Dar įdomiau tai, kad KRF ekspertų komisijos narių ir KRF finansuojamų projektų sąsajos leidžia įtarti, kad kai kurios kultūros sritys nukenčia ne dėl to, kad apskritai trūktų lėšų, bet dėl ganėtinai keistų šių lėšų paskirstymo proporcijų, keliančių nerimą ne tik man vienam.
Kultūros rėmimo fondui paskelbus 2012 metams finansuojamus projektus, detaliau peržiūrėjau fondo verdiktą. Nepatingėjau pasėdėti su skaičiavimo mašinėle ir suskaičiuoti išdalintus pinigus. Nesigilinau į kitas meno sritis (neabejoju, tai padarys savo sričių žinovai), paliečiau tik muziką.
Iš viso muzikiniams projektams šiemet išdalinta apie 1,8 mln. litų. Iš jų beveik visos lėšos skirtos klasikinei ir šiuolaikinei muzikai. Džiazo projektams buvo skirta 44 000 Lt, tai yra vos 2,5 proc. nuo visos sumos. Detaliau džiazo projektų finansavimas atrodo šitaip:
· Festivalis Birštonas Jazz - 10 000 Lt;
· Festivalis Vilnius Jazz - 20 000 Lt;
· Festivalis Vilnius Jazz Young Power – 5000 Lt;
· Festivalis Kaunas Jazz ruduo- 9000 Lt;
Lietuvos džiazo bendruomenę jungianti Lietuvos džiazo federacija (LDF) šiemet KRF finansavimui teikė paraiškas 4 projektams, iš kurių 2 tęstiniai,1 tarptautinis. Nė vienas projektas negavo nė lito – LDF priversta gyvuoti tik iš nuosavų lėšų.
Esu tikras, kad ir kiti džiazo festivaliai ir arba su juo susijusios organizacijos teikė daugiau paraiškų, kurių nematome prie KRF finansuojamų projektų. Jeigu kam kyla abejonių, kad galbūt džiazo projektai, kuriems buvo bandoma gauti finansavimą, buvo nereikšmingi ir dėl to nesulaukė paramos, galime pažvelgti į abejonių dėl savo reikšmės nekeliančių džiazo projektų finansavimą. Seniausiam Lietuvos džiazo festivaliui,vykstančiam daugiau nei 30 metų, Birštonas Jazz skirta vos 10 tūkst. litų. Festivaliui, kuris yra bene vienintelis renginys, skirtas lietuviškai džiazo muzikai. Ką reiškia 10 tūkst. litų festivaliui, į vieną vietą suburiančiam ne tik geriausius Lietuvos džiazo atstovus, bet ir priviliojančiam užsienio džiazo žvaigždžių, gali suprasti net ir su muzika nesusidūrę asmenys – daug nuovokos suprasti, kad tokios sumos net nepakanka aparatūros nuomai festivaliui, ką jau bekalbėti apie kitas išlaidas.
Palyginimui – kiti skaičiai iš KRF finansuotų projektų eilutės. Pavyzdžiui, Lietuvos Kompozitorių Sąjungai ir jos įsteigtai VŠĮ „Muzikos ir informacijos centras“ iš viso skirta apie 0,5 mln. Lt. Jeigu dar pridėtumėm pinigus, kurie buvo skirti kitoms organizacijoms, iš viso šiuolaikinės muzikos puoselėjimui skirta apie 720 tūkst. litų. B. Dvariono jaunųjų pianistu ir stygininkų konkursui - 278 tūkst. Lt. Čia tik keli pavyzdžiai, KRF svetainėje galima rasti ir likusius. Nebandau svarstyti, kad kažkurie iš šių projektų ar organizacijų neverti tokio finansavimo – tik noriu palyginti šias šešiaženkles sumas su penkiaženklėmis ar net keturženklėmis sumomis, skirtomis Lietuvos džiazo gyvavimui.
Man, kaip šios kultūros atstovui, ir kaip piliečiui, kuriam rūpi kultūros įvairovė, kyla natūralus klausimas - ar ekspertai, kurie daro tokius, mano nuomone, diskriminacinius sprendimus, tikrai yra kompetentingi, ar jie nelaiko džiazo muzikos kultūros dalimi? Ar galbūt palyginus kelerių metų sprendimus būtų galima kelti ir kitokį klausimą – galbūt jie yra šališki ir atstovauja kažkieno interesams?
Pavyzdžiui, Lietuvos Kompozitorių Sąjunga kasmet gauna bene didžiausią "sūrio gabalą" šiose dalybose. Kodėl? Galbūt todėl, kad KRF ekspertų komisijoje visą laiką yra Kompozitorių Sąjungos atstovas? Pusė milijono litų nuo bendro 1,8 mln. Lt biudžeto tikrai didelė dalis. Lygiai taip pat su kitu dosniai finansuojamu projektu – B. Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų konkursu, kuris gauna 278 tūkst. Lt. KRF ekspertų komisijoje taip pat yra šio konkurso atstovas (beje, kuris yra ir Kompozitorių Sąjungos narys). KRF nuostatai numato, kad svarstant projektus, tokie ekspertai turi nusišalinti nuo balsavimo – tikėtina, kad taip ir buvo padaryta, tačiau kas galėtų paneigti, kad tokia liūto dalis, paskirta vienai organizacijai ir vienam projektui, nėra atsitiktinumas? Nes ši tendencija tęsiasi jau ne pirmus metus.
Nesu prieš, kad minėta sąjunga ir konkursas gautų didelę dalį KRF lėšų – jų indėlis Lietuvos kultūrai tikrai reikšmingas. Bet sutikite, šalia šių skaičių su daug nulių visam Lietuvos džiazo pasauliui skirti vos 2,5 procento, mano nuomone, yra pasityčiojimas ir spjūvis į veidą visam tam darbui, kurį ilgus metus daro džiazo atstovai.
Tuo labiau įtartinai atrodo, kai su vienu KRF ekspertu susijusi sąjunga ir konkursas susižeria beveik pusę visų muzikai skirtų lėšų. Tokia ar panaši, jau ne vienerius metus besitęsianti kultūros finansavimo politika kelia daug nerimo. Politika, kurią savo rankose laiko kelios asociacijos, ir kurios dėka kenčia kultūros įvairovė Lietuvoje.
Neabejoju, kad pasipiktinusių esama situacija bus ir daugiau – aš šiuo atveju reiškiu pastebėjimus, susijusius tik su džiazo muzika. O gal toks požiūris į džiazą apskritai reiškia, kad džiazo Lietuvoje visai nereikia? Kažkada gyvenome skambių lozungų epochoje, kuri ignoravo šią meno sritį, bet tie laikai lyg ir praeityje? Juk šiai dienai turime ne vieną džiazo kolektyvą, muzikantus, festivalius, kurie garsina mūsų šalį, auga ir jaunoji karta. Ar jiems ši valstybė patraukli, ar jie čia randa terpę įgyvendinti savo idėjas ir tobulėti, ar galės čia pragyventi iš savo mylimos veiklos?
Lietuvoje turime 4 aukštąsias mokyklas, kuriose studijuoja apie 150 džiazo studentų. Jos kasmet išleidžia džiazo atlikėjus su bakalauro ir magistro diplomais. Be šio jaunimo turime apie pusę tūkstančio muzikantų, grojančių džiazą. Pastarieji, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, moka mokesčius ir turi teisę į paramą - kaip ir kitos meno sritys. Ko trūksta ekspertams, kad pamatytų šią akivaizdžiai neadekvačią situaciją neatsižvelgdami į savo skonį ar asmeninius interesus – kompetencijos, žinių, platesnio akiračio ar nešališkumo?
Ar džiazas Lietuvoje neturi teisės vystytis taip pat, kaip šiuolaikinė ar klasikinė muzika? Palyginimui - Estijoje džiazo federacijos biudžetas yra apie 250 tūkst. litų. Tai tikrai nėra daug, tačiau kartu su privačiomis lėšomis jau įmanoma įgyvendinti nemažai įdomių idėjų ir projektų. Todėl Estijoje veikia penkių džiazo klubų tinklas visoje šalyje, asociacija gali tinkamai atstovauti savo narius tarptautinėse organizacijose, organizuoti kolektyvų eksportą, muzikos leidybą, prisidėti prie šalies kultūros įvaizdžio formavimo ir kt. Deja, Lietuvai tai negalioja – ir šiemet, ir pernai, ir dar ankstesniais metais Kultūros rėmimo fondas ignoravo beveik visus analogiškus džiazo projektus, tarsi džiazas Lietuvoje neegzistuotų.
Labai apmaudu, tačiau beveik visos pačių muzikantų, Lietuvos džiazo federacijos ir meną vertinančių verslininkų privačios iniciatyvos suaktyvinti „kasdienį“ džiazo gyvenimą Lietuvoje patiria fiasko. Kalbu apie klubinę ir koncertinę veiklą, ne festivalius. Akivaizdu, kad ši muzika, kaip ir Kompozitorių Sąjungos projektai, B. Dvariono konkursas ir kiti akademiniai renginiai neišgyvena be paramos, nes tai nėra komercinis menas. O reikia tikrai labai nedaug, kad ši „mašina“ įsisuktų ir įgavusi inerciją galėtų judėti pirmyn. Iniciatyvos ir entuziazmo kol kas tikrai nenužudė net ir kelerius metus besitęsiantis džiazo kultūros ignoravimas, tačiau savaime suprantama, kad aktyviai veiklai vien iniciatyvos ir entuziazmo neužtenka.
Gerb. Kultūros ministre, gerbiami KRF ekspertai ir visi kiti garbingi biurokratai, popieriuje sprendžiantys, kuriai kultūrai Lietuvoje gyventi, o kurią geriau numarinti - džiazo muzika yra nekomercinė Lietuvos muzikinės kultūros dalis, kuri privalo būti adekvačiai remiama, kad galėtų bent kiek kvėpuoti. Pustrečio procento nuo visų muzikai skiriamų lėšų yra pasityčiojimas iš Lietuvos džiazo pasiekimų, nepridedantis Jums garbės. Tikiuosi, kad šis laiškas padės užmegzti dialogą su Jumis ir prisidės prie kultūros finansavimo politikos tobulinimo mūsų šalyje.