L.Žigelytė. Gigantomanai, šalin rankas nuo Žirmūnų tilto! (apklausa)

 (167)
Lina Žigelytė, A.Cicėnaitės nuotr.
Lina Žigelytė, A.Cicėnaitės nuotr.

Šią savaitę, socialdemokratų skubos kuo iškilmingiau paminėti Algirdo Mykolo Brazausko 80-metį vejama ir jau senokai kultūrinę atmintį su banaliais projektėliais tapatinanti Vilniaus valdžia gali perkrikštyti Žirmūnų tiltą A.M.Brazausko vardu. Ši galima 1966 m. statyto tilto metamorfozė atskleidžia ypač pastaraisiais metais Vilniuje jaučiamą politikų baimę leisti vilniečiams gyventi ideologija „neįkrautame” mieste.

Būtent dėl šios baimės sostinės žemėlapis (tarkim, gatvių ir viešojo transporto stotelių pavadinimai bei viešos miesto erdvės) vis sparčiau panašėja į negyvėlių archyvą. Šiame archyve vyrauja autokratiškos valdžios, maskulinizmo ir tautos triumfo simboliai.

Pastarųjų tendencijų kritiką dera pradėti prisimenant, kad vietovardžių ir svarbesnių miesto objektų pavadinimai, jų atsiradimas ir keitimas yra svarbus kultūrinės atminties formavimo elementas. Tai, kaip vadinamos gatvės, aikštės ar tiltai, tampa akiniais, pro kuriuos žiūrėdami galime apčiuopti istorinę praeitį - asmenybes, įvykius, įsimintinas datas. Ne veltui radikalesnė politinių sistemų kaita dažniausiai visų pirma juntama gatvėje - nuo vaikystės pažįstamos erdvės staiga pervadinamos, ankstesni monumentai paknopstomis griaunami, o vietoje jų tuoj pat iškyla nauji. Taip pernakt, kol tam palanki politinė atmosfera, įmanoma perrašyti represuotą ar sukurti tokią praeitį, kurios gal net nebūta.

Tarkim, 1991 m. rugpjūtį užsienio žiniasklaidoje išplitę kadrai iš Lukiškių aikštės su lyg nevalyvu akrobatu už pažastų ant statybinio krano troso pakibusiu bronziniu Leninu atrodė žymiai dramatiškiau nei faktinė šios aikštės metamorfozė. Peržvelgus tos savaitės, kurią iš Lukiškių iškeliavo keturių metrų aukščio Leninas, spaudą net keista, jog šiai akimirkai pernelyg daug dėmesio neteikta. Tai gana lengvai paaiškinama, nes tomis rugpjūčio dienomis vyko pakankamai neeilinių įvykių - Lietuvoje vyko Molotovo-Ribentropo pakto metines lydėję protestai, buvo minimas Spaudos rūmų atgavimas ir ant šio pastato fasado iškelta Trispalvė.

Tilto pervadinimo dilema, kurią užkūrė žiniasklaidai darželinuko lygio semiotikos žinias demonstruojantis socdemas Česlovas Juršėnas, o pakurstė įstabiai operatyvus Vilniaus valdžios sprendimas svarstyti šį komišką prašymą, įrodo, jog Lietuvoje santykis su praeitimi kuriamas vadovaujantis gigantomanija.
Lina Žigelytė
Viename iš Lietuvos dienraščių publikuota nuotrauka įtaigiai atspindi Lenino skrydį iš Lukiškių aikštės daugiau kaip atrakciją, tik vėliau tapusią Sąjūdžio vaizduotę žadinančiu ideologinės kaitos simboliu. Šioje nuotraukoje - keletas ant Lenino apleistos pakylos sulipusių vaikų, mėginančių atkartoti jo pozą. Kai kurie kelia dešinę ranką, kiti - kairę. Dauguma gestų veikiau primena suole sėdinčio mokytojai atsakymą pasakyti norinčio pirmoko kūno kalbą, o ne griežtą Sovietų Sąjungos patriarcho mostą. Šiandien tokios kurioziškos Nepriklausomybės laikų aplinkybės nėra minimos ir sovietų palikimo bijodami labiau nei tie vaikai skubame jį vežti į mišką Dzūkijoje.

Galbūt ten kai kurie norėtų išvysti ir monumentą A.M.Brazauskui. Tačiau būtų paprasta, jei Žirmūnų tilto pervadinimas tebūtų apie prieš dvejus metus Anapilin iškeliavusį prezidentą ar šio tilto besigviešiančių socdemų piktnaudžiavimą A.M.Brazausko atminimu. Svarbiau tai, jog tilto pervadinimo dilema, kurią užkūrė žiniasklaidai darželinuko lygio semiotikos žinias demonstruojantis socdemas Česlovas Juršėnas, o pakurstė įstabiai operatyvus Vilniaus valdžios sprendimas svarstyti šį komišką prašymą, įrodo, jog Lietuvoje santykis su praeitimi kuriamas vadovaujantis gigantomanija. Siūlant, kaip įamžinti praeitį, vis akcentuojamas dydis, kiekybė ir skubotumas.

Taip demonstratyviai kultūrinę atmintį formuoja autoritariniai režimai. Čia svarbiausia sau kurti monumentus, kurti jų daug ir dažnai - mat daugiau nėra kaip parodyti apčiuopiamų vyraujančios politinės sistemos pasiekimų. Manau, kad ta pati logika iššaukė ir socdemams dėl tilto oponuojančią Vilniaus miesto tarybos narės Rūtos Vanagaitės reakciją bei jos pasiūlymą Žirmūnų tiltą pervadinti pernai mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus vardu. Regis, per dvidešimtmetį teišmokome viešose erdvėse tvirtinti lenteles su Lietuvos ir užsienio veikėjų vardais (ar apverktinos vertės citatomis, kaip, tarkim, George'o W. Busho militaristinis pažadas ant Vilniaus Rotušės). O juk derėtų paklausti Žirmūnų gyventojų, ar jie apskritai norėtų, kad šis tiltas, nuo kurio atsiveria vienas gražiausių centrinio Vilniaus vaizdų, būtų pervadinamas - nesudarkant vietos gyventojų atsiminimų ir jiems neprimetant naujos prisiminimų hierarchijos.

Nors vis dėlto sunku nepastebėti, kad sostinėje net stotelės, jei kartais ir pavadinamos moterų vardais, tai dažniausiai abstrakčių moterų, dažnai baltų deivių vardais - tarsi konkrečios miestui ar šaliai nusipelniusios moterys praeityje net neegzistuotų.
Lina Žigelytė
Būtent tokia, „iš reikalo” spaudžiama, prisiminimų hierarchija bado akis, kai žvelgiame į daugumą pastaraisiais metais sostinėje praeities įamžinimui skirtų objektų. Pastarųjų spektras įrodo, kad kelios anksčiau represuotos tautos praeitys (vis sparčiau mitologizuojama LDK istorija, Nepriklausomybės priešaušris, pasipriešinimas okupacijai) tapo vienintelėmis įamžinimo - ir būtinai kuo grandioziškesnio - viešose erdvėse vertomis temomis. Šiam įamžinimui vis žūtbūt reikia įspūdingų projektų, o ne, tarkim, parkelių ar skverų su patogiais suoliukais ar pievelėmis, ant kurių galima ilsėtis šiltuoju metų laiku. Net Lukiškių aikštė, viena iš nedaugelio tokių jaukių erdvių Vilniaus centre, bus performuota - kad tikrai įtikėtume, jog kastuvais, ekskavatoriais ir kranais iš jos galiausiai pavyko išdildyti praeities ideologiją (lyg aplinkui buvusius KGB rūmus sukabinti vaikų piešiniai būtų pernelyg trivialus paminklas laisvės kovotojų atminimui - nors ir gerokai pigesnis bei intymesnis).

Įsimintinų asmenybių ar įvykių įkūnijimas be grandiozinių užmojų būtų kardinaliai priešingas šiandien mūsų kultūrinės atminties politikoje vyraujančiai krypčiai. Pastarosios tikslas yra labai vyriškas - viešose erdvėse gausinti dažniausiai vyrų gaminamus monumentus vyrams (svarbu - solidžius, suprask - vėlgi spinduliuojančius vyriškumą) arba pritaikyti jau esantiems įspūdingo dydžio ar svarbos objektams šią maskulinistinę logiką. Juk niekaip negalėjo Č.Juršėnas A.M.Brazausko 80-ojo jubiliejaus įamžinimui pasiūlyti skverelio - lyg jis būtų Žemaitė, Jurga Ivanauskaitė ar Judita Vaičiūnaitė.

Žinoma, mano minimos moterys nėra prezidentės, todėl joms derėtų tykiai tenkintis skverais ir pro pirštus žiūrėti, kaip vyrai rašytojai (tas pats V. Kudirka ir net J. Marcinkevičius, jei į R. Vanagaitės pasiūlymą bus reaguojama) „ima“ aikštes ir tiltus. Tik tikslumo dėlei derėtų pridurti, kad taip pomirtinis likimas susiklosto toli gražu ne visiems vyrams. Antai tragiškai žuvusio ir sunkiau į žanrinius rėmus bei tautos triumfo naratyvą įspraudžiamo Gintaro Beresnevičiaus atminimas iki šiol politikams neparūpo.

Man, vilnietei, dar sunkiau nereaguoti į tai, kad pasiūlymas pervadinti Žirmūnų tiltą įvyko be rimtos viešos diskusijos - eilinį kartą Vilniuje nesukuriant platformos, kur apsispręsti dėl savo miesto ir kaimynystės ateities galėtų patys vilniečiai, o ne politikai ar įtakingos bendrovės.
Lina Žigelytė
Nors Žirmūnų tilto dilema apnuogina maskulinistines tendencijas šiandien braižant Vilniaus žemėlapį, tai nėra mano esminis priekaištas socdemams ar sostinės valdžiai, todėl pernelyg nesigilinkime į feministinę viešųjų Vilniaus erdvių kritiką (nors vis dėlto sunku nepastebėti, kad sostinėje net stotelės, jei kartais ir pavadinamos moterų vardais, tai dažniausiai abstrakčių moterų, dažnai baltų deivių vardais - tarsi konkrečios miestui ar šaliai nusipelniusios moterys praeityje net neegzistuotų).

Bet man, vilnietei, dar sunkiau nereaguoti į tai, kad pasiūlymas pervadinti Žirmūnų tiltą įvyko be rimtos viešos diskusijos - eilinį kartą Vilniuje nesukuriant platformos, kur apsispręsti dėl savo miesto ir kaimynystės ateities galėtų patys vilniečiai, o ne politikai ar įtakingos bendrovės.

Tik tokią diskusiją reiktų kurti ne dabartinio ir daugiakartinio nevilniečio sostinės mero Artūro Zuoko vis „stumiamu” internetiniu bendravimo su miestiečiais būdu (beje, paskelbusi internetinę visuomenės apklausą dėl Žirmūnų tilto pervadinimo, savivaldybė iškart pranešė, jog apklausa neturės sprendimo galios). Juk Vilnius, kaip ir visa Lietuva, sparčiai sensta, ir tikrai ne kiekvienas vyresnio amžiaus miestietis naudojasi internetu.

Ir apskritai politikams praverstų dažniau išsijungti internetą ir nulipus nuo riedžių prasieiti byrančiais Žirmūnų šaligatviais, apšviestais vargano ryškumo žibintais. Tuomet veikiausiai paaiškėtų, jog daugeliui šio staiga valstybinės svarbos objektu tapusio tilto apylinkėse gyvenančių vilniečių labiau nei A.M.Brazausko atminimas rūpi tamsėjančios gatvės ir eilinį kartą, nepaisant kosminių sąskaitų už šildymą, neįšilsiantys butai. Išties sostinėje jau senokai metas atidengti bent jau atminimo lentą, monumentą o gal net ir tiltą Šąlančiam mokesčių mokėtojui.


www.DELFI.lt
 
167
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinakte su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

K. Jovaišas. Lietuvos rusakalbiai: už ką ir prieš ką? (165)

2014 gruodžio mėn. 21 d. 07:00
Ar rusų kilmės Lietuvos piliečiai teikia prioritetą integracijai į šalies visuomenę? Arba, priešingai, nors ir naudojasi visais Lietuvos pilietybės teikiamais privalumais, vis dėlto orientuojasi į motiną Rusiją? Ar ne tik krauju bei tikėjimu lieka rusais, bet ir tapatina save su rusiškąja civilizacija ir suskaldyta tauta, kurią būtina suvienyti?

Sekmadienio Evangelija. Susitikimo akimirka (60)

2014 gruodžio mėn. 20 d. 19:00
Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.

Č. Iškauskas. Kaip LKP Sąjūdį į pergalę vedė (187)

2014 gruodžio mėn. 20 d. 07:00
Neabejoju, kad kažkas šiomis dienomis pakels taurelę, pasakys džiugią kalbą, tarsi nuo jų – ano meto lietuviškųjų komunistų – priklausė ir tautinis Atgimimas, ir Sąjūdžio pradžia, ir Kovo 11-oji. Lyg ir tebeskamba: mes leidome, mes sutikome, nesipriešinome, netgi buvome priešakyje...

J. Jurgelis. Pravartu galvoti savo, o ne CŽV galva (106)

2014 gruodžio mėn. 18 d. 18:35
Jurgis Jurgelis
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
CŽV kalėjimo Lietuvoje buvo ieškota ir prieš kelerius metus. Bet tada dar nereikėjo jo rasti. JAV prezidentas G. W. Bushas neslėpė, kad tokie kalėjimai (oficialiai vadinami sulaikymo centrais) Europoje buvo įsteigti. Tačiau pasakė neatskleisiąs, kur būtent, kad nesukeltų pavojus tų šalių saugumui. Smalsūs žmogaus teisių gynėjai netruko įvardinti tris šalis – Lietuvą, Lenkiją ir Rumuniją.

K. Girnius. Kratos rusų mokyklose: gal persistengiame? (195)

2014 gruodžio mėn. 17 d. 14:42
Viešai reiškiamas patriotizmas tampa naujausia mada, o, žinia, madoms atsispirti sunku. Tie, kurie prieš penkerius metus aiškino, kad reikia kuo mažiau lėšų skirti krašto apsaugai, dabar taip pat kategoriškai teigia, kad būtina skirti pirmenybę krašto apsaugai, rengimuisi atremti galimą antpuolį. Kadaise nematę priešų, dabar juos įžiūri visur.