, apribotas gamtiniais ir kitais išskirtinumais. (…) Patriotizmas, grįstas tiesa, kai kada pavadinamas „tautos juodinimu“. Tačiau vien jis leidžia tautai stiprėti ir keistis, mums tapti geresniais, suvokti ir įvardyti klaidas, išsivaduoti iš ydų ir pasirengti ateities išbandymams. Jis kuria tautos vienybę, nes veda į aiškumą be nutylėjimą ir pasitikėjimą drąsiai žvelgiant vienas kitam į akis.“

Ar publicistė, teatrologė ir politikė Rūta Vanagaitė, ėmusi nagrinėti Holokaustą Lietuvoje tokiu būdu, kuris jai atrodo paveikus ir priimtinas, irgi nėra Lietuvos patriotė? Nes iškėlė tai, kas ilgą laiką buvo pašluota po kilimu. Kilus skandalui ir kritikuojant R. Vanagaitę už nemoksliškumą, paaiškėjo, kad turime didžiulį kiekį išsamių Holokausto Lietuvoje tyrimų, bet kažkodėl tų mokslininkų darbai nei žinomi plačiajai visuomenei, nei rezonansiniai, o mes tikime, kad žydai iš Lietuvos tiesiog išgaravo, nes lietuviai taigi jų nežudė.Tad gal vis dėlto patiems šią temą pakelti iš esmės ir išmušti ginklą mūsų priešams ir kritikams iš rankų nėra taip jau nepatriotiška? Ar vietoje to, kad užsirauksime ir burbtelsime, kad mano senelis juk nešaudė, bet savo vaikams galėdami ramiai pasakoti, kaip viskas buvo iš tiesų, esame mažesni Lietuvos patriotai? Pelenais galvos barstytis nereiktų, lygiai taip reiktų pagerbti ir prisiminti žydų gelbėtojus, bet aiškus lietuvių vaidmens Holokauste įvardijimas atneštų savotišką išsilaisvinimą. Ir galimybę tą temą uždaryti visiems laikams taip, kad jos negalėtų vėl kelti nei Maskva, nei Izraelis.

Mūsų diskusijos apie Just. Marcinkevičių yra niekai palyginus su pasaulinio lygio rašytojo M. Kunderos istorija ir su tuo, ką dabar patiria Lenkija, paviešinus dokumentus, neva įrodančius buvusio prezidento ir Nobelio taikos premijos laureato, išsilaisvinimo iš komunizmo „Solidarumo“ legendos LechoWalesos bendradarbiavimą su komunistiniu saugumu.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Taip, Kremliaus žiniasklaida iš džiaugsmo net pašoko, gavę, kaip jie įsivaizduoja, tokią dovaną į rankas: tik pamanykite, lietuviai patys save vadina žydšaudžiais. Taip, troliai trina rankytėmis ir dėl to, kad riejamės dėl Justino Marcinkevičiaus – kaip nesidžiaugs, kai kvestionuojamas Sąjūdžio dainiaus autoritetas. Tik jie nenori žinoti, kad mes savo valstybės augimą ir visuomenės brandą statome ne ant manipuliacijų ir polittechnologijų, bet atvirumo, diskusijų ir traumų pergalvojimo, o ne jų marinavimo ir nuolatinio žaizdų draskymo, ant ko didele dalimi laikosi Maskvos propaganda.

Rusai, Kremliaus televizijų įtikinti, kad Rusija – galinga valstybė ir didi, YPATINGA tauta, tikrai pasiryžę už Vladimirą Putiną galvas padėti. (Ir ši žinia kalama ne tik Rusijoje, bet ir Europoje bei JAV). Prie to tikrai padirbėjo ir vis dar dirba talentinga V. Putino aplinka, tokie manipuliatoriai-profesionalai kaip Vladislavas Surkovas, už kurio pečių – ištisa žiniasklaidos imperija. Ir čia vėl iškyla klastingasis klausimas – išeina, kad rusai didesni patriotai už mus? Nes jie nesuka sau galvos, kaip nukloti padoresnį kelią savo neva didžiai valstybei ir sukurti geresnę ateitį savo vaikams, jiems nekyla abejonių savo valstybės normalumu, jų nedrasko prieštaros: milijonus žmonių išnaikinusio tirono Stalino nuotrauką jie deda greta Kristaus ikonos ir dabar jau greta V. Putino atvaizdo. Jų persekiotos ir naikintos cerkvės patriarchai dirba petys petin su mafijiniu Kremliaus režimu. Ar mes norime tokio patriotizmo Lietuvoje? Kažin.

Visos tautos turi savo didvyrių ir išdavikų. Kolaboravimo su priešišku režimu skauduliai ypač aštriai iškyla buvusio sovietinio lagerio šalyse, kurios susiduria su baisiomis dilemomis – kaip toliau vertinti savo piliečius, kurie, kaip čekų rašytojas Milanas Kundera, laikyti tautos pasididžiavimu, o į viešumą lenda duomenys apie jų kolaboravimą su komunistiniu režimu.

Mūsų diskusijos apie Just. Marcinkevičių yra niekai palyginus su pasaulinio lygio rašytojo M. Kunderos istorija ir su tuo, ką dabar patiria Lenkija, paviešinus dokumentus, neva įrodančius buvusio prezidento ir Nobelio taikos premijos laureato, išsilaisvinimo iš komunizmo „Solidarumo“ legendos Lecho Walesos bendradarbiavimą su komunistiniu saugumu. O KGB-istų, kaip neseniai priminė Kęstutis Girnius, buvo ir Sąjūdžio branduolyje.

Įvardinti daiktus tikrais vardais, atstatyti tiesą – labai svarbu, tačiau tautai reikia ir pergalių šventimo, įkvepiančių didvyrių, pozityvių ir kartais paprastų dalykų – dainos, kurios žodžius visi mokame.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Ir šie klausimai grąžina prie senos problemos: ar liustracija Lietuvoje vykdyta tinkamai? Ar tikrai labai prašovė ir susiskaidė Vokietija, negailestingai atvėrusi Štazi archyvus? Tikėtina, kad kai toks didelis kiekis Lietuvos piliečių viena ir kita forma bendradarbiavo su KGB, labai nenorima keisti nuomonės, kad „tada buvo tokie jau laikai“ ar kad „visi menininkai turėjo atiduoti duoklę režimui“ ir pan. Tai N. Putinaitė vadina faktų ir tiesos baime: „Baimė, kad kurios nors kitos šalies politikas primins kai kuriuos (kad ir iškreiptus) faktus; baimė, kad mokslininkai atras archyvuose budelių pavardes ir jas paviešins; baimė, kad atsiras anų laikų liudininkas ir liudys savo skausmu ir išgyvenimais. Tai yra ir baimė, kad bus sugriauti patogūs sovietiniai mitai. Baimės veidų yra gausybė, ir ji gali pasirodyti iš už bet kurio kampo ir bet kada. Pasididžiavimo jausmas masina, tačiau vien jis padėtas į tautos pagrindą, tautą daro labai silpną ir pažeidžiamą.“

Just. Marcinkevičiaus vaidmuo Sąjūdyje net savotiškai priešinamas rezistentų vaidmeniui. Teigiama, kad ne rezistentai, ne Nijolė Sadūnaitė ir ne Antanas Terleckas išvadavo Lietuvą, o ji išsivadavo per Sąjūdį, kuris didele dalimi laikėsi ant tokių iškilių asmenybių kaip Just. Marcinkevičius, kurio eilės įkvėpė tūkstančius, kokia jo praeitis bebūtų. Tačiau toks priešinimas yra iš esmės ydingas, nes Sąjūdis ir rezistentai – du to paties išsivadavimo dėmenys, papildę vienas kitą. Kol nebuvo Sąjūdžio, sunkus, pavojingas ir daugelių likimų sulaužęs rezistencinis judėjimas buvo tai, kas įkvėpė ir palaikė lietuvius tuos ilgus okupacijos metus, ir būtent rezistentai, labai rizikuodami, surengė pirmąjį mitingą 1987-aisiais prie A. Mickevičiaus paminklo. Nesiginčysiu – tie rezistentai ir tremtiniai gal ir nebuvo pačios charizmatiškiausios ir simpatiškiausios asmenybės, dažnai netgi konfliktiškos ar dogmatiškos – per daug baisumų jie jau buvo patyrę, tačiau jų vaidmens negalima vertinti skyrium nuo Lietuvos išsivadavimo istorijos.

Iečių laužymas yra normalus ir sveikintinas normalios demokratiškos Vakarietiškos valstybės procesas, kaip ir teisė abejoti istoriniais didvyriais, klausti, kiek lietuvių šaudė ar gelbėjo žydus, diskutuoti apie tai, kiek folkloro turi būti mūsų valstybiniuose renginiuose ir ar vyžos – geriausias apavas valstybės atkūrimo renginiui. Tokiems klausiantiems ir tiriantiems nereikia klijuoti „tautos juodintojų, žmonių be vertybių“ etikečių, nes tai labai jau primena keistą rytų kaimynę.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Sąjūdis, jo šimtatūkstantiniai mitingai, jo audringos kalbos, jo dainos, Baltijos kelias, Aukščiausios tarybos saugojimas, Sausio 13-oji tai – galingi Lietuvos įvykiai, turintys tokį krūvį ir teikiantys tokį įkvėpimą, svaiginantį vienybės jausmą, kuris dar greitai neišsivadės. Pačiai, dar paauglei, teko stovėti tuose mitinguose, eilėse prie Sąjūdžio žinių, ir vėliau – kaip skautei – garbės sargyboje prie Sausio 13-osios žuvusiųjų. Turbūt todėl iki šiol sunku giedoti himną neapsiverkus.

Ir čia jau nesutinku su N. Putinaite, kuri tą vienijantį, „keliantį nuotaiką, sukuriantį specifinį bendrumo jausmą, leidžiantį užmiršti nemalonius, bjaurius dalykus“ vadina narkotizuojančiu ir tarsi supriešina jį racionaliajam, tiesoieškos patriotizmui: arba svaigulys, arba teisybė. Man atrodo, kad tai dvi to paties medžio šakos, reiškiniai, kuriuos reikia teisingai išbalansuoti. Įvardinti daiktus tikrais vardais, atstatyti tiesą – labai svarbu, tačiau tautai reikia ir pergalių šventimo, įkvepiančių didvyrių, pozityvių ir kartais paprastų dalykų – dainos, kurios žodžius visi mokame.

Kol istorikai, mokslininkai ir publicistai ginčijasi dėl svarbių asmenybių, datų ir motyvų, tauta nori švęsti ir daro tai ne ką mažiau išradingai ir nuoširdžiai nei Sąjūdžio metais. Dabar turime kitas dainas, kitas raiškos priemones: choras Vasario 16-ąją ateina padainuoti liaudies dainų prekybos centro kasininkėms, o pasaulio lietuviai, naudodamiesi programėlėmis, įvairiuose miestuose „išbėgioja“ Lietuvos žemėlapį ir išplatina tai socialiniuose tinkluose; vaikai darželiuose lipdo trispalves širdeles, kurias išdalina gatvėse, segime neužmirštuoles, dėl kurių taip pat ginčijamės, bet tai dar vienas reikalingas, vienijantis ir prigyjantis simbolis.

Valstybės vienybę ir patriotizmą palaiko galingi simboliai, be jų telkiančios galios mes visi – tik padrika minia. Jie suteikia jėgos ir įkvėpimo, o kai priešiškos valstybės pradeda kvestionuoti mūsų istoriją ir pasiekimus, jie tarnauja kaip priminimas, kaip saugantis skydas. Iš tautos kylančios iniciatyvos – puiku, tačiau valstybės elito pareiga tinkamai tais simboliais rūpintis, suteikti jiems turinį. Turinį ir ideologine, ir plačiaja prame – užtikrinti piliečiams teisingumą ir gerovę, kad Lietuvoje pagerėtų atmosfera, kad žmonės gautų geresnį išsilavinimą ir šitaip nebeemigruotų. Bet tai – atskiro teksto tema.

Kol istorikai, mokslininkai ir publicistai ginčijasi dėl svarbių asmenybių, datų ir motyvų, tauta nori švęsti ir daro tai ne ką mažiau išradingai ir nuoširdžiai nei Sąjūdžio metais.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Vis dėlto akivaizdu, kad ir valstybinių viešųjų ryšių plotmėje kol kas stokojama nuoseklumo ir idėjų – iki šiol nesugebama sau atsakyti, kokia turėtų būti Lietuvos įvaizdžio strategija – o ji pirmiausia reikalinga patiems Lietuvos piliečiams, kokios turi būti kertinės istorinės datos, turinčios tapti mūsų pasididžiavimu ir t.t.

Ar tikrai patriotizmą žymi eklektiški ir – nebijokime to žodžio – dažniausiai prasti paminklai laisvei pažymėti ar trėmimams atminti, išbarstyti po Vilnių? Ar tikrai KGB kankinius geriausia pagerbti akmenų kalneliu Gedimino prospekto viduryje?

Mes, patriotai, tiek ignoruojame savo simbolius ir erdves, kad Lukiškių aikštė ir teberiogso su tuo raudonu lenininiu gruntu, o jos viduryje iškeltas stiebas su Vyčiu, nes pinigų nėra, o alternatyvos – radikaliai skirtingos – nuo supermodernios ir nuasmenintos aikštės iki dar vienos labai aiškios skulptūros, kurios pageidauja „Duokim garo“ gerbėjai. Ietys laužomos ir dėl paminklo patriarchui J. Basanavičiui.

Bet iečių laužymas yra normalus ir sveikintinas normalios demokratiškos Vakarietiškos valstybės procesas, kaip ir teisė abejoti istoriniais didvyriais, klausti, kiek lietuvių šaudė ar gelbėjo žydus, diskutuoti apie tai, kiek folkloro turi būti mūsų valstybiniuose renginiuose ir ar vyžos – geriausias apavas valstybės atkūrimo renginiui. Tokiems klausiantiems ir tiriantiems nereikia klijuoti „tautos juodintojų, žmonių be vertybių“ etikečių, nes tai labai jau primena keistą rytų kaimynę. Mes visi turime teisę į savo Lietuvos viziją ir rūpi ji kiekvienam savaip, o aikštes susitvarkysime.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

R. Valatka: Kiek ne-milių, pro-milių, ir visiškų milių valdžios cirke? (217)

Cirke be pinigo vardu „Milius“ – vaidinimas po vaidinimo. Stumbrynėje, starkevičynėje, prezidentynėje. O dabar jau ir Latvijoje.

K. Stoškus. Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? (971)

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis.

Sekmadienio Evangelija. Paskutinė vieta (380)

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:

Kaip vyko dujų ataka oro uoste: kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė, rengdamiesi mirčiai (408)

Kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė. Daugelis iššoko pro langus į aerodromą, bet greit sušokinėjo atgal, kai į juos pasipylė taikli ugnis. Sužeistieji, kurie negalėjo judėti, gulėjo veidu žemyn, kurie miegmaišiuose, kurie – be jų ir kriokė rengdamiesi mirčiai.

A. Vaškevičius. Taip, estai. Ir vėl tie estai (85)

Taip, estai. Ir vėl tie estai, pasiskelbę kuriantys „superministeriją“. Lietuvoje atgarsiai ir rezonansai daugiau nei audringi. Artėjant rinkimams – nuostabiai patogi tema pasireikšti. Nuomonės, lentelės, diagramos tiesiog burbuliuoja viešosios erdvės katile.