Ir vėl – visai kaip 2008 m. po Rusijos ir Gruzijos karo, kai nenorėjome leisti Kremliui išsisukti ir nesutikome, kad reikia grįžti prie „business as usual“ statuso, kai sakėme, kad seks dar vienas puolimas – vėl liekame vienui vieni savo nuoseklioje kovoje.

Kraštutinė ir reta diplomatijos praktika, sako ekspertai. Galbūt. Lietuva – vėl išsišokėlė, per maža šalis, kad galėtų vykdyti savarankišką užsienio politiką? Tikrai ne ir pastaraisiais metais ne kartą tai įrodėme, todėl jokiu būdu nereikia sau priskirti tokio vaidmens ir taip savęs nuvertinti. Kai Vakarams pakako analitinių gebėjimų suvokti tikrąją situaciją, bet pristigdavo valios imtis veiksmų, aukščiausi Lietuvos pareigūnai ir diplomatai drąsiai kėlė Rusijai nepalankius klausimus įvairiausiuose formatuose, pradedant ES institucijomis, baigiant JT Saugumo Taryba. Tapome Rytų erdvės ekspertais, į kurių nuomonę įsiklauso politikai, diplomatai ir kariškiai, kurią cituoja pasauliniai naujienų kanalai.

Taip, Lietuva maža ir gana neturtinga, tačiau tai nereiškia, kad negalime turėti aiškios ir kryptingos užsienio politikos linijos. Taip, mūsų valstybėje daug ko trūksta, dažnai mūsų didieji valstybės projektai vykdomi mėgėjiškai ir kartais apskritai keista, kad mums pavyksta pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Vis dėlto perspektyviau užduoti sau aukštą toną, griebtis gal kiek per ambicingų tikslų ir link jų stiebtis nei apsiriboti savo virsmą mažos šalies siaura „na ką mes galime“ baudžiauninko mąstysena.
Taip, mūsų valstybėje daug ko trūksta, dažnai mūsų didieji valstybės projektai vykdomi mėgėjiškai ir kartais apskritai keista, kad mums pavyksta pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Vis dėlto perspektyviau užduoti sau aukštą toną, griebtis gal kiek per ambicingų tikslų ir link jų stiebtis nei apsiriboti savo virsmą mažos šalies siaura „na ką mes galime“ baudžiauninko mąstysena.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Galų gale, tapome pirmieji ES, uždraudę prokremlinio TV kanalo transliaciją. Tai nėra vienareikšmis žingsnis, tačiau Lietuva bent jau mėgina kovoti su cinišku, manipuliatyviu net ne propagandos, o dezinformacijos srautu, plūstančiu iš Vladimiro Putino Rusijos. Taip, tai pats tiesiausias, greičiausiai ir pigiausias būdas, tačiau nuo kažko juk reikia pradėti. Kiti būdai – švietimas, tautinių bendrijų integravimas, alternatyvios žiniasklaidos toms bendrijoms kūrimas, apskritai žiniasklaidos stiprinimas – daug sudėtingesni ir brangesni, tačiau jų būtinai reikia imtis.

Praėjo daugiau nei dešimtmetis, kai Vakarai užleido savo informacinę erdvę plėšriai ir jokios gėdos neturinčiai Maskvai. Kol demokratinė žiniasklaida kentėjo nuo krizės, žurnalistikos susitraukimo, pasaulio diktatūros nesnaudė.

Kremlius sukūrė ir išbandė pasaulinę, įvairiakalbę dezinformacijos sistemą, kuriai nėra lygių savo ciniškumu ir paveikumu: nuo tarptautinio kiekviename Vakarų viešbučio kambaryje esančio TV kanalo iki marginalinių interneto tinklalapių Centrinėje Europoje, neaiškių grupių ir puslapių socialiniuose tinkluose – visos priemonės tinkamos ir geros. Vakarai apstulbo, susidūrę su precedento neturinčiu žaibišku informaciniu karu, po kurio Rusija be šūvio pasiėmė Krymą. Tiesą sakant, nelabai žino, kaip reikėtų efektyviai su tuo melo srautu kovoti ir dabar, praėjus daugiau kaip metams po Krymo okupacijos. Amerikos balso gaminama laida „Current Time“ savo poveikiu ir auditorija – kol kas tik lašas jūroje, o kitos iniciatyvos niekaip neišjuda iš tingių ir biurokratinių Vakarų Europos ir JAV valdžios institucijų koridorių, nors bendrų ir paskirų iniciatyvų esti.
Kol Kremlius pasišvilpaudamas kuria vieną melą po kito, gąsdina kaimynines valstybes, puldinėja oponentus, Vakarai medituoja apie demokratijos trūkumus ir spėlioja, ar dėl korupcijos Vakaruose atvejų jų žinutė bus pakankamai paveiki rusakalbiams, ar šie neįžvelgs neva dvejopų standartų piršimo.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Žinoma, normalu, kad demokratinės valstybės negali ir nenori imtis tokių pat metodų kaip diktatoriška, jokių kompromisų nepripažįstanti Rusija, bet kartais atrodo, kad jie nori būti šventesni už patį popiežių. Kol Kremlius pasišvilpaudamas kuria vieną melą po kito, gąsdina kaimynines valstybes, puldinėja oponentus, Vakarai medituoja apie demokratijos trūkumus ir spėlioja, ar dėl korupcijos Vakaruose atvejų jų žinutė bus pakankamai paveiki rusakalbiams, ar šie neįžvelgs neva dvejopų standartų piršimo.

Taip Vakarai praranda brangaus laiko ir vis labiau užleidžia Putinui savo piliečių protus ir širdis. „Aš pasakoju, kas išties vyksta Lietuvoje, nors kasdien vis sunkiau įtikinti, kad čia kitaip, negu rodo Rusijos televizijos“, – sako Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes turintis Andrius Rašimas.

Kremlius, iš esmės perkeitęs sovietinės propagandos tradiciją ir pripumpavęs ją vakarietiškos pramogos steroidų, kerta per pačius demokratijos pagrindus. Jis siekia sumenkinti visuomenės pasitikėjimą ir nuolat verčia abejoti, skatina nepasitikėjimą žiniasklaida, demokratija, Europos Sąjunga, NATO, Vakarais.

Šį abejonės sėjimą ir jo pasekmes matome ir Lietuvoje. Greta mūsų jaunos demokratijos trūkumų ir tiesiog neturto toji abejonė gali išsireikšti keisčiausiomis formomis – kai pusė piliečių stoja už kažkokią falsifikuotą tiesą, gelbėdami „mergaitę“, kai iš Lietuvos išgrūdami išsižioti nespėję skalūnų ieškotojai, kai netikima, kad valdininkas gali kažką nuveikti piliečio naudai, o medikas gali padėti ir be kyšio, ar tiesiog patys lietuviai, prisižiūrėję rusiškų TV kanalų patiki, kad ukrainiečių gretose kariauja JAV kariai.
Po kitų rinkimų Valdemaro Tomaševskio rinkėjų gretose nustebsime pamatę naujus tūkstančius ir, svarbiausia – jam dėl to nieko nereikės daryti, viską būsime padarę patys.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Nekalbant apie poveikį tautinėms bendrijoms, kurių, kaip teisingai ne kartą pastebėjo apžvalgininkas Kęstutis Girnius, nesiėmėme integruoti, tik ignoravome. Jau metus diskutuojame apie propagandos poveikį, bet teturime vieną vienintelę apklausą, kuria galime pasiremti, išsamiau Lietuvos tautinių bendrijų nuotaikos tyrinėtos nebuvo. Kol pagrindinė šalies žiniasklaida besąlygiškai mojuoja patriotizmo vėliava ir iš TV ekranų nuomonės formuotojai kalba apie tai, kad reikia nebesimokyti rusų kalbos ir problema savaime išnyks, arba, dar geriau, po kažkiek laiko išmirs juk ir patys rusai, patys nepastebime, kaip mūsų piliečių protai ir širdys gravituoja link to, kuo paskubėjome juos išvadinti – penktąja kolona. Ir po kitų rinkimų Valdemaro Tomaševskio rinkėjų gretose nustebsime pamatę naujus tūkstančius ir, svarbiausia – jam dėl to nieko nereikės daryti, viską būsime padarę patys.

Kieta Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu, siekis mažinti Putino propagandos poveikį (kad ir drastiškomis priemonėmis) – nėra blogas startas, tačiau klausimas, kokiu turiniu papildysime šiuos drąsius žingsnius, kad visa tai nesibaigtų pašūkaliojimu ir duotų tvaresnį rezultatą. Tas turinys reikalaus daug didesnių intelektinių pastangų ir išminties. Tačiau tikiu, kad galime jų rasti savyje.