L.Kojala. Ant aukuro „vieninteliam“ Europos projektui – demokratijos likučiai

Priešingai nei dažnai akcentuojama viešojoje erdvėje, Europos Sąjungą šiuo metu kamuojantys sunkumai toli gražu nėra vien ekonominiai. Finansiniai kataklizmai atskleidė, kad bendrijos pasirinktas raidos kelias buvo klaidingas, tačiau tokia išvada tapo tik papildomu nuogąstauti verčiančių procesų katalizatoriumi.

Praėjusią savaitę ES Vadovų taryboje 26 šalys narės, išskyrus vetavusią Didžiąją Britaniją, pritarė mokesčių ir biudžeto kontrolės paktui. Iš esmės jame teigiama, kad suverenių eurozonos valstybių nacionaliniai biudžetai tampa visos bendrijos, o pirmiausiai Europos Komisijos, reikalu. Prieš priimdamos savąjį biudžetą valstybės privalės pateikti jį Komisijai, kuri, įžvelgusi prasižengimus (pvz., didesnį nei 3 proc. biudžeto deficitą), turės teisę grasindama sankcijomis liepti jį pervarstyti. De facto tai reiškia, kad 27 valstybių deleguoti biurokratai, kurie formaliai neatstovauja savo šalių, o gina „Europos interesą“, su prezidentu Jose Manueliu Barroso, kuris yra tiesiogiai nerenkamas, todėl rinkėjams jo atšaukti praktiškai neįmanoma, įgyja kvazidemokratinę teisę diktuoti valią demokratinių valstybių parlamentams.

Žinoma, galima teigti, kad tokios valstybės kaip Graikija įrodė savo nekompetenciją tvarkant šalies finansus, todėl atsirado būtinybė griežtesnei kontrolei. Dėl tos pačios priežasties Graikijoje ir Italijoje valdžią perėmė piliečių nerinktos technokratinės Vyriausybės, kurios, anot šalininkų, „yra atsparios politikų silpnybei pataikauti rinkėjams didinant išlaidas bei geba priimti teisingesnius sprendimus“. Tačiau toks požiūris yra stulbinančiai siauras bei klaidingai suponuojantis, jog jie yra paskira dalis, nesusijusi su platesne visuma. Naivu tikėtis, kad didelių galių pajauta taps akstinu sustoti ir neapimti vis naujų sferų. Jau kurį laiką priimami, o per krizę paspartėję kryptingi politinę sąjungą įtvirtinantys sprendimai nėra momentiniai - tai nerimą keliantis pozityviosios laisvės užuomazgų stiprėjimo pavyzdys.

Isaiah Berlinas dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje išskyrė dvi laisvės sąvokas – negatyviąją ir pozityviąją. Pirmoji pabrėžia individo laisvės sritį, į kurią niekas, taip pat ir valstybė, neturi teisės kištis. Tuo metu pozityvioji, kurios pagrįstai baimintasi, atskiria tikrąjį „aš“ nuo empirinio „aš“. Tikrasis „aš“ yra transcendentinis, atspindintis tikruosius vidinius žmogaus idealus, o „empirinis aš“ – viso labo aistrų kamuojamas klystantis individas. Svarbu tai, kad pozityvi laisvė remiasi vieno teisingo atsakymo į visus klausimus filosofija, kurią suvokę išmintingieji jaučią pareigą primesti jį vidutinybėms. Kaip rašo autorius, „priėmęs tokį požiūrį, įgyju galią ignoruoti faktinius žmonių ar visuomenių norus, šantažuoti, engti, kankinti juos dėlei jų tikrųjų „aš“ ir jų vardu <...>. <...>racionalūs mūsų „tikrųjų“ prigimčių tikslai turi sutapti arba turi būti pertvarkyti taip, kad sutaptų, kad ir kaip smarkiai prieš šį procesą protestuotų mūsų vargani, nemokšiški, troškimų pagauti, aistringi, empiriniai „aš“. Laisvė nėra laisvė daryti tai, kas iracionalu, kvaila, ar klaidinga. Empirinių „aš“ įspraudimas į teisingą šabloną yra ne tironija, o išlaisvinimas“. (I.Berlin, „Vienovė ir įvairovė“, 1995, 271-333).

Tokiu suvokimu vadovavosi radikaliausi komunistiniai ir fašistiniai režimai, kurie savo egzistavimo negalėjo pagrįsti be kitaminčių persekiojimo. Fizinių susidorojimų galimybė dabartinėje Europoje dabar yra neįtikėtina - pozityvios laisvės taikymas remiasi gerokai subtilesniais metodais. Labiausiai tuo suinteresuotos Vokietija bei Prancūzija – galingiausios Europos šalys, suvokiančios, kad dominuos bet kokiame susivienijime ir tik per jį išliks svarbiais žaidėjais pasaulinių galybių, tokių kaip JAV ar Kinija, kontekste.

Faktai rodo, kad vienintelė siūloma išeitis iš krizės – savotiška pozityvioji tiesa - yra tik dar gilesnė integracija bei didesnių galių viršnacionaliniams dariniams suteikimas. Federalistinė Europa yra tapusi nekvestionuotina Europą valdančio elito panacėja, kurią į priekį stumia praktinį teisės aktų siūlymo monopolį jau dabar turinti Europos Komisija. Stebėtis tuo neverta – juk šių tiesiogiai nerenkamų pareigūnų įtaka tokiu atveju tik augs, nors ir dabar yra didelė dėl galiojančios ES teisės viršenybės nacionalinės valstybių teisės atžvilgiu. Vis labiau įsivyrauja technokratinis valdymas, kuris yra nesuderinamas su deklaratyviu demokratiškumu. Net europarlamente, kurio galios de jure auga, parlamentarai formaliai neatstovauja savo valstybių, o yra dirbtinai sutapatinami su visa Europa. Tokia bendrija rizikuoja virsti simuliakru, kurio forma – demokratiška suverenių valstybių sąjunga, vis mažiau atspindi turinį – nedidelio rato žmonių kvazidemokratinį valdymą.

ES aukščiausiose sluoksniuose vyraujantį požiūrį atspindi ES Vadovų tarybos pirmininko Hermano van Rompuy‘aus kalba 2010 metais Seule, kurioje jis paskelbė „tautinės valstybės eros pabaigą“ bei ragino kovoti su „pavojingu euroskepticizmu“. Jam antrino europarlamentaras Guy Verhofstadtas, teigęs, kad „krizės priežastis – Europos valstybių nesutikimas deleguoti daugiau suvereniteto viršnacionalinėms institucijoms“. Tiesa, politinė konjunktūra tokį pasisakymą verčia ironišku: aukštindamas federalistinį Europos modelį belgas buvo linkęs pamiršti, kad jo gimtoji federacinė Belgija daugiau nei metus neturėjo Vyriausybės, nes svarstė apie vieningais netapusių didžiausių regionų Flandrijos ir Valonijos atsiskyrimą.

Tiesa, visuotinio piliečių palaikymo viršnacionalinių institucijų įtakos didinimui nėra, tad norint vystyti projektą tenka būti lankstiems su demokratiniais principais. Procesai maskuojami pabrėžiant, kad šių dienų demokratija turi keistis, nors iš esmės ši sąvoka yra devalvuojama ir vis dažniau įgyja tokį turinį, kuris reikalingas projekto iniciatoriams. Bene daugiausiai problemų kelia referendumai, t.y. piliečių atsiklausimas prieš priimant svarbius sprendimus. Dar 2005 metais Prancūzija ir Nyderlandai referendumuose atmetė Europos Konstituciją, bet netrukus, ES pripažinus pralaimėjimą ir žengus žingsnį atgal nuo Konstitucinio lygmens, ją iš esmės atkartojo Lisabonos sutartis. Ratifikuojant tokio tipo dokumentą reikėjo surengti jau tik vieną referendumą – Airijoje. Iškalbinga - sutartis buvo atmesta. Toks airių pasirinktas variantas, žinoma, ES pasirodė neteisingas – įdėjus pastangų bei suteikus antrą šansą tikslas buvo pasiektas. Kitose šalyse sunkumų nekilo, nes ratifikaciją atliko parlamentai.

Kiek naujesnis atvejis – Graikija. Kamuojant krizei, premjeras George Papandreou užsiminė apie referendumą dėl ES siūlomų griežtų taupymo priemonių. Nors nestabilioje aplinkoje referendumas išties yra rizikingas, esminiame lygmenyje ES vadovų pyktis dėl noro atsiklausti piliečių, kurie, leidžiama nedviprasmiškai suprasti, negali kritiniu metu tarti savo žodžio, atrodo bauginančiai. Galiausiai referendumas neįvyko, o ministras pirmininkas pasitraukė iš posto. Greta to – „incidentas“ su Slovakija, kurios parlamentarai atmetė reikalavimą mokėti į bendrą finansinio stabilumo fondą, bet per porą dienų buvo „paspausti“ persigalvoti. Tiesmukai panašią problemą išsprendė Prancūzija, kuri apskritai išbraukė referendumą iš savo teisės sprendžiant ES plėtros klausimus.

Pats naujausias debatų objektas – Didžioji Britanija, kurioje per 100 tūkstančių piliečių pareikalavo referendumo dėl šalies ateities Europos Sąjungoje. Po ilgų svarstymų ir politikų ginčų, į žmonių nuomonę atsižvelgta nebuvo, mat suvokta, kad didžiulė britų dalis balsuotų už visišką išstojimą ar bent sutarčių peržiūrėjimą. Referendumų rezultatai bei paniška jų baimė atskleidžia, kad ES pasirinktu keliu bei vykdoma politika abejoja daugybė žmonių, tačiau politinio elito tai neveikia. Kiekvienai progai pasitaikius ES pabrėžia demokratinių vertybių svarbą, tačiau galutiniai sprendimai tėra vienos krypties eismas, o atsigręžiantys atgal yra nurašomi į paraštes.

Siekdama visuomenių vienybės, ES mėgina kurti europinį piliečio identitetą, kuris užimtų federalistinei Europai kliūtimi tapusio prieraišumo nacionalinei valstybei vietą. Tačiau, kaip savo studijoje pažymėjo sociologai Dirkas Jacobsas ir Robertas Maieris, europinio identiteto kūrimas su tikslu įgyvendinti vieningos Europos supervalstybės idėją pirmiausiai atsiremia į faktą, kad jį kurti gali tik tie, kurie jau turi tautinį vienos iš Europos šalių identitetą, pvz. italai ar prancūzai. Todėl nenuostabu, kad 2010 metų Eurobarometro apklausoje 87 proc. ES piliečių atsakė save laiką pirmiausiai nacionalinės valstybės nariu, o tik po to europiečiu, nors šios sąvokos turinys tebėra mįslinga paslaptis. Priešingą variantą pasirinko tik 10 proc. Tokių tendencijų, kaip pažymi Majone, nepaveikė net ir valstybėms būdingų simbolių naudojimas: ES vėliava, himnas ar suvienodinto tipo dokumentai.

Benedicto Andersono aprašyta kapitalizmo ir spaudos technologijos plėtros įtaka, pasireiškusi per skirtingai kalbančių žmonių susiskaidymą į mažesnes bendruomenes, sudarė prielaidas XVIII-XIX a. formuotis „nacijai-valstybei“. Nenatūralus bandymas remiantis kitais veiksniais pakartoti šį procesą kuriant europinę tapatybę nepavyko, tačiau nesiliauja ir turi ambicijų stiprėti. Bet tai nėra nekaltas žaidimas - kaip teigė europarlamentaras britas Nigelas Farage‘as, „Jei iš žmonių bus atimtas jų identitetas ir demokratija, viskas, kas jiems liks – nacionalizmas ir smurtas.“

Kad tai nėra iš piršto laužta tezė, įrodo radikalių dešiniųjų partijų stiprėjimas Europoje. Pippos Norris analizė bent iš dalies sugriovė mitą, kad už tokias partijas, kurios pasižymi euroskepticizmu ir vertybiniu konservatyvumu, balsuoja vien nekvalifikuoti darbininkai ar bedarbiai. Konstatuota, kad „rinkėjo socialinis profilis yra daug labiau kompleksinis nei sako stereotipai“. Tad galima teigti, jog radikalių dešiniųjų politikų sėkmė Nyderlanduose, Suomijoje, Prancūzijoje ir kitur turi potencialą plisti, mat jie bene vieninteliai įvairių klasių žmonėms siūlo atsvarą „vienintelei teisingai politikai“.

Berlinas įžvalgiai perspėjo, kad žmogui itin svarbus statusas, todėl jis verčiau bus blogai valdomas savo rasės ar socialinės klasės narių, kurie vis tik pripažins jį žmogumi ar konkurentu, nei pritars aukštesnės ir tolimesnės grupės valdymui, kad ir koks tolerantiškas jis būtų. Būtina suprasti, kad Europos valstybėms, tame tarpe ir Lietuvai, Europos bendrijos griūtis sukeltų milžinišką grėsmę, todėl anaiptol nėra tikslas. 

Tačiau tai negali versti tapti konformistais bei teigti, jog elito pasirinktas kelias yra nekritikuotinas. Daugelį ES privalumų galima išsaugoti net ir keičiant jos veiklos būdus. Šiuo atveju pamirštama atskirti dvi sąvokas: euroskeptiškumą ir eurokritiškumą. Pirmoji apskritai prieštarauja bendrijos idėjai, antroji į vykstančius procesus ragina žvelgti kritiškai bei pabrėžia, kad galimi keli jos sėkmingo veikimo scenarijai. Todėl alternatyvų egzistavimas yra būtina sėkmingos tolesnės Europos raidos sąlyga, antraip įtakinguose spaudos leidiniuose, tokiose kaip „The Economist“ ar „Washington Post“ eskaluojama „ES griūties“ tezė gali virsti pavojinga realybe.