L.Žigelytė. Kaip lietuviai gyvus gėjus pamatė

Jei nebūtų vėliavų, plakatų ir vaivorykštės spalvų motyvų, ir jei už tvoros ir anapus upės likusi minia liktų be neonacistinės ir pseudoreliginės simbolikos, daugeliui neturėtų kilti klausimo, su kuria kompanija praleisti gegužės popietę. Kitapus tvoros ir upės - pasimetę arba marginalų užpjudyti kvaitulio apimti veidai, vedini aklos baimės ir ties pilkais Neries vandenimis su paskubom sukaltais mediniais kryžiais lūkuriuojantys stebuklo, ištrinsiančio Anuos iš viešos Lietuvos erdvės su visam.

Šiapus - taiki džiaugsmu, gera nuotaika ir ramybe spinduliuojanti kelių šimtų žmonių kolona. Nenuostabu, kad Rokas Žilinskas, neseniai abejojęs viešo homoseksualumo demonstravimo tikslingumu ir vis nenutariantis, kurioje spintos pusėje būti gėjumi - privačioje ar viešoje, - prisijungė ne prie marginalų, kuriems ne per seniausiai spaudė rankas televizijos eteryje.

Tiesa, abi stovyklas matėme su jų simbolika.Tik jei lietuviškų neonacių vaizdų ir veidų jau buvome prisižiūrėję, šalies fotografai ir operatoriai bene pirmąkart turėjo progą fiksuoti vaivorykštės spalvų vėliavas ir seksualines mažumas lietuviškame kontekste. Galbūt nuo šiol skaitant su jais susijusias žinias rečiau matysime Rio karnavalo transvestitų ar provokuojančių Amsterdamo gėjų portretus, o LGBT judėjimo vėliavą bus išmokta publikuoti ne aukštyn kojom.

Kaip „Baltic Pride” vėliavnešys Vladimiras Simonko žadėjo, nuogų užpakaliukų, išpaišytų merginų kūnų ir gašlybių karnavalo reginiui pasiruošusi minia nieko panašaus neišvydo. Žymiai teatrališkesnis šou vyko prie Katedros, kur ant granito priešais monsinjorą Alfonsą Svarinską suklupę žmonės kvietė visus šventuosius gelbėti Lietuvą nuo gresiančio genocido bei šalies tapimo Sodoma ir Gomora. Fariziejiškas pamaldumas - Lietuvos bažnyčios hierarchams tyla atsakant į Katalikų Bažnyčią krečiantį ir pamažu net Vatikano pripažįstamą pedofilijos skandalą tarp besivadinančiųjų Dievo tarnais.

Į dangų kylant maldoms - gausybė nuotraukų bei video reportažų iš eisenos ir rekordiniai komentarų kiekiai. Juk Lietuvoje gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų iki šiol beveik niekas nematė, jais tik buvo bauginama, pasitelkus religinę ir nacionalistinę vaizduotę, sutelkiančią minias įvairių krizių akivaizdoje, ir projektuojančią fantasmagorinę homoseksualų tapatybę.

Taigi gegužės 8-oji daugeliui Lietuvos gyventojų, iš kurių tik saujelė asmeniškai pažįsta seksualinių mažumų atstovus, buvo pirma proga pamatyti gėjus „gyvai”, kadangi jų nėra nei mūsų populiariojoje kultūroje, nei mene, nei literatūroje, nei gatvėje, nei kituose kasdienio gyvenimo skersgatviuose. Galbūt yra spėjimai, nuojautos ir gandai, bet iki šių metų plačiojoje visuomenėje faktiškai nebuvo kalbama apie tai, ką reiškia būti seksualine mažuma Lietuvoje ir nuolat gyventi su baime būti savimi.

Vienetai viešai apie seksualinių mažumų teises Lietuvoje prabilti išdrįsusių garsesnių veidų, mėgindami užlopyti juodąją nežinios skylę, skubėjo tikinti, kad gėjai neatskiriami nuo meno pasaulio, todėl vis vardijo savo homoseksualumo neslėpusius režisierius, rašytojus, aktorius ir kompozitorius, be kurių neįsivaizduojamas kino, teatro, literatūros ar muzikos kanonas.

Taip tiesiog buvo siekiama suteikti seksualinėms mažumoms veidą, kurį Lietuvoje socialinė atskirtis daugelį verčia slėpti. Taigi Neries krantus, tiltus, stovėjimo aikšteles, o drauge ir interneto portalus užgulusios minios suplaukė pažiūrėti į gėjus, iki šiol jei ir matytus, tai tik užsienio naujienų rubrikose, todėl labiau panašius į Bermudų trikampio vaiduoklius, o ne šalia gyvenančius žmones, kurie mokosi, dirba, moka mokesčius, kuria ir myli.

Tikėjęsi išvysti nužmogėjusių individų, propaguojančių iškrypimą ir keliančių genocido grėsmę tautai, minią, tik patys tapo pigiai atrodančio siaubo filmo, susukto kelių amsinčių marginalų, herojais. Laukusieji degeneratų parado ir pasitikusieji eiseną „Už lygybę” dujomis, šūviais bei keiksmažodžiais, tapo nužmogėjimo simboliais, kurių su vežimėliais ir homofobiškais plakatais paupyje pasirodžiusios motinos turėtų bijoti, o ne gundytis neva jų deklaruojamu susirūpinimu Lietuvos tradicijomis.

Jei ne šalies neonacių avangardas ir Seimo „talibai”, sukėlę nerimą dėl eisenos dalyvių saugumo ir tapę grandiozinio policijos performanso priežastimi, „Baltic Pride” galėjo tapti bene labiausiai įkvepiančiu įvykiu tiems, kurie tiki, kad Lietuva niekada nebuvo ir nebus lietuvių, kad čia gali sugyventi skirtingos kultūros, etninės mažumos ir mąstantieji kitaip nei matoma dauguma.

Viena vertus, visuomenės reakcija daugeliui sukėlė rimtų abejonių, kad galime priimti tuos, kurie yra kitokie. Kaip kai kurie pastebėjo, seksualinės mažumos išties tėra ledkalnio viršūnė, signalizuojanti kad mums bus nelengva gyventi globaliame pasaulyje be sienų, kur kitoniškumas vis dažniau migruoja į mūsų kasdienybę. Kita vertus, tai, jog „Baltic Pride” įvyko, nors ir iki dantų ginkluotų policininkų apsuptoje erdvėje, kuria retas vilnietis vaikšto, suteikia trupinėlį vilties, kad mažumoms Lietuvoje visada bus vietos ir joms nereikės nuolat gyventi aklinai užsklęstoje spintoje.

Autorė studijuoja medijų ir kultūros studijų magistrantūroje Utrechto universitete (Olandija).