Sausio pradžioje Užsienio reikalų ministerija, vykdydama Vyriausybės pavedimą, parengė ir visuomenei pristatė Lietuvos imigracijos politikos principus.Tada pasiūlėme būdus darbo jėgos stygiui spręsti.
Laimonas Talat-Kelpša
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)
- Pirmiausia – susigrąžinti į užsienį išvykusią darbo jėgą;
- skatinti didesnį darbo jėgos mobilumą Lietuvoje ir apskritai aktyviau išnaudoti šalies darbo jėgos išteklius;
- jeigu „mobilizuoti“ visus galimus darbo jėgos šalies viduje neišeina, nusistatyti geografinius prioritetus ir pradėti aktyvią darbo jėgos „medžioklę“ ES šalyse bei kaimyninėse Rytų Europos valstybėse;
- šioje „medžioklėje“ orientuotis pirmiausia į aukštos kvalifikacijos darbuotojus;
- skatinti grįžtamąją migraciją – t.y. kad padirbėję mūsų valstybėje žmonės grįžtų į savo tėvynę.

Šie principai buvo paskelbti viešai, kadangi manėme (ir tebemanome), kad toks svarbus klausimas kaip imigracija gali būti sėkmingai sprendžiamas tik aktyviai dalyvaujant visuomenei.

Tačiau atsitiko, kaip visada: kažkas kažką nugirdo, kažkas kažkur neįsigilinęs paskaitė, ir Lietuvoje gimė naujas mitas: Užsienio reikalų ministerija kviečia surusinti Lietuvą! Gelbėkitės, kas galite, ir gelbėkite Lietuvą nuo Užsienio reikalų ministerijos!

Kadangi iš principo diskusijose apie imigraciją geografijos klausimas yra ne pirmaeilės ir net ne trečiaeilės svarbos, norėtųsi sugrąžinti diskusiją į racionalią vagą. Tai yra, pasidomėti, ar Lietuvoje iš tiesų trūksta darbo jėgos ir kaip į tą situaciją reaguoti. Politikai gali be galo ir be krašto diskutuoti, kas geriau: Ukraina ar Bangladešas, tačiau kai vežėjai, statybos, paslaugų ir kitų ekonomikos sričių atstovai jau dvejus metus nesulaukia realių sprendimų, kurie padėtų įveikti atsiradusį darbo jėgos deficitą – tai jau kvepia politiniu skandalu.

Kovo 31 dieną Užsienio reikalų ministerija pakvietė įvairių valstybės institucijų, verslo struktūrų, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje, žiniasklaidos atstovus ir nepriklausomus ekspertus į atvirą diskusiją dėl tolesnių imigracijos politikos sprendimų.

Štai kelios mintys iš šio susitikimo.

Pirma – ar Lietuva išspręstų darbo jėgos deficito problemą labiau sutelkusi ir perskirsčiusi vietinius darbo jėgos išteklius?

Lietuvoje užimtumas siekia 63 proc., tuo tarpu panašaus dydžio Vakarų Europos šalyse – pavyzdžiui, Danijoje – net 77 proc. Vadinasi, dalis Lietuvos gyventojų dėl įvairių priežasčių nedalyvauja iš darbo rinkoje – dažniausiai tai vyresnio amžiaus darbuotojai, vaikus prižiūrinčios motinos ir pan. Jų vietą užima jauni, dažnai dar besimokantys mūsų šalies piliečiai. Absoliuti jų dauguma studijuoja universitetuose, taigi būti kirpėjomis ir statybininkais ateityje neplanuoja. Kas gi tada statys mūsų namus ir atliks tūkstančius kitų darbų, be kurių kasdienybėje niekaip neišsiversime?

Šią problemą padėtų spręsti aktyvesnė profesinio ugdymo programa (kuri per Nepriklausomybės laikotarpį gerokai apiro), taip pat plačiau prieinama galimybė persikvalifikuoti ar iš esmės pakeisti veiklos sritį. Tačiau šių sprendimų vaisius raškytume tik po kelių ar net keliolikos metų. O kuo gesinti jau liepsnojančius gaisrus darbo rinkoje? Aiškūs ir veiksmingi sprendimai kol kas, panašu, nukeliami ateičiai.

Antra – daug vilčių dedama į išvykusių iš Lietuvos darbuotojų susigrąžinimą.

Iš tiesų jau turime pavyzdžių, kai mūsų tautiečiai, išbandę jėgas Anglijoje ar Airijoje, grįžta į tėvynę, ir tuo reikėtų tik pasidžiaugti. Tačiau ar visi sugrįš?

Jau ne kartą viešai linksniuota problema, kad užsienyje gimę lietuvių vaikai negali gauti Lietuvos pilietybės. Neišplėtota ir į Lietuvą grįžtančiųjų mažųjų lietuviukų integracijos programa, nors kelerius metus svetur praleidusiems lietuvių moksleiviams tėvynėje tenka nuolat vytis savo bendraamžius, prisiminti arba net iš naujo mokytis lietuvių kalbą.

Mes, deja, iki šiol vis dar svarstome, kas kaltas dėl emigracijos ir ką daryti, kad norintieji neišvažiuotų, užuot pažvelgę tikrovei į akis ir suformulavę aktyvią, globalią lietuvybės palaikymo (ir skatinimo!) politiką. Nesukurta nuosekli sistema, motyvuojanti išvykusiuosius sugrįžti ir dirbti Lietuvoje.

Trečia – ar darbo jėgos trūkumą kompensuotų didesnis darbo našumas, naujos technologijos ir didesnis dėmesys eiliniam darbuotojui?

Darbo našumas Lietuvoje iš tiesų gerokai mažesnis, nei vidutiniškai ES. Politikai ir apžvalgininkai atkreipė dėmesį, kad įmonių pelningumas Lietuvoje didėja nepaisant to, kad darbuotojai palieka šalį. Ir siūlo paprastą receptą: didinti darbo užmokestį įmonių pelno sąskaita. Tačiau ir dabar Lietuvoje kvalifikuotas mūrininkas gali uždirbti daugiau už profesorių. Bet negrįžta – nei mūrininkai, nei profesoriai...

O kaip padidinti, pavyzdžiui, vairuotojo darbo našumą – liepti vairuoti du sunkvežimius iš karto? Transporto sektoriuje darbuotojų trūkumas jaučiamas ypač aštriai: pernai Lietuvoje reikėjo apie 6200 vairuotojų, o pasiūla darbo biržoje siekė tik... 13! Trūksta darbuotojų jau ne tik tarptautiniuose reisuose, bet ir pienui bei duonai po Lietuvą išvežioti.

Gali būti, kad išsiugdyti pakankamai specialistų tokiose siauros specializacijos srityse – nuo vežėjų iki IT sektoriaus – nelabai ir pajėgsime, pirmiausia dėl to, kad mūsų – viso labo tik trys milijonai. Todėl užuot apverkus nevykusiai susiklosčiusią padėtį Lietuvos darbo rinkoje, gal reikėtų truputėlį pakovoti dėl tų specialistų iš užsienio, kurių mums trūksta?

Valstybė galėtų padėti verslui – bent jau tiek, kad pasaulinio nuosmukio sąlygomis Lietuvos ūkio augimas dramatiškai nesulėtėtų. Deja, ir įstatymų, ir visuomenės požiūris į imigraciją šiandien yra „gynybinis“.

Toliau delsdami išspręsti šią problemą mes tik gilinsime verslo ir valdžios priešpriešą ir darysime meškos paslaugą Lietuvos ekonomikai. Nepamirškime, kad dėl šių – aukštos kvalifikacijos ir siauros specializacijos – darbuotojų mes konkuruojame su kaimyninėmis šalimis – Lenkija, Latvija ir ta pačia Rusija.
Laimonas Talat-Kelpša:

Paimkime, pavyzdžiui, Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, kuriuo vadovaujantis šiandien išduodami leidimai užsieniečiams apsigyventi Lietuvoje. Įstatymas iš esmės atnaujintas 2004 metais, Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą išvakarėse, ir tuo metu pelnytai buvo įvertintas kaip vienas pažangiausių įstatymų visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Tiesa, su darbo jėgos deficito problema Lietuva tuo metu dar nebuvo susidūrusi, todėl ir įstatymas pirmiausia buvo orientuotas į užsienietį - pabėgėlį.

Įstojus į Europos Sąjungą, padėtis gerokai pasikeitė. Gyventi, studijuoti ir dirbti Lietuvoje turi teisę praktiškai bet kuris ES pilietis. Tačiau jų priregistravimo Lietuvoje tvarka – beveik tokia pati, kaip Pabradėje apgyvendinto pabėgėlio. Garsių tarptautinių bendrovių darbuotojai užsieniečiai negali legaliai atsivežti savo šeimos narių – to, matai, neleidžia įstatymas. O darbdaviui opiausia problema – leidimo dirbti išdavimo laikotarpis, kuris gali užtrukti net iki 6 mėnesių. Po pusės metų to leidimo gali jau ir nebereikėti, nes įmonė, laiku neįvykdžiusi užsakymų, gali būti bankrutavusi.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Lietuvos institucijos šioje teisinėje abrakadabroje vis dėlto ėmėsi žingsnių padėčiai pagerinti. Pavyzdžiui, buvo patvirtintas „deficitinių“ Lietuvoje profesijų sąrašas ir leidimų dirbti išdavimas pagal šį sąrašą sutrumpintas iki 2 mėnesių. Imtasi paprastinti užsieniečių šeimų susijungimo tvarką, pataisytas ir papildytas Užsieniečių teisinės padėties įstatymas. Tačiau neišnykę darbdavių priekaištai rodo, kad atsakingos valstybės institucijos, užuot vadovavusios paradui, kol kas tik reaguoja į kitų iškeliamas problemas. Tai – irgi pozicija, tik kas prisiims atsakomybę už pasekmes?

Darbo jėgos deficito problemą, matyt, reikėtų suskaidyti į dvi dalis. Pirmoji – ilgalaikė ir susijusi su struktūriniais Lietuvos ekonomikos ir visuomenės pertvarkymais. Jai išspręsti reikės reformuoti švietimo sistemą, stiprinti profesinio ugdymo dėmenį, spręsti socialinės rūpybos klausimus, pasiruošti atvykstančių užsieniečių bei sugrįžtančių tautiečių integracijai į Lietuvos visuomenę. Negalime kartoti klaidų, kurias darė kitos Vakarų Europos šalys, kai atsiradus darbo jėgos deficitui vežė bet ką ir iš bet kur. Šiandien joms tenka kovoti su pasekmėmis, ir už tai mokama iš visų mokesčių mokėtojų kišenės.

Tačiau greta ilgalaikio (struktūrinio) darbo jėgos stygiaus, kurį dengsime įvežtine darbo jėga, yra atsiradęs momentinis (sezoninis) darbo jėgos trūkumas. Šiai problemai, ko gero, reikėtų atskirų sprendimų. Pavyzdžiui, galime vairuotoją iš Ukrainos prilyginti atvykėliui iš Afrikos ir kelti jam tuos pačius reikalavimus: išmokti lietuvių kalbą, integruotis į Lietuvos visuomenę. Tačiau ar būtina, jei šis vairuotojas, gabendamas prekes iš Rusijos į Vakarų Europą ir atgalios, Lietuvoje praleidžia tik kokius 5 procentus savo laiko?

Ar taikome tokius reikalavimus jūreiviams, plaukiojantiems laivuose su Lietuvos valstybės vėliava?

Į laikiną darbo jėgos stygiaus kompensavimą ir reikėtų žiūrėti kaip į laikiną reiškinį. Vadovaudamasi tokia pozicija Užsienio reikalų ministerija pasiūlė laikiną trūkumą dengti įvežtine darbo jėga iš kaimyninio – Rytų Europos regiono. Ne tik dėl to, kad vairuotojui iš Ukrainos ar statybininkui iš Baltarusijos kils mažiau problemų susišnekėti su darbdaviu, bet ir dėl to, kad ekonomika Rytų Europoje, kaip ir Lietuvoje, sparčiai kopia į viršų, todėl yra tikimybė, kad padirbėję Lietuvoje šie asmenys netrukus grįš į gimtąją šalį (lygiai kaip mes laukiame sugrįžtant savo tautiečių).

Jei toks požiūris būtų priimtinas, laikinai darbo jėgai įvežti reikėtų atskiro (supaprastinto) teisinio reglamentavimo. Toliau delsdami išspręsti šią problemą mes tik gilinsime verslo ir valdžios priešpriešą ir darysime meškos paslaugą Lietuvos ekonomikai. Nepamirškime, kad dėl šių – aukštos kvalifikacijos ir siauros specializacijos – darbuotojų mes konkuruojame su kaimyninėmis šalimis – Lenkija, Latvija ir ta pačia Rusija. (Ko vertos vien Ilgalaikėje Kaliningrado srities raidos 2007-2016 m. programoje iškeltos ambicijos!)

Reikalingi kompleksiniai sprendimai – nuo leidimo išdavimo trukmės sutrumpinimo iki atitinkamų susitarimų su prioritetinių šalių darbo biržomis. Atitinkamai turėtų koreguotis ir vizų politika (kiek tai įmanoma Šengeno susitarimų rėmuose). Ar mes pajėgūs tokius klausimus spręsti šalyse, kur netgi neturime diplomatinių atstovybių – pavyzdžiui, Pakistane? Ir jei ne Rytų Europoje, tai kur ir kokiais būdais tos darbo jėgos ieškosime?

Nesprendžiant problemos valstybės lygiu, į kampą įspraustos verslo įmonės ieškos – ir greičiausiai ras -- kitų būdų darbo jėgos stygiui kompensuoti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: per televiziją ne kartą matėme vaizdų, kai ant vienos ar kitos Europos valstybės sienos sulaikomi leisgyviai žmonės – be dokumentų, be pinigų ir neretai – be supratimo, kur atsidūrė. Skaitėme ir mūsų tautiečių laiškų iš Airijos ir kitų šalių, kuriuose pasakojama apie kraupias darbo sąlygas, patyčias ir išnaudojimą.

Koks yra Lietuvos tikslas?

Šiandien šio klausimo net nėra kam užduoti. Imigracijos (kaip ir emigracijos) politika „išbarstyta“ po įvairias institucijas ir koordinacines komisijas. Tačiau ne paslaptis, kad kai devynios auklės – tai ir vaikas be galvos.

Kaip šioje vietoje neprisiminsi prieš 685 metus didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino rašytų laiškų, kuriais jis kvietė Europos amatininkus, prekybininkus ir kitų profesijų atstovus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie jos gerovės kūrimo. Šiandien tuos laiškus mes dažniau linkę sieti su Vilniaus įkūrimo data. Tačiau ar ne tada užgimė pirmoji – aktyvi Lietuvos imigracijos politika ir ar ne tada buvo padėti pagrindai atvirai, daugiakultūrei, tolerantiškai Lietuvos valstybei?

Iš šimtmečių versmės galėtume pasisemti išminties bei įkvėpimo ir mūsų nūdienos sprendimams.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Taikinyje atsidūrusioje Lietuvos darbo biržoje vyksta tikrai keisti dalykai (112)

Lietuvos darbo biržoje vyksta keisti dalykai. Ši svarbi institucija, turinti rūpintis šalies...

Nors mirk iš juoko: lietuvė surinko absurdiškiausius darbo pasiūlymus (192)

Minimalus atlyginimas už pilną darbo dieną penkerių metų darbo patirtį turinčiam buhalteriui,...

Prokurorai nesnaudžia: po šaudynių pasislėpusiam J. Baronui paruošta „staigmena“ nauja O.Pikul-Jasaitienės reakcija (62)

Aiškėja naujos detalės šaudynių sostinės Antakalnio mikrorajone byloje – vos tragiškai...

Iš Norvegijos – perspėjimas apie parduodamas vogtas lašišas (7)

Europos Sąjungos Administracinės pagalbos ir bendradarbiavimo sistema išplatintas Norvegijos...

Lyg filme: lietuvis asmens sargybinis iš degančio autobuso Londone išgelbėjo keleivius (18)

Asmens sargybiniu Londone dirbantis 27-erių Marius Asteika per akimirksnį tapo miesto didvyriu,...

D. Trumpas žengė pirmą žingsnį prekybos konflikto su Kinija link (6)

JAV administracija tiek įtikinėja, tiek spaudžia Kiniją bendradarbiauti dėl Šiaurės Korėjos,...

Lankėsi koncerte ir negalėjo patikėti: taip kovojame su alkoholizmu (1)

Rugpjūčio mėnesio vakare Vilnius dūzgė nuo žmonių antplūdžio Vingio parke vykusiame koncerte....

Bet kuri infekcija gali komplikuotis sepsiu – kaip jo išvengti

Sepsis yra gerai žinomas medikams, bet mažokai girdėtas ir suprantamas su sveikatos problemomis...

Studija: nervingi žmonės gyvena ilgiau už atsipalaidavusius (4)

Jei ištisomis dienomis nervingai bumbate kaip Woody Allenas , graužiate savo nagus ir nuolat...

Kaip dėvėti midi sijoną ir atrodyti stilingai? (5)

Prisižiūrėjusi podiumo ar gatvės mados nuotraukų aš visada iš karto įsivaizduoju, kaip tai...