Į 11 knygos skyrių autoriai sudėjo pačias įdomiausias A. Sabonio istorijas: kodėl Arvydas vaikystėje mėtė pro langą lėkštes, kokioje netikėtoje vietoje paliko Ingridai sužadėtuvių žiedą, kaip auklėjo savo vaikus, kodėl nemėgsta žurnalistų, kaip išvengė Maskvos „CSKA“ komandos ir ką prieš daugelį metų Minske jam išpranašavo papūga.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką:
Stiprus masažas, skraidantys televizoriai ir lūžtančios lovos
Sovietų Sąjungos turuose, Juozukas pasakoja, Arvydui užrašydavo vieną kambario numerį, o gyvendavo jis – kitame. Kad gerbėjos per jėgą nesibrautų. Būdavo, pro to kambario langus skraidydavo televizoriai:
Sabonio moterys: barščiai pas Natašą ir netikėtas vizitas iš Minsko
Sesuo Ilona pasakoja, kad Arvydui pradėjus žaisti „Žalgiryje“ ir SSRS rinktinėje šeimai teko pakeisti telefono numerį:
– Visiškai neįmanoma! Vakare užsiknisdavai ragelį kilnoti. Visi sėdi, televizorių žiūri, o tu bėgioji. „Arvydas yra?“ „Gal galima Arvydą?“ Arba garsiai kvėpuoja į ragelį, tyli. „Nėra“, – sakau, bet nejaugi patikės?
Mama Milda kasdien iš pašto dėžutės ištraukdavo šūsnį vokų. Visi laiškai, žinoma, būdavo skirti vyresnėliui:
– Kraudavau juos į dėžes. Dar ir dabar daug neatplėštų. Neturėdavo laiko jis skaityti.
Anuomet mama nežinojo, tačiau dabar Arvydas neslepia: prieš savaitgalį su komandos draugais nusiraudavo pagal visą programą – alutis, muzika, merginos...
Anų dienų istorijas apie merginas „Žalgirio“ vyrai nusineš į kapus. Kaip tikri džentelmenai neišduoda tų, kurios nakčia įsmukdavo į jų lovas.
– O ką daryt? Stovyklos Maskvoj, pabandyk mus uždaryti. Kambariuose visą laiką nesėdėdavome. Turėjau tokią Natali, Natašą. Patogu... Pasaka! Valgyti padaryta, mėsytė iš turgaus, barščiukų privirta, pasimyli, na, ko daugiau reikia tokiam amžiuje? Ir ramu, gatvėmis nesišlaistai... Kokia ten draugystė! Labiau tarpusavio supratimas. Niekas ženytis nespaudė, į Lietuvą nesiveržė. Vyrai apie Natali žinojo, pasikviesdavau ją į bazę, už rankų į antrą aukštą įsikeldavome, kad Papa (treneris – aut. past.) nepamatytų.
Slavės, matyt, Arvydui patiko. Dar viena, mama Milda pašnabžda, buvo keletą kartų į Kauną iš Minsko atvažiavusi. Bet irgi, matyt, ne ta.
Vietoje svaiginančios kino aktorės karjeros – virtuvės puodai
Iki didžiųjų prisipažinimų juodu taip ir gyveno: jis žaidė krepšinį, ji filmavosi, ruošėsi studijoms. Kartais susitikdavo Kaune, kartais – Vilniuje, būdavo, oro uostuose, o retsykiais porelės prieglobsčiu tapdavo Lietuvos atstovybė Maskvoje. Ingrida rimtai ruošėsi studijoms tuo metu prestižiniame Maskvos kinematografijos institute.
– Kinas buvo mano svajonė. Jau buvau padariusi pradžią, žinojau, ką reiškia filmuotis. Tai buvo mano pasaulis...
Taip jau išėjo, kad geltonkasės kaimo mergaitės Agnės vaidmuo Raimundo Vabalo filme „Miškais ateina ruduo“ tapo vieninteliu Ingridos vaidmeniu lietuviškame kine. Viskas baigėsi tą dieną, kai jai paskambino Arvydas:
– Turiu pasirašyti sutartį Ispanijoje. Ar važiuosi su manimi?
– Važiuosiu, bet turiu baigti darbus pas Vabalą.
Tačiau Arvydui rūpėjo Ingrida. O ji tvirtai žinojo, kad seks paskui:
– Susėdome prie stalo pas mano tėvelius, pasidėjome priešais telegramas – ir ten į bandymus kviečia, ir ten... Visas suplėšėm. Žinoma, kad norėjau filmuotis, bet jau tuo metu supratau: dvi žvaigždės kartu gyventi negali. Jau pusantrų metų draugavome, matydavomės retai, aš Uzbekijoje iš aulo (kaimo gyvenviečių – aut. past.) į paštą pėsčiomis eidavau, kad tik galėčiau telefonu su juo pasikalbėti, ką ten mobiliųjų, paprastų telefonų nebuvo... Žinojau: jei išvažiuosiu į Ispaniją, su kinu – baigta. Bet nevažiuoti?.. Ne, net minties nebuvo. Ir štai kiną iškeičiau į puodus, jie dabar mano aistra. Vadinasi, toks yra mano likimas.
Ispanijoje karjerą pradėjęs aukštaūgis kino režisierių Raimondą Vabalą visais įmanomais būdais bandė paskubinti. Į filmavimo aikštelę vežė vieną butelių dėžę po kitos, o Vabalas filmavo naktimis. Apie sūnaus užmačias išsigabenti Ingridą į Ispaniją mama Milda irgi žinojo. Patikusią merginą jis mamai labai greitai pristatė:
– Žinojau, kad jie susipažino Kauno sporto halėje. Netrukus paskambino: „Ateinu su mergaite.“ Susipažinome, pasikalbėjome, kavos išgėrėme. Mergaitė kaip mergaitė, bet supratau – sūnui svarbi, nes kitų čia nesivedžiodavo. Ji buvo pirmoji, kurią mums parodė.