M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Gerais norais grįstas kelias į pragarą

 (423)
Kai prieš metus islamo radikalai nušovė 8 „Charlie Hebdo“ redakcijos narius, Europa solidariai užstojo žodžio laisvę, sakė, mes nebijome. Laisva spauda ir yra tai, kas skiria mus nuo nedemokratiškų santvarkų, ir už ją mes kovosime. Net baisiausiame sapne tada nesapnavome, kad Europa pati laisvanoriškai atsisakys žodžio laisvės, kad politkorektiškumo šaukliai ir šauklės iškeros tiek, kad senos demokratijos valstybių, tokių kaip Vokietija ir Švedija, policija ir žiniaskaida nenorės pranešti tiesos.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Kai informacija apie masinius moterų puldinėjimus Vokietijos miestuose keturias dienas pavėlavusi pasiekė šalies gyventojus valstybiniais žiniasklaidos kanalais, spaudos konferencijoje kalbėję Kelno policijos prezidentas ir merė ragino šių nusikaltimų nesieti su pabėgėliais.

Kad tokie masiniai nusikaltimai iki žiniasklaidos keliautų keturias dienas, šiais socialinių tinklų ir išmaniųjų technologijų laikais skamba neįtikėtinai. Galima daryti prielaidą, kad savicenzūros apniktos ne tik valstybinės institucijos bei žiniasklaida, bet ir patys gyventojai. Tačiau dabar atrodo, kad Kelne ir kituose Vokietijos miestuose, taip pat ir Skandinavijoje vykę nusikaltimai atvėrė Pandoros skrynią: į dienos šviesą pradėjo lįsti seniai slėpti faktai ir gyventojų pasipiktinimas.

Kad savo veikloje kažką slepia privačios įmonės ir valstybinės institucijos, tai nėra norma, ypač senosios demokratijos šalyse, bet ir ne baisi retenybė. Visko pasitaiko, o slepiamos negerovės, dažniausiai laisvos žiniasklaidos pastangomis, iškyla aikštėn. Tačiau, kad nusikaltimus nutylėtų žiniasklaida, sutikite, tai – švelniai tariant – labai netikėtas siužeto posūkis. O juo labiau nacionalinis transliuotojas (kaip buvo Vokietijos atveju), kuris turėtų būti nesusaistytas jokių akcininkų interesų ir, finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais, turėtų stengtis atskleisti tiesą ir analizuoti procesus.

Kad savo veikloje kažką slepia privačios įmonės ir valstybinės institucijos, tai nėra norma, ypač senosios demokratijos šalyse, bet ir ne baisi retenybė. Visko pasitaiko, o slepiamos negerovės, dažniausiai laisvos žiniasklaidos pastangomis, iškyla aikštėn. Tačiau, kad nusikaltimus nutylėtų žiniasklaida, sutikite, tai – švelniai tariant – labai netikėtas siužeto posūkis.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Deja, pratrūkęs Vokietijos pūlinys parodė visiškai kitokį paveikslą: policija bijojo įvardinti galimų nusikaltėlių kilmę, policininkai prisipažino, kad jiems neleidžiama netgi kalbėti apie „keliaujančias romų grupes“, jie turi juos vadinti „žmonėmis, dažnai keičiančiais gyvenamą vietą“. Kelno policijos vadovas iš pradžių vis stengėsi pabrėžti, esą nusikaltėliams pirmiausia rūpėję apvogti aukas, o seksualiniu priekabiavimu veikiau jau norėję nukreipti jų dėmesį, vengė įvardinti galimų nusikaltėlių kilmę, nes tai esą „politiškai keblu“. (Beje, dar rudenį DELFI žurnalistai, rašydami apie pabėgėlių krizę iš Vienos, fiksavo vietinių pasakojimus, kad pabėgėlių padaryti nusikaltimai dangstomi.)

Žiniasklaida taip pat vengė atskleisti, kad galimi nusikaltėliai yra Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų kilmės. Ir ne tik vengė pranešti, bet ir formavo agresyvią politkorektišką liniją. Štai kriminologijos profesorius, buvęs Žemutinės Saksonijos teisingumo ministras Christianas Pfeifferis pokalbių laidoje be užuolankų atskleidė Vokietijos valstybinėje televizijoje įsigalėjusią ideologinio pašnekovų apdorojimo praktiką, papasakodamas, kaip redaktoriai prieš laidą saikdino jį neužsiminti apie pabėgėlius, priešingu atveju nutrauksią interviu. Apie pabėgėlius arba gerai, arba nieko. Jei vis dėlto tektų paminėti ir neigiamų su politinio prieglobsčio prašytojais susijusių faktų, žiūrovui ar klausytojui būtinai čia pat reikia priminti: „bet to jokiu būdu negalima pasakyti apie visus pabėgėlius“.

Būtų neadekvatu Vokietijos žiniasklaidą pravardžiuoti „melų spauda“, kaip tai daro „Pegidos“ demonstracijų dalyviai, sako vokiečių ekspertai. Tačiau diskutuodami apie žiniasklaidos organizuotas politinio švietimo valandėles, kurios pakeitė tikrąją žurnalistiką, jie prabilo apie „tylos kartelį“ ir „informacijos blokavimą“, „naująją partinę žurnalistiką“, paprastai būdingą totalitarinėms sistemoms ir diktatūroms.

Paaštrėjus pabėgėlių krizei feisbuke pasipylė (žurnalistų!) raginimai kontroliuoti ir ieškoti būdų bausti žiniasklaidą už nepolitkorektiškos informacijos skleidimą. Jiems ir joms labai nepatiko portalų žurnalistų reportažai iš karštų pabėgėlių taškų Europoje, mat šie aprašė, ką iš tiesų matę, o ne rožinę, nuobliuotą kažkokios įsivaizduojamos realybės versiją.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Panašių nusikaltimų dangstymu pasipiktino ir Švedijos visuomenė. Švedijos moterys taip pat buvo puldinėjamos vyrų iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų Naujųjų metų naktį, o policija tik dabar pažadėjo ištirti tik dabar pasirodžiusius žiniasklaidos pranešimus, kad jaunuolių gauja – daugiausia iš Afganistano – 2014 ir 2015 metais per jaunimo festivalius Stokholme grabinėjo ir tvirkino merginas, tarp kurių buvo ir vos 11 ar 12 metų mergaičių.

Panašių savicenzūros iniciatyvų netrūksta ir Lietuvoje, taip pat ir iš žurnalistų, o tarp jų ir iš LRT žurnalistų. Paaštrėjus pabėgėlių krizei feisbuke pasipylė (žurnalistų!) raginimai kontroliuoti ir ieškoti būdų bausti žiniasklaidą už nepolitkorektiškos informacijos skleidimą. Jiems ir joms labai nepatiko portalų žurnalistų reportažai iš karštų pabėgėlių taškų Europoje, mat šie aprašė, ką iš tiesų matę, o ne rožinę, nuobliuotą kažkokios įsivaizduojamos realybės versiją.

Pradėjus į viešumą lįsti Kelno nusikaltimų detalėms tie patys politkorektiški „žurnalistai“ suskubo auklėti kolegų ir patarinėti, kokius terminus pranešant apie skandalą rinktis, o kurių vengti ir apskritai liepė – yra dar toks geras, visur pritaikomas liberaliųjų leftistų žodis – pabėgėlių nestigmatizuoti.

Perdėtas politkorektiškumas rodo grimasas ne tik Europoje ir ne tik pabėgėlių kontekste. Britų savaitraštis „The Economist“ pastaraisiais metais ne kartą rašė apie jo apraiškas JAV ir D. Britanijos universitetuose, kurie visais laikais buvo laisvos minties ištakos ir laisvų diskusijų vieta. Apsėsti politkorektiškumo, pozityvumo ir tolerancijos, studentai ėmėsi cenzūruoti patys save – savo spaudą, dėstytojus, universitetų svečius ir netgi Helovino kostiumus.

Perdėtas politkorektiškumas rodo grimasas ne tik Europoje ir ne tik pabėgėlių kontekste. Apsėsti politkorektiškumo, pozityvumo ir tolerancijos, studentai ėmėsi cenzūruoti patys save – savo spaudą, dėstytojus, universitetų svečius ir netgi Helovino kostiumus.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Atrodo, kad universitetų miesteliuose paskelbtos „saugios vietos“, kur gali leisti laiką studentai, nebijodami būti persekiojami dėl savo įsitikinimų (tokių vietų istorinės ištakos – persekiojamų homoseksualų susirinkimo taškai – barai, klubai, kur jie iš tiesų slėpėsi nuo persekiojimo), sparčiai plečia savo teritoriją. Studentai reikalauja, o universitetų ir koledžų administracija palaimina, kad dėstytojai ir atvykstantys pranešėjai turėtų siekti „psichologiškai saugios mokslo aplinkos, vengtų šokiruojančių idėjų ar pavyzdžių“.

„Kaip snaigės jautrūs“ studentai apskundė Nortvesto universiteto dėstytoją, feministę Laura Kipnis, nes ji parašė, jog kai kurie kaltinimai seksualiniu priekabiavimu yra perdėti. Tyrimas dėl studentų skundo truko 72 dienas ir galiausiai dėstytoja buvo išteisinta.

O štai pernai buvo atšaukta diskusija apie abortus Oksfordo universitete, nes studentai pasiskundė, kad jie jausis nesaugūs klausydami prieš abortus nusistačiusiųjų nuomonės. Kolorado koledže studentai pasiekė, kad nebūtų rodomas filmas „Stonewall“ riaušėms Niujorke paminėti, nes jame mažumų vaidmuo gėjų teisių judėjime pateikiamas ne toks reikšmingas kaip galvota.

Studentai išsireikalavo, kad literatūra, kurioje kalbama apie rasizmą ir smurtą, buvo specialiai pažymėta, o įvairūs pranešėjai, tokie kaip buvusi JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice ar satyrikas Billas Maheris, negalėjo skaityti savo pranešimų „saugumo sumetimais“.

„Mount Holyoke“ koledžo teatro trupė pranešė nebestatysianti „Vaginos monologų“, nes pjesė ignoruoja moteris be vaginų.

Skriedami ant politkorektiškumo bangos jo iniciatoriai net nepastebi, kaip tampa daug bjauresniais drakonais už tą, kuriam ne taip jau seniai nukirto galvą. Jie nepastebi, kad bet kokiomis priemonėmis kurdami „lygesnę visuomenę“, jie patys virsta tais „dešiniaisiais vidutinio amžiaus gerų pajamų baltaisiais vyrais“, kurių dominavimo jie taip ilgai kratėsi.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Uždraustos pusnuogių merginų nuotraukos universiteto laikraščių vidiniuose puslapiuose, dainos su neva įžeidžiančiais tekstais, radikalių pranešėjų paskaitos, daromas spaudimas kitaip galvojantiems, puldinėjamos provokuojančios meninės akcijos.

Didžiausiais cenzoriais tapo ne dėstytojai, o patys studentai. Dėstytojai bijo kalbėti su studentais apie drastiškus socialinius ar ideologinius reiškinius, nes gali būti apkaltinti studentų traumavimu. Kitaip tariant, baiminasi tęsti įprastą akademinę veiklą ir intelektualinius tyrinėjimus. „Madingi politkorektiški terminai („saugios vietos“ ir pan.) tiesiog kitaip įpakuoja pirmojo politkorektiškumo judėjimo principą: tikimasi, kad žmonės net truputį nemalonias idėjas ar elgesį traktuos kaip visišką įžeidimą“, – sako apžvalgininkas ir rašytojas Jonathanas Chaitas.

Tai virsta savicenzūra, kuri yra minkštesnė, tačiau ir pavojingesnė cenzūros forma. Apie tai daug galėtų papasakoti Rusijos žurnalistai: tikrai ne visiems iš jų Kremlius siunčia nurodymus ar skambinėja Vladislavas Surkovas, tiesiog jie patys yra gana nuovokūs, kad susiprastų nekelti tam tikrų klausimų ir neliesti kai kurių temų, jei nori ramiai egzistuoti. Tačiau Rusijos režimas nėra demokratinis, Vakarai – visai kita kalba, čia žurnalistų neturėtų kamuoti savicenzūra. Savicenzūra, netgi ir kilnių tikslių – neva siekio kažko neužgauti ar nekurstyti neramumų – vedina, vis tiek yra cenzūros atmaina, su minties, nuomonės ir žodžio laisve neturinti nieko bendro. Ir vis dėlto Vakarų socialiniuose tinkluose klestintis paviršutiniškas ir kitaip galvojančius persekiojantis politkorektiškumas persikelia ir į ten vykstančias politines diskusijas, o iš jų – į žiniasklaidą, rašo J. Chaitas ir pateikia labai konkrečių pavyzdžių.

Net JAV prezidentas savo kalboje prieš metus taip pat netiesiogiai pakvietė amerikiečius dažniau prikąsti liežuvį. Pagyręs Amerikos įkūrėjus už rafinuotą žodžio ir religijos laisvės santykio suvokimą, Barackas Obama pridūrė: „bet moderniose, sudėtingose ir įvairiose visuomenėse amerikiečiai turėtų laikytis civilizuotumo, susilaikymo ir teisingumo(Americans must „exercise civility and restraint and judgment“). Kitaip sakant, nebūtina išsakyti visko vien todėl, kad turi tokią teisę, tačiau juk tikroji saviraiškos laisvė veikia ne taip. Susilaikyti nuo nuomonės ir vertinimų – tai kiekvieno asmeninis reikalas, o ne daugumos valia. „Teisės nebūtinai turi reikšti civilizuotumą, geras manieras ar jautrumą, jos reiškia individo laisvę. Kokia nauda iš teisių, jei žmonės jaučiasi įsipareigoję ar (subtiliai) spaudžiami jomis praktiškai nesinaudoti? B. Obamos teiginiai atspindi populiarėjančią nuostatą, kad kultūrų skirtumai, užuot padidinę saviraiškos galimybes ir skirtingumus, iš tiesų turi ją suvaržyti“, rašo „The Economist“.

Politinio korektiškumo spąstai slypi būtent tame, kad garsiai rėkianti ir neva todėl reikšminga visuomenės dalis nubrėžia ribas visiems likusiems, apie ką ir kaip kalbėti ir rašyti. Svajojantys apie supermandagią susitarusią daugumą nesusimąsto, kad ta reikšminga visuomenės dalis gali būti ir garliaviniai.

Šių dienų Europoje Voltero citata „Tūkstantį kartų nesutinku su tavo nuomone, bet esu pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už tai, kad tu turėtum teisę ją išsakyti“ įgyja naujų reikšmių. Būtent išsakyti, o ne nuolankiai nuryti, baiminantis socialinių tinklų mobingo, nes ne „tylos kartelis“, ne „saugios vietos“ ir ne kiti panašūs reiškiniai formavo Vakarų kultūrą ir ne jie yra demokratijos ir laisvos žiniasklaidos pagrindas.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Skriedami ant politkorektiškumo bangos entuziastai net nepastebi, kaip tampa daug bjauresniais drakonais už tą, kuriam ne taip jau seniai nukirto galvą. Bet kokiomis priemonėmis kurdami „lygesnę visuomenę“, jie patys virsta tais „dešiniaisiais vidutinio amžiaus gerų pajamų baltaisiais vyrais“, kurių dominavimo taip ilgai kratėsi. O gal tiesiog juos – kaip ir kitus savo oponentus – puldinėti, dangstantis politkorektiškumu, tiesiog labai paranku: čia juk svetimi, nemodernūs, blogieji.

„Politika demokratijoje yra vis dar pagrįsta žmonių įtikinimu pritarti, ne įbauginti juos bijoti nesutikti. Politiniai judėjimai, kurie siekia išplėsti laisvę ją suvaržydami savo priešams, yra slogūs“, – sako J. Chaitas.

Taip, „Charlie Hebdo“ karikatūros ir man atrodo neskoningos ir pigios, neprenumeruočiau tokio žurnalo, bet jos turi teisę egzistuoti, kaip ir nuomonė tų, kurie jas kritikuoja. Tikrai ne visi pabėgėliai yra nusikaltėliai, tačiau jei jie buriasi į gaujas ir grabinėja moteris, tai jų kilmė privalo būti įvardinta, ir žiniasklaida nusidės būtent tada, kai to nepadarys, o ne kai padarys (esą stigmatizuos).

Šių dienų Europoje Voltero citata „Tūkstantį kartų nesutinku su tavo nuomone, bet esu pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už tai, kad tu turėtum teisę ją išsakyti“ įgyja naujų reikšmių. Būtent išsakyti, o ne nuolankiai nuryti, baiminantis socialinių tinklų mobingo, nes ne „tylos kartelis“, ne „saugios vietos“ ir ne kiti panašūs reiškiniai formavo Vakarų kultūrą ir ne jie yra demokratijos ir laisvos žiniasklaidos pagrindas.

O tuo metu Italija pasitiko žmogaus teises nuolat pažeidinėjančio ir pasaulį atomu trolinančio islamistinio Irano prezidentą su perdėta pagarba: jo reikalavimu netiekdama priėmime vyno ir uždangstydama skulptūrų nuogumą. Atrodo, pats laikas ne prisidengti, o atsidengti akis.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

G. Mažeikis. Nereikia bijoti Sokurovo ir nepasitikėti savo laisvės galia (37)

Vladimiras Laučius sugretino režisierių Aleksandrą Sokurovą ir populiarios muzikos atlikėją Olegą Gazmanovą kaip analogiškos propagandos skleidėjus ir įvardijo Sokurovą net pavojingesniu, bent jau Lietuvos inteligentams. Leisiu su tokiomis griežtomis emblemomis ir greitais vertinimais nesutikti.

I. Makaraitytė. Neliko V. Uspaskicho lagaminų, neliko rinkimų kampanijos? (91)

Važiuojant iš Kauno ties Šilainiais, autostrados link, priešais šviesoforą atsiveria Remigijaus Žemaitaičio rinkiminis plakatas su briedžiuku fone. Gal ir ne briedžiukas ten, gal elnias, bet tikrai gyvis su ragais. Plakatas sumirgėjo akyse ir kurį laiką tikrai svarsčiau, kodėl R. Žemaitaitis Kaune pozuoja su miško gyvūnais. Bet politikai mėgsta provokacijas gamtos ir žemės ūkio tema. Mantas Adomėnas tik prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai pavasarį driokstelėjo su šakėmis.

A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau (350)

Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.

M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas (779)

Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? - tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.

V. Laučius. Rusijos kultūra: nuodų ir dvasinio peno bomba. Sokurovas – ne geriau už Gazmanovą. (1008)

Lietuva neseniai įsileido ir pagerbė žinomą Rusijos režisierių Aleksandrą Sokurovą, pristačiusį Vilniuje filmą „Frankofonija“. Ir neįsileido pasiutusios avies balsu bliaunančio žinomo dainininko Olego Gazmanovo.