Anot V. Kavolio, šios su krikščionybės dvasia nesuderinamos pagonybės šmėklos tiek įbaugina savo neaiškia kilme ir mitologija, jog jų aprašymai pasiklysta tarp aiškių kategorijų ir jos galiausiai tampa androgeniškos. Trinčių tarp dvasių ir šmėklų šiandienos Lietuvoje taipogi pakanka, tik jos nebeturi religinio atspalvio. Šaukiamos dvasios - tai LDK kunigaikščiai ir Žalgiris, o kelios iš šmėklų, kurių baidomasi, - socialistinis paveldas ir daugiakultūriškumas.

Susimąstyti apie dvasias ir šmėklas bei Rytų Europą įkvėpė neseniai Lenkijoje pasirodęs specialus akademinėje ir meno padangėje įtakingo žurnalo „Krytyka Polityczna” numeris. Jo tema - dvasios, o žurnalo autorių (menininkų, publicistų ir kairiųjų intelektualų) skelbiama diagnozė aiški - šalies dabartis tapo spiritizmo seansu. Aiškumo ir įkvėpimo semiamasi iš praeities šaukiamų dvasių balsuose (dažnai Jono Pauliaus II), o kai kuriais vaiduokliais, kurie tik sujaukia dabartį (tarkim, socialistiniu paveldu) bodimasi.

Lina Žigelytė
Lietuviškos dvasios iš esmės mobilizuoja tik tuos, kurie svaiginasi amžiams nutolusia Lietuvos didybe, nusidriekusia nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Savo estetika jos muša karo būgną, lyg karinė retorika gebėtų geriausiai sustyguoti šalies politiką, socialines tragedijas ir buitį.
Jonas Paulius II - viena matomiausių dvasių Lenkijoje šiandien. Krokuvoje lėktuvai leidžiasi į jo vardu pakrikštytą oro uostą, miestą raižo jo vaizdais nuštampuoti tramvajai, jo veidas kai kur šalyje net tapo graffiti objektu, o autobusas iš Varšuvos į Vilnių išjuda iš Jono Pauliaus II gatvės. Karolio Wojtyłos Lenkijoje tiek daug, kad net kukurūzų laukuose greta Świebodzino iškilęs gigantiškas Jėzus Kristus veikiausiai neatlaikys konkurencijos ir nepritrauks tiek piligrimų, kiek jų kasmet šnabždėdami Jono Pauliaus II vardą prisišaukia Krokuvos gyventojai.

Kitos dvi Lenkijos peizaže vis iškylančios figūros - holokausto metu išžudyti žydai bei jų paveldas ir šalies socialistinė praeitis - labiau panašesnės į šmėklas, nes jos kelia problemiškus klausimus apie tai, ką reikia išsaugoti, kaip ir kodėl. Nors Stevenas Spielbergas padėjo prikelti holokausto turizmą Krokuvoje ir jos apylinkėse (per pastarąjį dešimtmetį Aušvico memorialą kasmet aplankiusių turistų skaičius sprogo nuo 492 iki 1,38 mln. pernai), dažnąkart su žydų bendruomenės istorija susijusių objektų pristatymas iššaukia prieštaringą reakciją. Buvusiame Krokuvos žydų kvartale Kazimierze prie mažutės sinagogos vis stoja turistams pritaikyti golfo laukams skirti autobusiukai. Jais atriedama kartais net nepastebint dviprasmiškai skambančių reklaminių vilionių: City Tour, Old Town, Ghetto, Have Fun.

Kelionės į Aušvicą organizavimas atskleidžia panašius neadekvatumus. Viena autobusų kompanija vilioja aplankyti šią buvusią koncentracijos stovyklą užtikrindama „patogią kelionę”. Viena vertus, holokausto atmintis mobilizuoja krokuviečius gyventi nepamirštant praeities. Kita vertus, išpuoselėta ir kartais kiek „perspausta” turizmo industrija (Kazimierze, kur žydų šiandien faktiškai nėra, stovi viešbutis “Edenas” su iškeltomis JAV, Izraelio ir Lenkijos vėliavomis) tik paryškina bedugnę tarp praeities ir šiandienos, nes Krokuvoje nebeliko ankstesnės kultūrų maišaties. Taigi, gausiai čia gyvenusios žydų bendruomenės pėdsakai šiandien paverčia tą bendruomenę tik šmėkla, nejaukiai primenančia tai, kas buvo.

Nowa Hutos rajonas Krokuvoje suveda į akistatą su kita Lenkijos šmėkla - socialistinės praeities paveldu. Tai ne šiaip Žaliojo tilto skulptūrų dydžio balvonas, o ištisas monumentalios socrealistinės architektūros ansamblis - Krokuvos pašonėje pastatytas utopinis darbininkų rajonas, turėjęs simbolizuoti opozicinę erdvę Krokuvai su jos karališkuoju paveldu ir viduriniosios klasės gyventojais. Šiandien pačiame Nowa Hutos centre stovėjusio Lenino paminklo nebėra, bet suteikti naują prasmę šiai gigantiškai erdvei po Sovietų Sąjungos žlugimo nebuvo lengva. Ironiška, jog Centrinė aikštė, iš kurios šakojasi šio rajono prospektai, po debatų buvo pervadinta Ronaldo Reagano vardu. Atsisveikinimas su praeities šmėklomis tik įrodo, jog šventa vieta tuščia nebūna - naujos prasmės įrašomos pasitelkiant naujas dvasias.

Kokių dvasių šaukiamasi mūsuose? Sąrašas galėtų būti netrumpas - tai Mindaugas, Gediminas, Vytautas, Vincas Kudirka, Žalgiris. Kartkartėmis jos aplanko vis joms renčiamus monumentus - bronzinius, marmurinius, lazerinius, medinius ir vitražinius. Mediniai ir vitražiniai iškilo liepą: medinis Vytautas - Linksmadvaryje prie Kauno, o vitražinis Žalgiris - Seimo rūmuose. Antanas Smetona gyvesnis vartotojiškoje kultūroje - svieste, piene, dešrose. Kur apgyvendinsime Sąjūdžio atmintį, išvysime netrukus.

Lina Žigelytė
Kokių dvasių šaukiamasi mūsuose? Sąrašas galėtų būti netrumpas - tai Mindaugas, Gediminas, Vytautas, Vincas Kudirka, Žalgiris. Kartkartėmis jos aplanko vis joms renčiamus monumentus - bronzinius, marmurinius, lazerinius, medinius ir vitražinius.
Ironiška - istorijos įvykių ir asmenybių įkūnijimo pagreičiai šiandienos Lietuvoje primena 1918-uosius Rusijoje. Tuomet sovietų herojams skirtų monumentų atidengimas buvo suplanuotas kiekvienam savaitgaliui, kad anksčiau religinę prasmę turėję šventadieniai kurstytų neblėstantį sovietų revoliucijos tempą. Pirmosioms Spalio revoliucijos metinėms Leninas buvo suplanavęs viešose erdvėse monumentalizuoti 66 veikėjus, nors galiausiai buvo suspėta įamžinti tik keliolika. Dėl pasiutiško tempo neretai šių veikėjų įkūnijimui buvo naudojamos nepatvarios medžiagos. Paralelės su stebėtinai greitai sugedusiais V. Kudirkos lazeriais peršasi savaime.

Šiandien praeities monumentalizacijos tempas ne tik tampa dabartinės Lietuvos pulsu (lyg be jo šalies pokyčiai liktų neužfiksuoti). Veikiau jis panašėja į panišką reakciją, nes šiose iš istorijos dulkių, tautosakos legendų ir tautiškumo utopijų keliamose dvasiose ieškoma antrojo kvėpavimo, galinčio mobilizuoti tautą akistatoje su globalizacija ir daugiakultūriškumu.

Tačiau lietuviškos dvasios iš esmės mobilizuoja tik tuos, kurie svaiginasi amžiams nutolusia Lietuvos didybe, nusidriekusia nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Savo estetika jos muša karo būgną, lyg karinė retorika gebėtų geriausiai sustyguoti šalies politiką, socialines tragedijas ir buitį. Net Gediminas, kuris moksleiviams vidurinėje yra įkalamas į galvas kaip pirmasis Lietuvos diplomatas Katedros aikštėje yra su kalaviju ir šarvais. Džiovininko V. Kudirkos užnugaris Vilniuje sušviestas lazeriais - lyg Alberto Speero nacių ralis Niurnberge, net nesusimąstant, jog istorikams ir taip nepatogu suderinti V. Kudirkos vaidmenį Lietuvos valstybės kūrime su antisemitizmu. Gerto Hofo lazerių spektaklis, 2009-ųjų išvakarėse apgaubęs Lietuvos katalikybės simbolį Vilniaus arkikatedrą, išspinduliavo lietuvių svaiginimąsi megalomanija tiesiai į kosmosą vėlgi nesusimąstant apie vizualinį lazeriais sušviestos katedros panašumą su Niurnbergo ralių estetika.

Ar tai mažą šalį krečiantis Napoleono kompleksas? Galbūt. Jo ženklų, rugsėjį Lietuvą purtant krepšinio karštligei, išvysime dar daugiau. Kita vertus, šalyje užsitęsus spiritizmo seansui, neišnyksta „moteraujančios” figūros - šmėklos, kurias iki šiol sunku aiškiai suklasifikuoti ir pripažinti, ką jos mums reiškia. Tai ir Vilniaus geto žydai, išsiilgę ne vien memorialinių lentų, bet ir aktyvesnio santykio su jų paliktu neįkainojamu pėdsaku šiame mieste. Tai ir į sovietinius daugiabučius ir „komunalkas” įspraustos asmeninės patirtys, kurioms tuose pačiuose daugiabučiuose seniai reikėjo įkurti miniatiūrinius muziejus ir barus, juose inscenizuojant netolimos praeities garsus bei kvapus. Niujorke po pirmujų imigrantų butus seniai vedžiojami turistai, o prieš keletą metų mirusio lenkų menininko Edwardo Krasinskio Varšuvos daugiabutyje įrengta studija pritraukia nemažus srautus meno piligrimų. Tos šmėklos - tai ir Lietuvos prostitutės, legaliai dirbusios Kaune Nemuno gatvėje iki Antrojo Pasaulio karo, o Vilniuje vis stumtos iš Bokšto, Subačiaus, Savičiaus gatvių ir Tymo kvartalo į užmiestį. Pastarujų reikia, kad šiandienos dorovės sargai nenusavintų Lietuvos praeities ir jos neišsterilizuotų.

Šių šmėklų reikia ne tam, kad būtų privilioti turistų srautai. Prisišaukę jas visų pirma turėtume galimybę pripažinti, kad būtent jos sujaukia tai, ką manėme žiną ar norime nutylėti.

Autorė studijuoja vizualinių ir kultūros studijų programos doktorantūroje Ročesterio universitete, JAV.