Aš manau, kad egzaminų rezultatai labai priklauso nuo to, kaip suprantamas ir matuojamas raštingumas ir taip pat nuo švietimo raidos.
Kas yra raštingumas?
Raštingumas yra viena iš didžiausių simbolinių vertybių ir nėra čia ko įrodinėti. Raštingas žmogus – tai beveik kaip ir mokslo žmogus, o mokslo žmogui – viskas, nemokytam – nieko. Todėl nenuostabu, kad paskelbus, jog raštingumas mažėja, paskui save galima patraukti minias.
Žodynai žodį „raštingas“ aiškina taip:
· raštingas: mokantis skaityti ir rašyti; rodantis sugebėjimą kurti, kūrybiškas (Didysis lietuvių kalbos žodynas; papildymų kartotekoje dar radau reikšmę „įgudęs rašyti, gerai raštu dėstantis mintis“; pagrindinėje kartotekoje taip pat yra anksčiau vartotas žodis „gramatnas“);
· literate: 1) able to read and write; 2) having or showing knowledge of literature, writing, etc.; literary; well-read; 3) characterized by skill, lucidity, or the like; 4) having knowledge or skill in a specified field; 4) having an education; educated (Random House Webster’s College Dictionary).
Vadinasi, raštingumas pirmiausia yra tiesiog mokėjimas parašyti (ir paskaityti).
Taip pat dabartinė raštingumo samprata apima gebėjimą rašyti ir skaityti ne viena kalba. Mūsų moksleiviai, be anglų kalbos, bent šiek tiek raštingi viena kuria iš papildomų mokyklos užsienio kalbų (prancūzų, vokiečių, rusų).
Be to, jaunimas palyginti daug skaito – spausdintus ir elektroninius tekstus ir knygas ir dargi ne viena kalba. Pasklaidykite, kad ir šitos ne itin didelės, bet reprezentatyvios apklausos rezultatus. Čia rasite, kad paaugliai skaito ne tik mokykloje privalomas knygas, kad jaunimas knygų skaito daugiau nei bet kuri kita apklaustųjų amžiaus grupė, gerokai daugiau už visą laiką turinčius pensininkus, kuriems yra bibliotekos, jei sakytų, kad nėra pinigų. O jei dar maža, PAKLAUSKITE SAVĘS, kaip dažnai skaitėte savo vaikui balsu ir kiek skaitote patys. Nes ryšys čia tiesioginis.
Tai kodėl skelbiama, kad raštingumas mažėja?
Kaip matuojamas raštingumas?
Per valstybinius egzaminus, suprantama, tikrinami aukštesni gebėjimai nei elementarus mokėjimas parašyti: minties dėstymas, apsiskaitymas, išsilavinimas, kūrybingumas. Sakyčiau, gana ambicingomis, nelengvomis užduotimis.
Pažiūrėkime, ką rodo 2012 metų egzaminų rašinių kokybinė analizė. Ogi visiškai neblogus teksto turinio vertinimo (problemos, idėjų suvokimo, teksto vientisumo, argumentavimo kultūrine ir socialine patirtimi, dėstymo logikos ir pan.) rezultatus. Taškai čia pasiskirsto taip, kaip ir turėtų – pačius blogiausius ir geriausius vertinimus gauna mažuma absolventų, o didžiausias jų procentas – vidutinius, neblogus. Tai natūralu, nes kalbame ne apie kokius išskirtinius literatūros mėgėjus ar mąstytojus, o visus tų metų mokinius. Manyčiau, kad ne per egzaminą, be streso, be smarkiai ribojančio laiko ir savo sugalvota, sau aktualia tema tie patys moksleiviai, parašytų puikiausius visas minčių komunikavimo normas atitinkančius tekstus.
Tada kodėl daroma išvada, jog kas trečias mūsų moksleivis yra neraštingas? Todėl, kad raštingumas vertinamas pagal dabartines bendrinės lietuvių kalbos normas, o normos suprantamos ganėtinai siaurai ir nelanksčiai.
Kokios lietuvių kalbos normos?
Daugelyje valstybių gramatikos normos nustatomos pagal realią kalbą, žodynai nuolat papildomi naujais žodžiais, į skyrybą žiūrima itin lanksčiai, leidžiami keli rašybos variantai arba rašyba keičiama pagal kintančią vartoseną. Jeigu mūsų moksleiviai būtų vertinami pagal kitokius normų standartus, turbūt sakytume, kad raštingumas auga.
Lietuvių kalbos normintojai veikiau griežtėja nei atsižvelgia į realią bendrinės kalbos raidą. Galite palyginti 1976 m., 1985 m. ir pačius naujausius „Kalbos patarimus“. Tikrai rasite tokių kalbos variantų, kurie nebuvo laikomi (didelėmis) klaidomis, kai patys lankėte mokyklą, o šiandien jau taisomi griežtai.
Nesakau, kad jaunimas turi rašyti savitai ir nesimokyti suaugusiųjų viešosios kalbos normų. Bet sakau, kad vertinant lietuvių kalbą normos suprantamos labai siaurai ir pagal labai specifinius normiškumo kriterijus. Žinau, kad tam pritartų ne viena lietuvių kalbos mokytoja.
Kai dauguma moksleivių, gerai įvertinti už sudėtingą teksto turinio užduotį, už kalbos normas gauna absoliučiai neigiamus balus, turime labai simptomišką atvejį. Atsakymas yra sudėtingesnis nei skelbiama.
O gal raštingumas auga?
Kaip minėjau, kai apie raštingumą sprendžiama griežtinant ir taip nelanksčias lietuvių kalbos normas, daroma išvada, kad jis mažėja. Dar pridėkime, kad šiandienos moksleiviai vertinami griežčiau palyginti su mūsų pačių ar ypač su mūsų tėvų laikais, nes keliami didesni raštingumo plačiąja prasme (apsiskaitymo, išprusimo, išsilavinimo) reikalavimai. Tai gal raštingumas auga?
Taigi šiandien valstybinį egzaminą laiko tie, kuriems anksčiau jo būtų neprireikę. Jeigu egzaminuojamas tam tikras procentas geriausių moksleivių, rezultatai, aišku, būna geresni, o jeigu daug įvairių gebėjimų absolventų, rezultatų vidurkis mažėja. Dar pridėkime, kad reikalavimai auga. Vadinasi, keičiasi ne tiek raštingumas, kiek švietimo sąlygos – daugiau žmonių nori ir gauna teisę mokytis daugiau ir ilgiau.
O kokią išvadą daro (kalbos) politikai ir švietėjai? Vienareikšmiškai siaurą: „Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius ir valstybės interesą, kad mokyklą baigę mokiniai būtų raštingi, raštingumo vertinimo normos kasmet bus griežtinamos“ (žr. http://www.nec.lt/failai/3417_vbe_galutine_07.pdf).
Man atrodo, kad vertinant ir priimant jaunam žmogui lemiamus sprendimus turi būti atsižvelgiama į visas aplinkybes.
Mane pačią kartais nustebina studentų rašyba, bet beraščiais jų nepavadinčiau. Dabar studentai rašo daug ir įvairių žanrų tekstų, o mes lyginame su ankstesniais laikais, kur sąlygos buvo kitos. Gali būti, kad mokykloje reikėtų duoti jiems rašyti ir kalbėti daugiau, nes raštingumas yra ir įgūdis. Dar atrodo, kad jiems niekas iki šiol nesakė, kad atsirado toks daiktas kaip automatinė korektūra.
Todėl argumentas, kad rašyba prastėja, nes mokykloje nebeliko kalbos, o tik literatūros pamokos, švelniai sakant, atrodo keistas. Juk kalba YRA literatūroje, ji YRA tekstai, kuriuos skaito ir kuria raštingi žmonės. O ne stulpeliu surašyti „įsidėmėtinos rašybos“, dažnai itin reti žodžiai, kuriuos reikia iškalti mintinai. Prireikus tam yra žodynai.
Galiausiai matau dar vieną problemą, gal net sietiną su valstybės interesais. Apie lietuvių kalbą neretai pasakoma, kad ji nuobodi ir sunki. Kad, pavyzdžiui, anglų kalba yra lengvesnė, nes gali kalbėti laisvai ir nebijai padaryti klaidų. Iš tiesų lietuvių kalba čia niekuo dėta.
Bendrauju su mokytojomis, ne kartą girdėjau sakant, kad taisydamos žodžius, kuriuos pačios laiko visiškai įprastais lietuvių kalbos faktais, su vaikais sutaria, kad taip visiems bus geriau dėl egzamino. Pataisykite mane, jei ko nesuprantu. Ar dviveidystė yra mūsų valstybės kultūros ideologija?
Kad daug žmonių jaučia nepasitikėjimą rašydami ir kalbėdami lietuvių kalba yra didelė problema, apie kurios priežastis viešai kalbama dar labai mažai. Užtai daug ir garsiai apie tai, kokie visi yra neraštingi. Mažiausia, ko mums reikia, tai vietoj gyvos lietuvių kalbos turėti medinį stabą ar krištolinį muziejaus eksponatą.
Autorė yra Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė .