Subtilus pateikimo būdas

Šis pasiūlymas apipinamas skambiais žodžiais: „Lietuva tam subrendo“, „eutanazija - pažanga“, „pažiūrėkime į kitas valstybes...“. Akivaizdu, jog viena didžiausių fundamentalią vertybinę kaitą siūlančių judėjimų ir asmenų pergalių yra tai, kad jie uzurpavo „brandos“, „pažangos“ ir panašias sąvokas, kurios automatiškai suponuoja priešingai pasisakančiųjų „nebrandą“ ar polinkį į stagnaciją. Dar Michelis Foucault aprašė diskursų galią, todėl nenuostabu, jog didelei daliai visuomenės, kuri pažangą nė nepasvarsčiusi intuityviai sieja su bet kokiomis naujovėmis, tampa aišku, kuri ginčo pusė yra teisi – nereikia net gilintis į aptariamą klausimą.

Be tokio diskurso formavimo, siekiant įteisinti aktyvią eutanaziją svarbu leistis į detales, nors nuosekliai argumentuoti reikėtų nuo pat pradžių – eutanazijos advokatams pirmiausiai derėtų paneigti fundamentalią žmogaus teisę į gyvybę ir apsaugą nuo mirties. Įrodyti, kad žmogžudystė gali būti dvejopa – vienais atvejais smerktina, kitais – brandi ir pažangi – kalbant visiškai nuoširdžiai yra sudėtinga, tad tenka nukreipti kalbą į emociškai jautrias temas, pavyzdžiui, ligų sukeliamų skausmus.

Darydami tai eutanazijos šalininkai apeliuoja į žmogaus ir aplinkinių patiriamą kančią. Tačiau jei jau šie siūlytojai tokie iki ašarų empatiški ir rūpestingi, kodėl vienintelis jų siūlymas yra žirklės gyvybės stygai nukirpti? Juk chirurgas ir dvasininkas Andrius Narbekovas pažymėjo, kad šiuolaikinės medicinos pažanga leidžia įveikti skausmą praktiškai visuomet, tad norint padėti tokiems žmonėms derėtų siūlyti stiprinti paliatyvios medicinos, pažangių vaistų prieinamumą, kalbėti apie šių dalykų svarbą svarstant valstybės biudžetą, o ne apsimetinėti ir dėti pamatus legaliai žmogžudysčių pramonei.

Kartą atvertos durys niekados neužsivers

Šioje vietoje kritikai mane puls stabdyti, kaltins perdėjimu ir pabrėš, kad niekas nieko žudyti nenori, esą eutanazija tik gelbsti absoliučiai nepagydomus, nesuvokiamus skausmus kenčiančius žmones. Šios tezės yra išguldomos įstatymų projektuose, kuriuose apstu saugiklių, tarytum iš anksto išjuokiančių prieš eutanaziją nusiteikusių žmonių apokaliptinius svaičiojimus. Viskas atrodytų labai gražu, tačiau tik tuo atveju, jei tikėtume mitu. Mitu, kad dekonstravus fundamentalią ir absoliučią teisinę vertybę – gyvybės apsaugą – šiuo patogiu įrankiu nebus piktnaudžiaujama.

Linas Kojala
Eutanazijos advokatams pirmiausiai derėtų paneigti fundamentalią žmogaus teisę į gyvybę ir apsaugą nuo mirties. Įrodyti, kad žmogžudystė gali būti dvejopa – vienais atvejais smerktina, kitais – brandi ir pažangi – kalbant visiškai nuoširdžiai yra sudėtinga, tad tenka nukreipti kalbą į emociškai jautrias temas, pavyzdžiui, ligų sukeliamų skausmus.
Daugelis eutanazijos propaguotojų puikiai suvokia: įplėšę vientisą ir nedalomą audinį – žmogžudystės draudimą – tuo pačiu visiems laikams atriš rankas neapibrėžtam legalios žmogžudystės ribų kismui. Tik laiko klausimas, kada bus vėl kažkam „subręsta“.

Tą galima suprasti ir teoriškai, bet, deja, netrūksta konkrečių pavyzdžių. Teisininkas Wesley J. Smithas yra išanalizavęs, kaip eutanazija kito Nyderlanduose, Belgijoje ir kitose valstybėse. Nyderlanduose teismai duris eutanazijai pravėrė 1973 metais, bet aiškiai pabrėžė, kad tai gali būti panaudota tik didžiulių ir nepertraukiamų fizinių kančių atveju – panašiai šiuo metu kalbama Lietuvoje. 2001 metais ši nuostata įtvirtinta įstatymuose, bet dar iki tol užsisuko karuselė: primygtinai siūloma nepagydomas ligas pakeisti chroniškomis, o šalies Aukščiausiasis Teismas greta rimtų negalavimų rado vietos emocinio ir mentalinio pobūdžio ligoms, nebausdamas psichiatro, įvykdžiusio eutanaziją po dviejų vaikų netekties palūžusiai moteriai. 

Olandijos medikų asociacija taip pat mano esą būtų naudinga atsižvelgti ne tik į asmens ligos istoriją, bet ir socialinę padėtį, vienišumą, finansinę situaciją: faktoriai, neva galintys paversti žmogaus gyvenimą nereikalingu. Tą vainikuoja mobilios „medikų-eutanastų“ brigados, kurias, norint „oriai numirti“, galima išsikviesti telefonu arba elektroniniu paštu. Kokia brandi ir pažangi visuomenė – giltinė su raudonu kryžiumi ant skverno prieš įeidama paskambina į duris.

Smithas pažymi, kad Belgijoje eutanazija sėkmingai įvykdyta senjorų porai, kurie baiminosi vienas kito mirties ir vienatvės. Procedūrą atlikę medikai didžiavosi savo darbu ir kalbėjo apie orią mirtį. Tačiau ne visuomet būtinas ir noras ar sutikimas – Kanados medicinos specialistai ištyrė, kad nemaža dalis eutanazijos atvejų Belgijoje nebuvo pagrįsti asmens savanorišku sprendimu. Tai – įstatymo pažeidimas, bet juk visuomet galima rasti biurokratinių spragų ar paprasčiausiai žiūrėti pro pirštus, nes absoliutaus draudimo nebėra, o ribų aptarimas tėra interpretacija.

Linas Kojala
Viską vainikuoja mobilios „medikų-eutanastų“ brigados, kurias, norint „oriai numirti“, galima išsikviesti telefonu arba elektroniniu paštu. Kokia brandi ir pažangi visuomenė – giltinė su raudonu kryžiumi ant skverno prieš įeidama paskambina į duris.
Vis dėlto protu nesuvokiami žingsniai žengti visai neseniai: daugiau nei 100 tūkstančių parašų surinkusi ir garsių piliečių palaikymo sulaukusi visuomeninė grupė „Uit Vrije Wil“ Nyderlandų parlamente pasiūlė leisti pasinaudoti eutanazija ir nepagydomomis ligomis nesergantiems senjorams, perkopusiems 70 metų ribą, jei jie nemato gyvenimo prasmės ir nujaučia „natūralaus“ gyvenimo ciklo pabaigą. Tam ypač pritarė nedidelė kairiųjų liberalų partija D66. „Pažangos“ teatras sužibėjo visu gražumu – pasiūlymas buvo atmestas, bet vienas valdančiosios liberalkonservatorių partijos argumentų buvo tas, kad 70 metų riba yra neaiški – juk panašūs norai gali kilti ir 69 metų asmeniui.

Patogus gyvenimas

Suvokti eutanazijos entuziazmo priežastis nėra sudėtinga. Europos valstybės sensta, stokoja darbo jėgos, tad ant skolintų pinigų miražo sukalti socialiniai įsipareigojimai – pensijos, sveikatos apsauga ir pan. – tampa nebepaliekama našta. Jau dabar net kelios Senojo žemyno šalys balansuoja ties bankroto riba, nors kiekvieną dieną prisiimamų naujų finansinių įsipareigojimų dirbantiesiems svoris pasijus tik ateityje. Valstybę suvokus kaip mišką, eutanazija panašėja į savotišką sanitarą, augančiais mastais esą jų pačių labui iškertantį paliegusius, nenaudingus, kitiems trukdančius medžius.

Tai palengvins ir daugelio šeimų gyvenimą, paspartės paveldėjimo klausimų sprendimas. Artimiausi giminaičiai žudo vienas kitą net ir rizikuodami ilgiems dešimtmečiams sėsti į kalėjimą, tad ko tikėtis valstybei ištiesus pagalbos ranką? Be to, eutanazija yra pelninga – Šveicarijos kompanijos „Dignitas“ savininkas yra milijonierius, kadangi makabriškos paslaugos kaina sparčiai auga ir siekia beveik 20 tūkstančių litų. Belgijoje jau diskutuojama apie miglotą eutanazijos sąsają su organų donoryste, kuri pretenduoja sukurti naują verslo šaką. Nenuostabu: 2008 metais Belgijoje oficialiai patvirtintų eutanazijų skaičius siekė 500, o 2011-metais padvigubėjo.

Linas Kojala
Tai palengvins ir daugelio šeimų gyvenimą, paspartės paveldėjimo klausimų sprendimas. Artimiausi giminaičiai žudo vienas kitą net ir rizikuodami ilgiems dešimtmečiams sėsti į kalėjimą, tad ko tikėtis valstybei ištiesus pagalbos ranką?
Akivaizdu, kad diskusija iš tikrųjų vyksta apie žmogaus vertę – dar negimęs, nelaukiamas arba apsigimęs kūdikis daugelyje šalių teisėtai tampa aborto auka, o paliegę, pašalpų reikalaujantys senukai „gelbėjami“ eutanazijos metodu. Tai leidžia likusiai išrinktųjų daliai – jauniems ir vis dar darbingiems, imliems ir gerovę kuriantiems žmonėms – nuoširdžiai baisėtis Europoje jau pamiršta mirties bausme, bet nematant jokio dvilypumo pateisinti abortus ir eutanaziją. Liūdna, kad tai ne itin jaudina aktyvumo svarstant kitus klausimus nestokojančius žmogaus teisių gynėjus.

Guodžiamasi, kad eutanazija yra atliekama savanoriškai, prižiūrint objektyviai situaciją vertinantiems medikams. Ir to pakanka – nesvarbu, kad paminama pamatinė žmogaus teisė į gyvybę, o didžiulę įtaką nuomonės formavimui bei galutiniam sprendimui turi mylintys paveldėtojai bei grupelė specialistų, kuriems atiduota galia vertinti žmogaus gyvenimo prasmės ir perspektyvų klausimą. Nereikia net kalbėti apie silpnumo akimirkas ar psichologines ligas, skatinančias priimti neadekvatų sprendimą net sprendžiant savo gyvenimo klausimą, tobulėjančią gydomąją mediciną, kurios pažanga nepagydomą ligonį gali paversti funkcionuojančiu individu, ar mokslininkų gūžčiojimą pečiais įvykus stebuklingam pasveikimui.

Stebina ir viešojoje erdvėje išsakytas argumentas, esą priėmęs sprendimą dėl eutanazijos būdamas sveikas, bet persigalvojęs ligos patale, tuo sunkiu metu nebebūsi „tikrasis aš“. Sunku suvokti, kaip tokio masto sprendimai gali būti argumentuojami vertinant žmogaus tikrumo tam tikrais gyvenimo momentais klausimą. Deja, žaidimas su mirtimi tėra šakos, ant kurios visi sėdime, pjovimas. Tai spąstai, į kuriuos pakliūti rizikuos kiekvienas – visiškai nesvarbu, kurioje argumentų pusėje bestovėtume.