L.Juodis. Branduolinei elektrinei turime ir žmogiškųjų išteklių, ir infrastruktūrą

 (104)
Lietuva jau beveik tris dešimtmečius, t. y. nuo 1983 m., kai buvo paleistas pirmasis Ignalinos AE reaktorius, yra branduolinė valstybė. Dabar abu reaktoriai sustabdyti, tačiau vyksta eksploatacijos nutraukimo darbai, kurie taip pat reikalauja kompetencijos branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo, radiologinio charakterizavimo, radioaktyviųjų kapinynų ilgalaikės saugos vertinimo, reaktorių sistemų ardymo ir kitose srityse.
Visagino atominės elektrinės (AE) technologija - Pažangiojo verdančio vandens reaktoriaus modelis ABWR
Visagino atominės elektrinės (AE) technologija - Pažangiojo verdančio vandens reaktoriaus modelis ABWR
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Žinoma, Lietuva Ignalinos AE paveldėjo kaip buvusi sovietų respublika, elektrinė buvo pastatyta pasinaudojant ne vietinėmis žiniomis ir kompetencija. Tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo buvo įsteigta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, Radiacinės saugos centras ir kitos valstybinės institucijos, kurios sėkmingai perėmė Ignalinos AE priežiūrą. Reikia pažymėti, kad Ignalinos AE buvo eksploatuojama gerai, be didesnių incidentų, jau nekalbant apie avarijas – tai liudija apie gerą branduolinės elektrinės eksploatavimo kultūrą.

Taigi jau turime gana solidžią branduolinių reaktorių eksploatavimo ir priežiūros patirtį. Kuo ši patirtis būtų svarbi dabar, Lietuvai žvelgiant į ateitį ir svarstant branduolinės alternatyvos pagrįstumą? Ar Lietuvoje ir ateityje realu turėti branduolinę energetiką.

Labai svarbu įvertinti tai, kad daugumos atsinaujinančių energijos šaltinių gaminama elektros energija yra pulsuojanti, t. y. pagaminamas labai nevienodas energijos kiekis, pvz., dieną ir naktį, žiemą ir vasarą. Tuo tarpu branduolinė elektrinė tiekia energiją nuolat – tai labai svarbu siekiant užtikrinti vadinamąją bazinę apkrovą, t. y. nuolatinį elektros energijos suvartojimą.
Laurynas Juodis

Tai klausimas, į kurį sunku tiesiai atsakyti, kadangi reikia vertinti realias galimybes ir faktus. Skirtingų profesijų žmonės tai daro labai skirtingai, tačiau tiksliųjų mokslų atstovai mėgsta kiekybinį įvertinimą. Čia, žinoma, to negalime padaryti, nes tai būtų didelės apimties studija, tačiau galime pateikti kelis faktus ir kokybinius pasvarstymus.

Visų pirma, Lietuvoje turime branduolinės energetikos objektų eksploatacijai ir jos priežiūrai reikalingų specialistų. 

Be abejo, statant naują elektrinę, jų reikės daugiau, tačiau esamas specialistų skaičius gana nesunkiai galėtų būti padidintas, nes sukaupta kompetencija labai palengvintų šį procesą. Ne mažiau svarbus ir tas faktas, kad branduolinės energetikos specialistai rengiami Lietuvos universitetuose ir šios studijos yra gana populiarios tarp studentų. Taigi esminės prielaidos suburti reikiamą specialistų skaičių egzistuoja, tereikia tik tinkamo valstybinio dėmesio ir paramos.

Čia situacija dviprasmiška – buvo parengtas ir patvirtintas nacionalinis branduolinės energetikos aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo planas, kurio paskirtis – organizuoti ir iš esmės pagerinti branduolinės energetikos studijas universitetuose, tačiau realių lėšų jam įgyvendinti neskirta iki šiol.
Galima tikėtis, kad, sėkmingai klostantis deryboms su strateginiu investuotoju, bus prisimintas ir įgyvendinamas šis įsipareigojimas. Kalbant apie specialistus, reikalingus Visagino AE, tikėtina, kad, pasitelkus kompetentingas užsienio kompanijas, eksploatuojančias branduolines elektrines, pavyks sukurti optimalią elektrinės infrastruktūrą, panaudojant vietinius žmogiškuosius išteklius ir pasitelkiant geriausią praktinę patirtį.

Dažnai tenka išgirsti nuomonę, kad gal Lietuvai neverta investuoti į branduolinę elektrinę, bet reikėtų remti atsinaujinančius energijos šaltinius. Su tuo galima sutikti, bet tik iš dalies. Labai svarbu įvertinti tai, kad daugumos atsinaujinančių energijos šaltinių gaminama elektros energija yra pulsuojanti, t. y. pagaminamas labai nevienodas energijos kiekis, pvz., dieną ir naktį, žiemą ir vasarą. Tuo tarpu branduolinė elektrinė tiekia energiją nuolat – tai labai svarbu siekiant užtikrinti vadinamąją bazinę apkrovą, t. y. nuolatinį elektros energijos suvartojimą. Taigi, Visagino AE tiektų energiją Baltijos šalims ir aprūpintų jas bazine elektros energija. Tuo tarpu kiti energijos šaltiniai būtų papildantys. Tai nėra lietuviškas išradimas, pvz., tokią energetikos strategiją propaguoja ir įgyvendina Prancūzija.

Kitas kontraversiškas argumentas – neva Lietuva per maža statyti branduolinę elektrinę. Su tuo negaliu sutikti, nes reikia nepamiršti, kad elektrinę statyti planuoja trys Baltijos šalys. Visam regionui tai būtų optimalios apimties strateginis projektas.

Prieš kurį laiką Vokietijos priimtas sprendimas palengva atsisakyti branduolinės energetikos iki Fukušimos avarijos jau buvo keičiamas kitu, kurio esmė – pratęsti branduolinių elektrinių eksploatacijos laiką ir kuris susijęs su didėjančiomis kitų išteklių gaminamos energijos sąnaudomis ir technologiniais sunkumais.
Laurynas Juodis

Baltijos regioną galėtume lyginti su kaimynine Suomija, kuri netrukus užbaigs Olkiluoto 3 reaktoriaus statybą ir, o tai labai įdomu, patvirtino apsisprendimą ir numatė vietas dar dviem branduolinėms elektrinėms. Ir tai suprantama – šiuo metu, kai pasaulyje tvyro tam tikra suirutė ir vyksta branduolinės energetikos perspektyvų „revizija“, yra palankus metas veikti ir statyti naujas branduolines elektrines, nes labai tikėtina, kad būtent dabar ieškant technologijų tiekėjo ar statytojo galima išsiderėti palankesnes sąlygas. 

Suomijos pavyzdys tai patvirtina, ir Lietuvai taip pat reikia nepraleisti unikalios galimybės. Tuo tarpu apsirūpinti elektros energija vien tik iš atsinaujinančių energijos šaltinių yra šiandien labai sudėtingas uždavinys. Kitos šalys, tokios kaip Vokietija, po Fukušimos avarijos trypčioja vietoje. Prieš kurį laiką Vokietijos priimtas sprendimas palengva atsisakyti branduolinės energetikos iki Fukušimos avarijos jau buvo keičiamas kitu, kurio esmė – pratęsti branduolinių elektrinių eksploatacijos laiką ir kuris susijęs su didėjančiomis kitų išteklių gaminamos energijos sąnaudomis ir technologiniais sunkumais. 

Jei ne įvykiai Japonijoje, tikėtina, kad dabar Vokietija eitų nuosaikios branduolinės energetikos plėtros keliu. Po Fukušimos – eilinis sustojimas, tačiau visai nenustebsiu, jei po kelerių metų bus vėl grįžtama į seną vagą ir svarstoma apie tolimesnį branduolinės energijos panaudojimą. Ką gi, Vokietija – turtinga šalis, matyt, galinti sau leisti tokius eksperimentus, tačiau, kaip liudija faktai, vokiečiai už elektros energiją moka bene daugiausia Europos Sąjungoje (www.energy.eu).
Lietuvoje taip pat labai svarbu ir tai, kad, be žmogiškųjų išteklių, kurie yra labai svarbūs, turime ir visą kitą reikalingą infrastruktūrą: „energetikų“ miestelį Visaginą, elektros perdavimo linijas, per artimiausius kelerius metus bus pastatyti radioaktyviųjų atliekų kapinynai, kuriuose bus laidojamos trumpaamžės radioaktyviosios atliekos. Visa tai jau egzistuoja ar yra šiuo metu statoma, taigi pastačius Visagino AE tuo bus galima pasinaudoti.

Pabaigoje reikėtų pasvarstyti apie finansinį Visagino AE projekto aspektą. Minimi 17 milijardų litų trims Baltijos šalims per kokius 7–8 metus, kol vyks Visagino AE statybos, tikrai neturėtų būti per didelė finansinė našta. Palyginimui reikia paminėti, kad Lietuva Rusijai už energetinius išteklius sumoka apie 8 milijardus litų kasmet! 

Turint omeny, kad energetiniai ištekliai nuolat brangsta, netrukus pasieksime ir 10 milijardų. Bet čia ir kyla klausimas – kodėl mes nuolankiai taikstomės ir mokame vis daugiau kitiems, jei galėtume plėtoti savo energetikos infrastruktūrą ir didesnę dalį energijos ir pridėtinės vertės pasigaminti Lietuvoje, taip gerokai papildydami šalies biudžetą, t. y. pakeldami mūsų visų gerovę?

Todėl baigdamas šiuos pasvarstymus branduoline tema norėčiau grįžti prie klausimo, nuo kurio ir pradėjome: ar realu Lietuvai turėti branduolinę energetiką? Čia paminėti faktai gana įtikinamai liudija, kad turime labai geras prielaidas pastatyti branduolinę elektrinę, o aplinkybių visuma tiesiog verčia tai daryti neatidėliotinai.

Tekstas buvo spausdintas Vilniaus universiteto naujienų portale.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Neliko V. Uspaskicho lagaminų, neliko rinkimų kampanijos? (79)

Važiuojant iš Kauno ties Šilainiais, autostrados link, priešais šviesoforą atsiveria Remigijaus Žemaitaičio rinkiminis plakatas su briedžiuku fone. Gal ir ne briedžiukas ten, gal elnias, bet tikrai gyvis su ragais. Plakatas sumirgėjo akyse ir kurį laiką tikrai svarsčiau, kodėl R. Žemaitaitis Kaune pozuoja su miško gyvūnais. Bet politikai mėgsta provokacijas gamtos ir žemės ūkio tema. Mantas Adomėnas tik prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai pavasarį driokstelėjo su šakėmis.

A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau (336)

Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.

M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas (747)

Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? - tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.

V. Laučius. Rusijos kultūra: nuodų ir dvasinio peno bomba. Sokurovas – ne geriau už Gazmanovą. (1006)

Lietuva neseniai įsileido ir pagerbė žinomą Rusijos režisierių Aleksandrą Sokurovą, pristačiusį Vilniuje filmą „Frankofonija“. Ir neįsileido pasiutusios avies balsu bliaunančio žinomo dainininko Olego Gazmanovo.

A. Tapinas. Po Rio žaidynių – nei pakarti, nei paleisti (266)

Rio užuolaida nusileido. O kol dar gyvos spektaklio emocijos, žiūrovai paprastai daro du dalykus – su ąžuolų vainikais ir vedini politikų plūsta į olimpiečių sutikimus arba keikia juos paskutiniais žodžiais, o labiau pažengę užsiima juokingų interneto memų kūrimu.