L.Žigelytė. Gigantomanai, šalin rankas nuo Žirmūnų tilto! (apklausa)

 (167)
Šią savaitę, socialdemokratų skubos kuo iškilmingiau paminėti Algirdo Mykolo Brazausko 80-metį vejama ir jau senokai kultūrinę atmintį su banaliais projektėliais tapatinanti Vilniaus valdžia gali perkrikštyti Žirmūnų tiltą A.M.Brazausko vardu. Ši galima 1966 m. statyto tilto metamorfozė atskleidžia ypač pastaraisiais metais Vilniuje jaučiamą politikų baimę leisti vilniečiams gyventi ideologija „neįkrautame” mieste.
Lina Žigelytė, A.Cicėnaitės nuotr.
Lina Žigelytė, A.Cicėnaitės nuotr.

Būtent dėl šios baimės sostinės žemėlapis (tarkim, gatvių ir viešojo transporto stotelių pavadinimai bei viešos miesto erdvės) vis sparčiau panašėja į negyvėlių archyvą. Šiame archyve vyrauja autokratiškos valdžios, maskulinizmo ir tautos triumfo simboliai.

Pastarųjų tendencijų kritiką dera pradėti prisimenant, kad vietovardžių ir svarbesnių miesto objektų pavadinimai, jų atsiradimas ir keitimas yra svarbus kultūrinės atminties formavimo elementas. Tai, kaip vadinamos gatvės, aikštės ar tiltai, tampa akiniais, pro kuriuos žiūrėdami galime apčiuopti istorinę praeitį - asmenybes, įvykius, įsimintinas datas. Ne veltui radikalesnė politinių sistemų kaita dažniausiai visų pirma juntama gatvėje - nuo vaikystės pažįstamos erdvės staiga pervadinamos, ankstesni monumentai paknopstomis griaunami, o vietoje jų tuoj pat iškyla nauji. Taip pernakt, kol tam palanki politinė atmosfera, įmanoma perrašyti represuotą ar sukurti tokią praeitį, kurios gal net nebūta.

Tarkim, 1991 m. rugpjūtį užsienio žiniasklaidoje išplitę kadrai iš Lukiškių aikštės su lyg nevalyvu akrobatu už pažastų ant statybinio krano troso pakibusiu bronziniu Leninu atrodė žymiai dramatiškiau nei faktinė šios aikštės metamorfozė. Peržvelgus tos savaitės, kurią iš Lukiškių iškeliavo keturių metrų aukščio Leninas, spaudą net keista, jog šiai akimirkai pernelyg daug dėmesio neteikta. Tai gana lengvai paaiškinama, nes tomis rugpjūčio dienomis vyko pakankamai neeilinių įvykių - Lietuvoje vyko Molotovo-Ribentropo pakto metines lydėję protestai, buvo minimas Spaudos rūmų atgavimas ir ant šio pastato fasado iškelta Trispalvė.

Tilto pervadinimo dilema, kurią užkūrė žiniasklaidai darželinuko lygio semiotikos žinias demonstruojantis socdemas Česlovas Juršėnas, o pakurstė įstabiai operatyvus Vilniaus valdžios sprendimas svarstyti šį komišką prašymą, įrodo, jog Lietuvoje santykis su praeitimi kuriamas vadovaujantis gigantomanija.
Lina Žigelytė

Viename iš Lietuvos dienraščių publikuota nuotrauka įtaigiai atspindi Lenino skrydį iš Lukiškių aikštės daugiau kaip atrakciją, tik vėliau tapusią Sąjūdžio vaizduotę žadinančiu ideologinės kaitos simboliu. Šioje nuotraukoje - keletas ant Lenino apleistos pakylos sulipusių vaikų, mėginančių atkartoti jo pozą. Kai kurie kelia dešinę ranką, kiti - kairę. Dauguma gestų veikiau primena suole sėdinčio mokytojai atsakymą pasakyti norinčio pirmoko kūno kalbą, o ne griežtą Sovietų Sąjungos patriarcho mostą. Šiandien tokios kurioziškos Nepriklausomybės laikų aplinkybės nėra minimos ir sovietų palikimo bijodami labiau nei tie vaikai skubame jį vežti į mišką Dzūkijoje.

Galbūt ten kai kurie norėtų išvysti ir monumentą A.M.Brazauskui. Tačiau būtų paprasta, jei Žirmūnų tilto pervadinimas tebūtų apie prieš dvejus metus Anapilin iškeliavusį prezidentą ar šio tilto besigviešiančių socdemų piktnaudžiavimą A.M.Brazausko atminimu. Svarbiau tai, jog tilto pervadinimo dilema, kurią užkūrė žiniasklaidai darželinuko lygio semiotikos žinias demonstruojantis socdemas Česlovas Juršėnas, o pakurstė įstabiai operatyvus Vilniaus valdžios sprendimas svarstyti šį komišką prašymą, įrodo, jog Lietuvoje santykis su praeitimi kuriamas vadovaujantis gigantomanija. Siūlant, kaip įamžinti praeitį, vis akcentuojamas dydis, kiekybė ir skubotumas.

Taip demonstratyviai kultūrinę atmintį formuoja autoritariniai režimai. Čia svarbiausia sau kurti monumentus, kurti jų daug ir dažnai - mat daugiau nėra kaip parodyti apčiuopiamų vyraujančios politinės sistemos pasiekimų. Manau, kad ta pati logika iššaukė ir socdemams dėl tilto oponuojančią Vilniaus miesto tarybos narės Rūtos Vanagaitės reakciją bei jos pasiūlymą Žirmūnų tiltą pervadinti pernai mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus vardu. Regis, per dvidešimtmetį teišmokome viešose erdvėse tvirtinti lenteles su Lietuvos ir užsienio veikėjų vardais (ar apverktinos vertės citatomis, kaip, tarkim, George'o W. Busho militaristinis pažadas ant Vilniaus Rotušės). O juk derėtų paklausti Žirmūnų gyventojų, ar jie apskritai norėtų, kad šis tiltas, nuo kurio atsiveria vienas gražiausių centrinio Vilniaus vaizdų, būtų pervadinamas - nesudarkant vietos gyventojų atsiminimų ir jiems neprimetant naujos prisiminimų hierarchijos.

Nors vis dėlto sunku nepastebėti, kad sostinėje net stotelės, jei kartais ir pavadinamos moterų vardais, tai dažniausiai abstrakčių moterų, dažnai baltų deivių vardais - tarsi konkrečios miestui ar šaliai nusipelniusios moterys praeityje net neegzistuotų.
Lina Žigelytė

Būtent tokia, „iš reikalo” spaudžiama, prisiminimų hierarchija bado akis, kai žvelgiame į daugumą pastaraisiais metais sostinėje praeities įamžinimui skirtų objektų. Pastarųjų spektras įrodo, kad kelios anksčiau represuotos tautos praeitys (vis sparčiau mitologizuojama LDK istorija, Nepriklausomybės priešaušris, pasipriešinimas okupacijai) tapo vienintelėmis įamžinimo - ir būtinai kuo grandioziškesnio - viešose erdvėse vertomis temomis. Šiam įamžinimui vis žūtbūt reikia įspūdingų projektų, o ne, tarkim, parkelių ar skverų su patogiais suoliukais ar pievelėmis, ant kurių galima ilsėtis šiltuoju metų laiku. Net Lukiškių aikštė, viena iš nedaugelio tokių jaukių erdvių Vilniaus centre, bus performuota - kad tikrai įtikėtume, jog kastuvais, ekskavatoriais ir kranais iš jos galiausiai pavyko išdildyti praeities ideologiją (lyg aplinkui buvusius KGB rūmus sukabinti vaikų piešiniai būtų pernelyg trivialus paminklas laisvės kovotojų atminimui - nors ir gerokai pigesnis bei intymesnis).

Įsimintinų asmenybių ar įvykių įkūnijimas be grandiozinių užmojų būtų kardinaliai priešingas šiandien mūsų kultūrinės atminties politikoje vyraujančiai krypčiai. Pastarosios tikslas yra labai vyriškas - viešose erdvėse gausinti dažniausiai vyrų gaminamus monumentus vyrams (svarbu - solidžius, suprask - vėlgi spinduliuojančius vyriškumą) arba pritaikyti jau esantiems įspūdingo dydžio ar svarbos objektams šią maskulinistinę logiką. Juk niekaip negalėjo Č.Juršėnas A.M.Brazausko 80-ojo jubiliejaus įamžinimui pasiūlyti skverelio - lyg jis būtų Žemaitė, Jurga Ivanauskaitė ar Judita Vaičiūnaitė.

Žinoma, mano minimos moterys nėra prezidentės, todėl joms derėtų tykiai tenkintis skverais ir pro pirštus žiūrėti, kaip vyrai rašytojai (tas pats V. Kudirka ir net J. Marcinkevičius, jei į R. Vanagaitės pasiūlymą bus reaguojama) „ima“ aikštes ir tiltus. Tik tikslumo dėlei derėtų pridurti, kad taip pomirtinis likimas susiklosto toli gražu ne visiems vyrams. Antai tragiškai žuvusio ir sunkiau į žanrinius rėmus bei tautos triumfo naratyvą įspraudžiamo Gintaro Beresnevičiaus atminimas iki šiol politikams neparūpo.

Man, vilnietei, dar sunkiau nereaguoti į tai, kad pasiūlymas pervadinti Žirmūnų tiltą įvyko be rimtos viešos diskusijos - eilinį kartą Vilniuje nesukuriant platformos, kur apsispręsti dėl savo miesto ir kaimynystės ateities galėtų patys vilniečiai, o ne politikai ar įtakingos bendrovės.
Lina Žigelytė

Nors Žirmūnų tilto dilema apnuogina maskulinistines tendencijas šiandien braižant Vilniaus žemėlapį, tai nėra mano esminis priekaištas socdemams ar sostinės valdžiai, todėl pernelyg nesigilinkime į feministinę viešųjų Vilniaus erdvių kritiką (nors vis dėlto sunku nepastebėti, kad sostinėje net stotelės, jei kartais ir pavadinamos moterų vardais, tai dažniausiai abstrakčių moterų, dažnai baltų deivių vardais - tarsi konkrečios miestui ar šaliai nusipelniusios moterys praeityje net neegzistuotų).

Bet man, vilnietei, dar sunkiau nereaguoti į tai, kad pasiūlymas pervadinti Žirmūnų tiltą įvyko be rimtos viešos diskusijos - eilinį kartą Vilniuje nesukuriant platformos, kur apsispręsti dėl savo miesto ir kaimynystės ateities galėtų patys vilniečiai, o ne politikai ar įtakingos bendrovės.

Tik tokią diskusiją reiktų kurti ne dabartinio ir daugiakartinio nevilniečio sostinės mero Artūro Zuoko vis „stumiamu” internetiniu bendravimo su miestiečiais būdu (beje, paskelbusi internetinę visuomenės apklausą dėl Žirmūnų tilto pervadinimo, savivaldybė iškart pranešė, jog apklausa neturės sprendimo galios). Juk Vilnius, kaip ir visa Lietuva, sparčiai sensta, ir tikrai ne kiekvienas vyresnio amžiaus miestietis naudojasi internetu.

Ir apskritai politikams praverstų dažniau išsijungti internetą ir nulipus nuo riedžių prasieiti byrančiais Žirmūnų šaligatviais, apšviestais vargano ryškumo žibintais. Tuomet veikiausiai paaiškėtų, jog daugeliui šio staiga valstybinės svarbos objektu tapusio tilto apylinkėse gyvenančių vilniečių labiau nei A.M.Brazausko atminimas rūpi tamsėjančios gatvės ir eilinį kartą, nepaisant kosminių sąskaitų už šildymą, neįšilsiantys butai. Išties sostinėje jau senokai metas atidengti bent jau atminimo lentą, monumentą o gal net ir tiltą Šąlančiam mokesčių mokėtojui.


www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Nelieskite futbolo kamuolio kruvinomis rankomis (59)

„Bet kokie veiksmai, siejantys politiką su sportu, prieštarauja Olimpinei chartijai,"- sakė Kinijos ambasadorė Lietuvoje Yang Xiuping 2008 metais, kai prieš Pekino vasaros olimpines žaidynes, kai Tibeto laisvės rėmėjai Lietuvoje rengė protesto akcijas. Išgirdę žinią iš Kvala Lumpūro, kad Tarptautinis olimpinis komitetas 2022 m. žiemos olimpiadą vėl patikėjo rengti Kinijai, o ji vyks pačiame Pekine, apie Tibeto okupaciją ir žmogaus teisių padėtį jau stengiamės patylėti. Ne vien todėl, kad šios šalies diplomatija rytietiškai mandagiai vis užsimena apie ryšį tarp prekybos sąlygų ir nesikišimo į tai, ką kinai vadina savo vidaus reikalu.

R. Valatka: Kas labiausiai juodina Lietuvą – STT, Butkevičius ar Užkalnis? (269)

Lietuva išgyveno dar vieną kraupią, kaip ir visa sumauta vasara, savaitę. Jackaitė vėl neteko vairavimo teisių. Darbininkas Vigelis – darbo Kultūros ministerijoje. Suvalgiusi penkis cepelinus suviduriavo kažkokios itin svarbios Lietuvai ponios Katunskytės dukra. Šalies elitas susirinko į „Vikondos“ jubiliejų Kėdainiuose. Sprendžiant iš gausių aprašymų tinkluose, elito žvaigždėms sekėsi kur kas labiau nei tai vargšei Katunskytės dukrai.

Sekmadienio Evangelija. Kokį darbą turime atlikti? (118)

Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“

Kasdienybės eskizai: hibridinė taika (14)

– Kaip tu manai, ar Ukrainoje vyksta hibridinis karas?– Negaliu tiksliai pasakyti, koks karas vyksta Ukrainoje, bet tikrai žinau, kas vyksta Lietuvoje.– Ir kas gi?– Pas mus vyksta hibridinė taika.

Piršlio korimas, „juostų tiltai“ ir kiti sovietų išradimai (325)

Rugsėjo mėnesį pasirodys nauja filosofės ir istorikės Nerijos Putinaitės knyga „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (leidžia „Naujasis Židiny-Aidai“). Šioje knygoje autorė analizuoja tarybų Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Remdamasi archyvų medžiaga, viešais ideologiniais propagandiniais tekstais, laikraščių publikacijomis, ji dėmesį telkia į „švelniąją“ ateizaciją ir aprašo, kaip valdžia ieškojo tokių ateizavimo priemonių, kurios ne atstumtų visuomenę, o ją paskatintų bendradarbiauti. Siūlome skaityti ištrauką iš šios knygos.