M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Kokios žabangos tarp Rusijos ir patriotizmo?

 (613)
Žurnalistai jau įpratę, kad visi lietuviai viską išmano apie krepšinį ir žiniasklaidą, ir dar profesionalus gali pamokyti. Tiesa, kai po Vilnių blaškėsi nusikaltėlis su kalašnikovu, tai paaiškėjo, kad visi viską išmano ir apie saugumą bei spec.operacijas: ar operacija buvo per ilga, ar per trumpa, kiek policijos pajėgų tam reikėjo surinkti ir pan.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Sulig socialinių tinklų augimu ši išmanymo forma įgavo pagreitį – atrodo, kad savininkai jau nebevaldo savo prekės ženklų, vartotojai tik ir laukia progos išskalbti kokią nors įmonę, o šios taip bijo virusinės neigiamos informacijos, kad nebežino, kaip jiems bepataikauti. O žiniasklaidos darbas viešesnis nei bet kurios kitos įmonės, taigi kiekvienas dabar turi svarią nuomonę apie šaltinius, teksto konstrukciją, terminus, žinoma, Andrių Užkalnį, ir visa kita, todėl žiniasklaida aptariama, kritikuojama ir spaudžiama bene labiausiai. Tiesioginė vartotojų kontrolė atneša daug naudos, nes verčia pasitempti ir dirbti kokybiškiau, tačiau kartais ji virsta minios staugimu ir gali nuvesti klystkeliais.

Žiniasklaida visada buvo galios įrankis, o sykiu ir spaudimo objektas. Kai nebuvo Krymo aneksijos, mus spaudė, kad leidžiame pasisakyti Viktorui Uspaskichui ir Petrui Gražuliui, kad ne taip rašome apie Garliavos skandalą. Kai ištiko pabėgėlių krizė, tie patys laisvą žodį turintys palaikyti kairieji liberalai pradėjo kalbėti apie cenzūrą, nesgi apie pabėgėlius – gerai arba nieko. Ir taip toliau – be galo, be krašto.

Pastaruosius porą metų, Lietuvai atsidūrus ypatingo (ne)saugumo padėtyje ir Rusijai atsukus begėdiškos propagandos čiaupus, visuomenė itin pajautrėjo, tad Lietuvos žurnalistams teko spręsti nemažai profesinių dilemų ir išmokti naujų pamokų. Ir netikėkite tais, kurie sakys, kad klausimų neturėjo, kad viskas buvo aišku kaip dukart du, tokie jie tada ir žurnalistai.

Paradoksas, bet didžiausią spaudimą dėl turinio patyrėme ne iš Maskvos, o iš savų.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Sulig pavojumi Lietuvai suvokta ir ypatinga žiniasklaidos svarba, sykiu iškelti ir papildomi reikalavimai. Staiga tie patys politikai, dar 2008 m. bloginę žiniasklaidos finansinę padėtį, kalbėję apie tai, kad žiniasklaida – tai toks pat verslas, kaip ir batų fabrikas, atsigręžė į ją ir pareikalavo patriotizmo bei atsakomybės.

Tiesą sakant, raginti jos ir nereikėjo. Žurnalistai patys suvokė savo atsakomybę ir žiniasklaida labai prisidėjo kurdama patriotinį foną, palaikydama antikremliškas nuotaikas. Netgi pati pasijautė kovotoja. Tačiau labai gretai atėjo supratimas, kad kartais teks daryti sunkius pasirinkimus, kad žurnalistas – tai ne propagandistas, nes pirmojo pareiga atskleisti tiesą ir stengtis nuoširdžiai išklausyti abi puses, nors tos abi pusės gali meluoti, kad Rusija tai daro nuolat, tačiau mes vis tiek turime stengtis perkąsti tos visuomenės sanklodą, mąstymo būdą, stengtis išsiaiškinti, kaip veikia Kremlius, ką planuoja. Galų gale privalu palaikyti diskusijų įvairovę ir kultūrą, atspindėti įvairių visuomenės sluoksnių nuomones, neignoruojant net tų, kurie netrykšta patriotizmu.

Žiniasklaidai teko atlaikyti spaudimą ir ginti mūsų pačių piliečių teisę reiškinius matyti visaip, ir nebūtinai tik tautinių bendrijų kontekste. Jauniems žmonėms juk gali atrodyti keistas skubotas šauktinių organizavimas, jie gali padaryti verktinių projektą ar surengti kokią protesto akciją, galų gale, ne visi pritaria ir skulptūrų nuo Žaliojo tilto nukėlimui, tačiau nereikia pasiduoti minios spaudimui ir pulti žymėti tokias nuomones ar pilietines iniciatyvas išdavystės etikete.

Per tuos metus stebėdami skaitytojų srautus daug ką supratome. Mums jau paaiškėjo, bet daliai žiniasklaidos ir taip vadinamiems ekspertams – dar vis neaišku, kad kova su propaganda vien kalbant apie propagandą su bendraminčiais neduos jokių vaisių.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Štai išspausdiname išskirtinį interviu su vyriausiu garsiausios ir dažniausiai cituojamos opozicinės Rusijos radijo stoties „Echo Moskvy“ redaktoriumi Aleksejumi Venediktovu, žmogumi, kuris realiai bendrauja su Vladimiru Putinu, o ne yra dirbtinai sukonstruotas opozicionierius. Tai unikali galimybė pamatyti, kaip mąsto Rusijoje gyvenantis ir tomis sąlygomis dirbantis žiniasklaidos atstovas, bet sulaukiame kritikos, kad skleidžiame propagandą. Ir taip toliau, ir be galo.

Paradoksas, bet didžiausią spaudimą dėl turinio patyrėme ne iš Maskvos, o iš savų. Buvo nemalonu, bet kartais tekdavo nusikratyti saldofoniško spaudimo, paaiškinant, kad viskas yra ne tik juoda arba balta, kad kalbinsime tuos istorikus ar ekspertus, kuriuos matysim esant reikalinga arba kol patys neįsitikinsime, kad jie nepatikimi. Kad laisva žiniasklaida turi teisę diskutuoti tokiais visuomenei jautriais klausimais kaip partizano Antano Kraujelio ar Jono Noreikos (generolo Vėtros) atvejai, nors tuo gali pasinaudoti Kremlius savo purviniems tikslams. Ačiū Dievui, kad nepasiekėme tokio lygio kaip Izraelyje, kur redakcijose sėdi deleguoti kariškiai ir tikrina, ar informaciją galima išleisti, ar ji nepakenks saugumui.

Pasirinkimų nelengvino ir sujauktas informacinis laukas: pirmas šokas ištiko suvokus, kokie įžūlūs yra Kremliaus propagandos konstruotojai, kaip begėdiškai jie kasdien atvirai meluoja, nesigėdija sumontuoti nuotraukų, tiesiog išgalvoja istorijas, personažus, o reportažus apie įvykius padaro anksčiau, nei jie įvyksta ir visa tai tiražuoja greičiau, nei Vakarai spėja nors vieną iš tų melų dekonstruoti. Žurnalistai sužinojo, kad reikia iš naujo įvertinti rusiškos žiniasklaidos šaltinius, kad anksčiau buvę pusėtini šaltiniai tapo visiškai nepatikimais, kad žiniasklaidos grupes, tokias kaip lenta.ru, paliko ištisi žurnalistų kolektyvai, kad nebegalima taip nuoširdžiai pasitikėti savo senais autoriais ir šaltiniais Rusijoje, o ir Lietuvoje. Tai koks neva politiškai persekiotas „žurnalistas“ kaip Anatolijus Šarijus ima piršti įtartinus tekstus ir už jų publikavimą siūlo redaktoriui pinigų, tai žiūrėk, koks Lietuvos politologas vis siūlo keistas apžvalgas ir galiausiai atsiduria VSD ataskaitoje. Be abejo, šis kelias neapsiėjo be klaidų, bet juk būtent iš jų ir mokomės.

Žiniasklaida visada buvo galios įrankis, o sykiu ir spaudimo objektas. Kai nebuvo Krymo aneksijos, mus spaudė, kad leidžiame pasisakyti Viktorui Uspaskichui ir Petrui Gražuliui, kad ne taip rašome apie Garliavos skandalą. Kai ištiko pabėgėlių krizė, tie patys laisvą žodį turintys palaikyti kairieji liberalai pradėjo kalbėti apie cenzūrą, nes gi apie pabėgėlius – gerai arba nieko. Ir taip toliau – be galo, be krašto.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Teko su labai dideliu atsargumu įvertinti kvietimus dalyvauti bet kokiuose renginiuose Rusijoje, ar tiesiog vykti į komandiruotę, nes supratome, kad žurnalistui ji gali baigtis kokia nors provokacija ir sulaikymu, arba tiesiog parsiuntimu atgal nuo Rusijos sienos.

Dar didesnis šokas ištiko suvokus, kad propagandą – nors, žinoma, ir ne tokiais mastais – skleidžia ir kita pusė, Ukraina, kurią mes taip palaikome. Panašių reiškinių pastebėjome ir Gruzijos karo metu 2008 m., tačiau tuomet nebuvo taip plačiai įsigalėję soc.tinklai, taigi nebuvo galimybės ir taip greitai skleisti informacijos.

Ir patys Lietuvos žurnalistai kartais atrodė pasimetę, kartais mėgino vieni kitus moralizuoti. Jiems atrodė, kad skaitytojams iš viso nereikia informacijos apie Rusiją, na nebent tik blogos, kad reiktų vengti cituoti bet kokius rusiškus kanalus, vengti kaip užkrato, arba, kitaip tariant, gyventi įkišus galvą į smėlį it strutis. Bet kokios pastangos papasakoti skaitytojui, kuo gyvena Rusijos visuomenė ar kokių groteskiškų formų įgauna Rusijos propaganda, bet kokia Vladimiro Putino citata – tai jau savaime tėvynės išdavystė. Jokiu būdu negalima rašyti apie tai, ką vėl sugalvojo V. Putino pakalikai „rokeriai“ naktiniai vilkai, ką mano Kremliaus polittechnologas Vladislavas Surkovas ir panašių.

Žodžiu, kuo mažiau informacijos iš Rusijos, negi mums įdomu, ką pasakė Vladimiras Putinas, jam skiriama per daug dėmesio. O dar jei rimtosios naujienos atsiduria šalia „minkštųjų“ – tai apskritai skandalas, tragedija, bulvaras! Edmundas Jakilaitis pasikvietė į laidą Vilių Kaikarį, kuris pareiškė, kad savo sviestu greitai tepsime patrankas – tai juk akibrokštas, kaip galima tokiems duoti tribūną?! Nesvarbu, kad apie 30 proc. populiacijos galvoja panašiai kaip V. Kaikaris ir bent jau reiktų pasistengti suprasti, kodėl jie taip mąsto ir ką daryti, kad pakeistumėme tas jų nuostatas.

Žmogaus noras, kad kiti pritartų jo nuomonei, bendraminčių ieškojimas, yra stiprus ir amžinas, tačiau negalima jam visiškai pasiduoti, nes tuomet rizikuojame neišvysti realaus vaizdo, o galiausiai ir neįdomu, nes įvairiapusę diskusiją pakeičia viena garsi, bet kategoriška ir todėl lėkštoka pusė.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Lygiai taip pat buvo sutrikęs ir Lietuvos elitas, kai prieš metus Vilniuje iš Michailo Chodorkovskio nepavyko išpešti aiškaus Krymo okupacijos pasmerkimo ir teko susitaikyti su tuo, kad Rusijos opozicija nebūtinai galvoja taip, kaip Vakarai, kad ir ji pasiduoda imperialistinėms nuotaikoms.

Per tuos metus stebėdami skaitytojų srautus daug ką supratome. Mums jau paaiškėjo, bet daliai žiniasklaidos ir taip vadinamiems ekspertams – dar vis neaišku, kad kova su propaganda vien kalbant apie propagandą su bendraminčiais neduos jokių vaisių.

Žmogaus noras, kad kiti pritartų jo nuomonei, bendraminčių ieškojimas, yra stiprus ir amžinas, tačiau negalima jam visiškai pasiduoti, nes tuomet rizikuojame neišvysti realaus vaizdo, o galiausiai ir neįdomu, nes įvairiapusę diskusiją pakeičia viena garsi, bet kategoriška ir todėl lėkštoka pusė. Girdėti tik tai, ką nori – pavojinga. Garsiai rėkianti minia, kuriai neatsispiria nei politikai, nei žymūs intelektualai, dabar drauge su soc.tinklais gali nušluoti viską, arba, kaip sakoma, tiesiog drauge su vandeniu išpilti ir kūdikį – mūsų žodžio laisvę, pagarbą kitai nuomonei, gležnus diskusinės kultūros daigus.

Laisvas žodis yra didelė mūsų jaunos demokratijos vertybė, mūsų visuomenės augimo pagrindas. Tik taip galime išdiskutuoti, kur link norėtumėm, kad judėtų ši valstybė. Be laisvo žodžio, nuomonės įvairovių kovos nelaimėsi. Žurnalistui sėdėti ant dviejų kėdžių nepavyks ir klaidinga manyti, kad jis turi rinktis, ir kad žurnalistika trukdo patriotizmui.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvos pjūvis

V. Saldžiūnas. Atsakas terorizmui: koks jis turėtų būti ir kodėl jo nėra? (158)

Jeigu iš komentaro antraštės tikėjotės išgirsti paprastą, kaip greitas maistas suvartojamą atsakymą, teks nusivilti – tokio nėra. O ir būti negali.

I. Makaraitytė. Pasveikinkime „švarius“ Rusijos sportininkus. Ir Rusiją. Su pergale! (388)

Kokias aistras sukėlė Tarptautinio komiteto sprendimas leisti Rusijai dalyvauti Rio olimpiadoje! Nė vieno patenkinto. Vieni pyksta, kad apskritai leido, kiti – kad leido, bet ne visus. O štai Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasveikino sprendimą leisti Rusijos rinktinei dalyvauti Rio Olimpiadoje.

A. Užkalnis: Idiotų ramybė karo akivaizdoje (808)

Žinote tą žmogų, kurio namas jau dega? Jis turi arba gesinti, arba, griebęs vaikus ir artimuosius, bėgti lauk. Tačiau tas žmogus dėl įgimto kvailumo, kurio nepakeitė nei mokslai, nei patirtis, nei praeityje įsistatyti gumbai, elgiasi kitaip.

A. Bačiulis. Išliekime Trumpo žodžius bronzoje ir prikalkime šalia Busho žodžių ant Rotušės sienos (367)

Po JAV Respublikonų partijos kandidato prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo žodžių apie pragmatiškus santykius su esamais Amerikos kariniais sąjungininkais vienus ištiko depresyvi isterija, kitus – šalto sveiko proto dušo sukelta optimizmo banga.

E. Samoškaitė. Cenzorius (104)

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).