Vienoje puikiausių Vilniaus vietų, šalia Šv. Kotrynos bažnyčios, dunkso kadaise labai prestižinė gimnazija. Anais okupacijos laikais ji vadinosi Salomėjos Nėries vidurinė mokykla. Lietuva laisva jau šešiolika metų. Mokykla vadinasi taip pat. Salomėja Nėris buvo gera poetė. Gal net viena geriausių XX amžiuje. Bet poezija, tai pastebėjo jau Platonas, ateina iš dievų ir poeto nuopelnas čia ne per didžiausias.
Įvaizdis
© Corbis/Scanpix
Mokyklą reikėtų vadinti gero piliečio, doro, nusipelniusio savo šaliai, o gal ir žmonijai, vardu. Salomėja Nėris buvo banali išdavikė. Gal net pardavikė. Teisinimai, kad vargšė moterėlė išsigando, nesuprato, ką daranti ar buvo aklai įsimylėjusi kurį nors iš tuometinių komunizmo pakalikų jos nedaro nei kilnesne, nei patrauklesne. Tikrai ji nėra nei pilietiškumo, nei dorybės pavyzdys mokslus einančiai jaunuomenei.

Neįsivaizduoju tokio dalyko nei Lenkijoje, nei Vokietijoje, skandinavuose su naciais kolaboravęs Hamsunas tebėra abejotina figūra, nors kiek žinau „Poemos apie Hitlerį“ nėra parašęs...

Ši situacija simboliškai apibendrina Lietuvos tapatybės krizę. Maža kas mąsto, kuo ypatinga naujoji, modernios demokratijos telkiama piliečių bendrija. Koks jos santykis su ta praeitimi, kuri tebegyvena šiandienoje? Kaip turime interpretuoti savo kultūrinę tradiciją, kad ir kokią sutrūkinėjusią, kad tebebūtų iškalbinga jaunajai kartai?

Tiesa, būseną, tebesitęsiančią šešiolika metų, vargu ar galima vadinti krize. Iš krizės pasveikstama, arba dėl jos mirštama. Pas mus kitaip. Tapatybės paieškos pakeistos įvaizdžio paieškomis. Kasdien diskutuojama, koks turėtų būti Lietuvos įvaizdis. Maža to, diskusijos pamažu jau perauga į svarstymus, kaip sėkmingą įvaizdį reikėtų sukurti.

Imama įtikėti, kad įvaizdis yra savarankiška būtis, o postmodernūs mąstytojai teisūs, kalbėdami apie simuliakrus kaip atskirą, net tikresnę, tikrovę. Šventas naivumas manyti, kad žmonės "Coca-cola" geria tik todėl, kad ji išrado Kalėdų senio kepurę ir nosį, o skalbimo miltelius vartotojas renkasi tik dėl to, kad mato juos skalbiant TV ekrane.

Jis atsikartoja ir kalbose apie mūsų šalies įvaizdį. Manoma, jog pakaks nusamdyti gerus viešųjų ryšių profesionalus ir jie sukurs imaginacinę Lietuvą. Lietuvą, kurioje „gera gyventi ir kurti“, kuri vystosi sparčiau už „Azijos tigrus“, kur korupcijos laipsnis mažesnis už Nyderlandų, o žmonės, anot seno anekdoto, draugiški kaip kubiečiai. Tikrovė sau, įvaizdis sau?

Aišku, ligšiolinis tapatumo diskursas, išdraskytas sentimentų, kartais net restauracinių, „auksinei SSRS provincijai“, „pragmatiškojo“ patriotinių, istorinių, bendruomeninių vertybių neigimo ir vadinamosios istorinės „martyrologijos“, negali nieko patenkinti. Ligšiolinė kritika smarkiausiai nukreipta prieš konservatyvųjį požiūrį į tautos istoriją kaip tautos „martyrologiją“, t.y. jos kančių pasakojimą. Liberalioji mintis akcentuoja, kad tokia tapatumo vizija kurianti uždarą, įtarią, aukos savimone pasižyminčią, taigi ir nekūrybingą bendruomenę.

Buitinė kritika paprastesnė: „nusibodo“. „Nusibodo“ Sibiro trėmimai, partizanų kovos, nutautinimas ir sovietinis pusiau badmetis, Sausio 13-oji ir Medininikai. Negatyvios emocijos, teikiamos per šiuolaikinę šių įvykių interpretaciją, užgožia pačius įvykius. Dar neseniai Sausio 13-ąją keliamos vėliavos būdavo perrišamos juodu kaspinu (manding kur ne kur mačiau tai ir šiemet).

Sausio žuvusieji nebuvo netyčinės blogų žmonių aukos. Tai buvo herojai, pasirinkę laisvę ir – jei nors kiek tikime dvasios galia – ją labiausiai ir priartinę. Jų kraujas reiškė priešo pralaimėjimą. Tai buvo pergalės diena. Lygiai taip partizanai, Vasario 16-ąją ateinantys atsiimti Vyčio kryžių. Jie – nugalėjusios armijos kariai. Tai – istorinis faktas, kurio akivaizdoje diskusija apie „partizaninio pasipriešinimo prasmingumą“ atrodo kaip piktavalė antivalstybinė propaganda. Ta pati kančios istorija daug tikroviškiau skaitoma kaip pergalės istorija, liudijanti ne žlugimo, bet sėkmės tapatybę.

Šiandienis Lietuvos įvaizdžio projektas turi būti grindžiamas ne fantazijomis, manipuliacijomis ar reklamos technikomis, bet atvira savianalize. Tačiau nesama abstraktaus įvaizdžio. Kam įvaizdis skirtas, koks jo tikslas? Ar mes norime Lietuvą pristatyti kaip patrauklią verslui ir investicijoms? ar ketiname plėsti atvykstamąjį turizmą? ar norime pabrėžti mūsų eksportuojamos produkcijos kokybę? ar siekiame tiesiog būti žinomi ir mėgstami?

Tai, aišku smagiausia... „Lietuvis? A, taip, žinau, žinau. Jūs pirmi išradote kraujines dešras ir škotišką viskį, paskutiniai pasikrikštijote (beje, mano vaikai irgi nekrikštyti!), taip pat jūsų merginos gražesnės net už lenkes ir tailandietes...“ Ką gi – šimtas kitas milijonas litų ir daugelyje Europos, o gal net ir Amerikos vietų išsilavinę žmonės tiek pasakys apie mus ir mūsų gyvenimą. Būsime žinomi ir mėgstami. Tik ar mėgsime save patys?

Šis komentaras tęsia apdovanojimų „LT tapatybė“ diskusinių minčių ciklą. Visuomenėje žinomi savo sričių ekspertai atsakys į klausimą – kaip šiandien Lietuva turėtų prisistatyti pasaulyje.

Apdovanojimų „LT tapatybė 2006“ tikslas – ieškoti pasauliui suprantamų Lietuvos identiteto išraiškų ir skatinti aktyvų Lietuvos pristatymą pasauliui įvairiose veiklos srityse.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (33)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (21)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (29)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (80)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (85)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1123)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (52)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (83)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (4)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...