Nemanau, kad kultūros sostinės programa buvo išvien nesėkminga ir skandalinga. Buvo joje ir labai gerų, ir labai pamokančių dalykų (pavyzdžiui, supratimas, kad tokios apimties renginys negali būti be priekaištų, jei jam ruošimės paskutinę minutę, persidirbdami ir improvizuodami). Tačiau, deja, reikia prisipažinti – manasis ženklas, manasis plaukas tarp puslapių liko nepajudintas.
Turiu galvoje bene gyviausią ir svarbiausią senamiesčio gatvę – Pilies gatvę, vieną jos aspektą – mašinų eismą. Kas bebūtumėt, vilnietis ar turistas, kavinės lankytojas ar mama/tėtis su vaikais, pabandykite bet kuriuo dienos metu išeiti į Pilies gatvę pasivaikščioti. Senų pastatų ar vitrinų apžiūrinėjimą, vaikų lakstymą, arbatos gėrimą prie lauko staliuko, pašnekesį su sutiktu bičiuliu netruks sudrumsti automobiliai, ir teks trauktis iš kelio, gaudyti vaikus, kvėpuoti išmetamosiomis dujomis, ir – neišvengiamai – nužiūrinėti prašmatnių visureigių ar nušiurusių taksi vairuotojus, kurie, pajutę priešišką aplinkinių nuotaiką, ims elgtis dar agresyviau. Šiaip ar taip, neskubrus, nerūpestingas pasivaikščiojimas po miestą, kuris yra viena iš didžiųjų urbanistinių dorybių, bus sugadintas.
O dabar išsukime iš šios gatvės. Šitokia situacija juk labai iškalbingas ženklas, liudijantis, kad požiūris į miestą per tuos didžiuosius metus nepasikeitė nė per plauką. Architektūros paminklai, gatvės, viešosios erdvės vis dar suvokiami kaip plyna erdvė, vieta, per kurią praleki savuoju plieno žirgu ir kurioje jį pastatai. Jei vietos yra – viskas gerai, jei ne – ji padaroma. Mašina šiuo atveju – ne tik transporto priemonė, bet ir statuso simbolis, ir gyvenimo būdas. Toksai mašininis nomadas visus kitus traktuoja kaip konkurentus, kurie – tą jausti ypač smagu – yra pasmerkti pralaimėti, nes neturi tokių techninių galių, nes yra, taip sakant, natural born loosers. (Beje, prie jų dažniausiai priskiriami ne tik pėstieji ar dviratininkai, bet ir prastesnių automobilių savininkai.)
Šitokio mentaliteto purslais žiba visas miestas. Apmaudu, kad miesto valdžia ir tvarkdariai nesistengia jo pažaboti, o neretai ir pateisina, remdamiesi argumentais, panašiais į – o ką, juk automobilininkams irgi reikia gyventi, jie juk irgi žmonės. Turbūt tik tuo galima paaiškinti tą gėdingą faktą, jog svarbiausioje sostinės poilsio ir rekreacijos zonoje – Vingio parke iki šiol važinėja automobiliai, kurių vairuotojai, apsvaigę nuo deguonies ir nuošalumo pertekliaus, dažniausiai nekreipia dėmesio ir į negausius draudžiamuosius ženklus (neseniai teko stebėti, kaip savo vardiniais automobiliais tiesiai į centrinę parko areną suvažiavo visa „Lietuvos ryto“ krepšinio komanda. Matyt, atvažiavę į sporto salę, mašinas jie parkuoja baudos aikštelėje).
Arba kitas iš ilgametės patirties žinomas pavyzdys – požiūris į dviratininkus. Net ir ten, kur dviračių takai egzistuoja, automobilininkai juos džiugiai ignoruoja. Norint tuo įsitikinti, užtenka kartą pravažiuoti populiariausiu taku Gedimino prospektu; apie mašinų ištisai užstatytą Upės gatvės taką jau nekalbu. Tą patį byloja ir paskutinis šiurpus įvykis, kai automobilis įsirėžė į dviratininkų koloną.
Antra vertus, reikia pasakyti ir „komplimentų“ takų planuotojams. Nors visuotinai žinoma, kad dviračiai ir automobiliai priklauso pernelyg skirtingoms svorio kategorijoms, kad dalintųsi tuo pačiu keliu, nors bet kuriame Europos mieste akivaizdi praktika dviračių takams skirti arčiau gatvės esančią šaligatvio dalį, kurią natūraliai žymi medžių eilė, pas mus to nedaroma. Net ir ten, kur tai puikiausiai įmanoma, kur šaligatviai platūs, o pėsčiųjų srautai menki.
Prie šių pavyzdžių, manau, kiekvienas pridurtų antra tiek (aš, pavyzdžiui, galėčiau nemažai papasakoti apie kitos sparčiai populiarėjančios transporto priemonės/sporto atstovų – riedutininkų bėdas), tačiau skaitytojo galva turbūt jau ūžia nuo tų , kaip pasakytų Grajauskas, mažumynų. Kita vertus, tai yra simptomai tos pačios Vilnių, o ir visą šalį krečiančios ligos niekinti kiekvieną, kuris neapsirūpinęs ištaiginga gelda, kitaip tariant, nėra Žymus ir Galingas. Be to, juk ne iš ko kito, o iš smulkmenų randasi pojūtis, kad mieste gyventi gera ir patogu, kad į jį norisi sugrįžti, kad tai tikrai miestas, urbs, o ne kažkoks neatpažintas gyvenamasis objektas.
Prieš keletą metų mane aplankė bičiulis, lyginamosios literatūros profesorius iš Berlyno. Prieš viešnagę miesto tinklapyje jis peržiūrėjo Vilniaus perspektyvinės vizijos vizualizuotą pristatymą. „Nelabai simpatiškas vaizdas“, diplomatiškai pasakė jis, „ visur tik keliai ir greitai skriejantys automobiliai, automobiliai...“ Tada neprisipažinau jam, kad kartais man vaidenasi, jog į istoriją Vilnius įeis kaip miestas, kuriame valdžią paėmė mašinos. Miestas, kuriame žmonės, patys to nepastebėdami, virto mašinų priedėliais, vergiškai pildančiais kiekvieną jų įgeidį. Bet kai pamatau dar vieno Pilies gatve atburzgiančio visureigio blizgius nasrus, krūpteliu, kad mano nuojauta galbūt jau tapo tikrove.