Lietuvoje labiau tikėtina invazija, o ne hibridinis karas

„Mūsų atveju blogiausias, labiau tikėtinas scenarijus – tiesioginė invazija, agresija, net jeigu ji būtų ribota: tarkim, pasinaudojant per Lietuvą einančiu tranzitiniu traukiniu. Štai jei iš šio traukinio išsilaipintų pakankamas kiekis „žaliųjų žmogeliukų“, jie galėtų kelti grėsmę net ir strateginiams taškams. Tačiau ir tokių užimtų židinių išplatinimas Lietuvoje nėra lengvas“, - sako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. (HP) Justinas Žilinskas, kurį kalbina Vilniaus pažangių studijų instituto jaunesnioji tyrėja Kamilė Martinaitytė.

- Pastaruoju metu netyla kalbos ir įvairūs svarstymai dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Pasitaiko pasisakymų, kad bet koks šių skulptūrų pajudinimas duotų pretekstą neramumams, o po to – ir karui, koks vyksta Ukrainoje. Ar reikia į tokius spėliojimus įsiklausyti?

- Vargu. Lietuva labai skiriasi nuo Ukrainos. Mes esam gerokai homogeniškesnė visuomenė. Didžioji dalis piliečių palaiko europietišką kryptį, todėl sukurstyti didelio masto nesantaiką būtų sunku, net ir kalbant apie gausiai tautinių mažumų gyvenamas teritorijas. Panašus scenarijus kaip Ukrainoje nelabai įmanomas ir dėl geografinių mūsų valstybių skirtumų. Ukraina didelė, todėl ten įmanomi riboti teritoriniai karo židiniai, ten yra teritorijos, kurias galima atplėšti, ten yra sąlygos pradėti nekonvencinį karą.

Tuo tarpu Lietuva – nedidelė, ir, neskaitant Karaliaučiaus, kuris neturi teritorinio kontakto su tautinių mažumų regionais, neturi kaimyno, į kurį tokie „sukilėliai“ kaip Ukrainoje, galėtų atsiremti. Tad, mano supratimu, mūsų atveju blogiausias, labiau tikėtinas scenarijus – tiesioginė invazija, agresija, net jeigu ji būtų ribota: tarkim, pasinaudojant per Lietuvą einančiu tranzitiniu traukiniu. Štai jei iš šio traukinio išsilaipintų pakankamas kiekis „žaliųjų žmogeliukų“, jie galėtų kelti grėsmę net ir strateginiams taškams. Tačiau ir tokių užimtų židinių išplatinimas Lietuvoje nėra lengvas. Taip, kaip Ukrainoje, – po „sukilėliais“ neužsimaskuosi. 

- Paminėjote nekonvencinį karą Ukrainoje. Ar turima omenyje tai, kad ten karas vyksta nesilaikant jokių taisyklių, o konvenciniai karai kariaujami taip, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose? 

- Ne. Konvencinis ir nekonvencinis karas – tai sąvokos, apibūdinančios tam tikro karo požymių visumą. Konvencinis karas šiuo atveju mažai ką turi bendro su konvencijomis kaip teisės aktais. Konvenciniu karu vadinami tradiciniai karai, vykdomi pagal tradicines taisykles: puolantysis tris kartus stipresnis, besiginantis – silpnesnis; kuris kurį nustumia nuo fronto linijos, tas laimi.

Nekonvencinis karas – tai „neaiškumų karas“: neaišku, kas yra kariuomenė, o kas ne, fronto linija gali būti, gali ir nebūti; silpnumas gali tapti stiprybe ir t.t. Žmonės ateina kariauti be patirties ar su minimalia patirtimi, arba viskas prasideda stichiškai. Nekonvenciniuose karuose naudojamasi ilgalaikėmis priešo išvarginimo strategijomis, siekiama psichologiškai nualinti priešą.

Žinoma, ir konvencinis karas gali turėti nekonvencinių elementų: tarkim suomių pavyzdys. Žiemos karo metu prieš SSRS kariuomenę kariavo slidininkų daliniai – greiti, manevringi, gerai pažįstantys vietovę. Dėl jų veiksmų priešas patekdavo į sunkiai suprantamą situaciją, ir puolimai žlugdavo.

Taigi konvencinis karas yra tai, kas įprasta, o nekonvencinis – tai, kas nauja, kas ateina iš gyvenimo, dažnai paremta ne tik karine, bet ir gyvenimiška patirtimi, įvairiomis naujovėmis. Pavyzdžiui, dabar nekonvenciniuose karuose yra itin svarbios inovatyvios technologijos, kurios ateina per tą patį „atviros prieigos“ (open source) principą.

- Akcentavote, kad nekonvenciniuose karuose naudojamos open-source inovacinės technologijos. Kas tai? 

- Pavyzdžiui, ukrainiečiams nepaprastai trūksta modernios technikos, padedančios koreguoti artilerijos ugnį. Kas daroma? Imamas radijo bangomis valdomas lėktuvo modelis, ant jo pritvirtinama kamera, valdymo pultas - planšetė. Modelis skrenda, aptinka priešo artileriją, užfiksuoja jos poziciją ir perduoda reikiamas koordinates savo artilerijai, kitaip tariant – tampa žvalgybiniu bepiločiu aparatu, kurį gamina aviamodeliuotojai, kompiuterininkai ir kiti, o ne valstybės karinis – pramoninis kompleksas.

Kitos NATO šalys turėtų labai smarkiai užsimerkti, kad to nematytų, o tokiam užsimerkimui reikėtų nepaprastai rimtų priežasčių – pavyzdžiui, situacijos, kokia buvo 1939 m. Dabar padėtis kitokia, gerokai geresnė – Rusija yra vienintelis potencialios grėsmės šaltinis, neturinti rimtų sąjungininkų, be to, kamuojama vidaus problemų, kurios tik aštrės.

Justinas Žilinskas

Neseniai teko matyti ir bagi tipo automobilį su minosvaidžiu (sako, kad tokią idėją ukrainiečiams pasiūlė lietuviai). Atviro kodo inovatyvių technologijų pliusas yra tai, kad šiais laikais itin greita informacijos kaita. Apie naujo netradicinio metodo pritaikymą sužinoma greitai, plačiai, daug.

Tarkim, kas nors sukonstravo kokį nors improvizuotą sprogstamąjį įtaisą, kitas pamatė to įtaiso trūkumą – patobulino ir vėl paskleidė informaciją. „Atviros prieigos“ panaudojimas toli gražu nereiškia, kad nauji prietaisai yra įmantrūs, pagrįsti naujausiomis kompiuterinėmis technologijomis. Pavyzdžiui, teko skaityti, kad Sirijos konflikto metu tiesiogiai panaudotas žaidimo „Angry birds“ principas, kai minos ar sprogmenys leidžiami tiesiog iš didžiulės laidynės. Miestuose, kur sukilėliai bando išlaikyti savo pozicijas, tai pakankamai efektyvus būdas. „Atviroje prieigoje“ susitinka nauja ir sena, ir tada tikrai gimsta kažkas nauja.

- Sirijos konflikte dalyvaujančius žmones pavadinote sukilėliais, ar galima būtų šį pavadinimą pritaikyti ir Ukrainos kontekste?

- Prieš Ukrainos kariuomenę kariaujančias jėgas vadinti galima labai įvairiai. Prisirišti prie vieno pavadinimo yra pakankamai sudėtinga. Ten yra visko: varomoji jėga – be jokios abejonės, iš Rusijos atsiųsti specialistai, be jų vietiniai „sukilėliai“ jau seniai būtų nugalėti. Juos vadinti tiesiog „teroristais“ – per menka, nes terorizmas beveik visada suponuoja „teroristų“ pusės silpnumą, t.y. jie veikia iš pasalų, šiuo atveju turime pilno masto mechanizuotos kovos veiksmus.

Žinoma, teroristais būtų galima vadinti dėl taikomų metodų – bet tai neapibūdintų pačios konflikto esmės. O iš tikrųjų šis konfliktas yra konvencinis karas su nekonvenciniais elementais. Žinoma, jeigu įvykiai Ukrainoje būtų pripažinti tarptautiniu ginkluotu konfliktu, tuomet pereitume prie įprastinės terminologijos: karys, kombatantas. 

- Dėl kokių priežasčių tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra vadinama tarptautiniu ginkluotu konfliktu, net po to kai V. Putinas atvirai pripažino, kad į Krymą kariuomenę įvedė savo iniciatyva? 

- Greičiausiai - dėl politinių priežasčių. Pagal tai, ką sako tarptautinė humanitarinė teisė – Ukrainoje vykstantys veiksmai teoriškai, mano supratimu, jau laikytini tarptautiniu ginkluotu konfliktu, ypač paskutinių mėnesių įvykiai, tokie kaip Debalcevės puolimas. Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tarptautinis pobūdis konfliktams pripažįstamas, jei užsienio valstybė turi vadinamąją efektyvią kontrolę vienai iš kovojančių pusių – gali duoti tiesioginius nurodymus, kokias operacijas vykdyti ir kaip vykdyti. Jungtinių Tautų tribunolas buvusiai Jugoslavijai tarptautinėje teisėje įtvirtino dar platesnę tarptautinio karinio konflikto sampratą – užtenka, kad užsienio valstybė turėtų vadinamąją bendrąją kontrolę – koordinuotų ir derintų kovojančios pusės veiksmus su savais.

Kalbant apie Ukrainą, turima daug duomenų, kad visą planavimo, strateginio ir taktinio organizavimo lygį sudaro iš Rusijos atsiųsti specialistai. Taigi Rusija turi jau ne tik bendrąją kontrolę, bet, mano manymu, ir efektyviąją kontrolę. Tačiau, matyt, bijoma, jog pripažinus esant tarptautinį ginkluotą konfliktą, Rusija pasijus, kad jos rankos atrištos. O tuomet – kodėl gi neperėjus prie atviros invazijos? Su ja susitvarkyti yra nepalyginti sunkiau nei su ribota invazija. Ukrainos tragedija - ne tai, kad ten veikia daliniai iš Rusijos, Ukrainos tragedija yra tai, jog užtenka tokio masto veikimo, kad Ukraina negalėtų susitvarkyti.

Ukrainai taip pat, matyt, nenaudinga pripažinti, kad prasidėjęs tarptautinis ginkluotas konfliktas. Abejotina ar Ukraina norėtų visiško humanitarinės teisės taikymo, t.y., kad dauguma dalyvaujančiųjų ginkluotame konflikte (įskaitant ir vietinius kovotojus, ir kazokus, ir tikrus savanorius iš Rusijos ir t.t.) turėtų kombatanto statusą ir neneštų asmeninės atsakomybės už savo veiksmus. Dabar kiekvienas Ukrainos pilietis arba bet kuris užsienietis, dalyvaujantis tame konflikte, pirmiausia pažeidžia Ukrainos baudžiamąjį kodeksą. Galiausiai ir JAV, ir ES atsidurtų gan keblioje situacijoje, jei konfliktas būtų pripažintas tarptautiniu. Dabar vis dar paliekamas kelias Rusijai atsitraukti „išsaugant veidą“.

- Bet jei ES, JAV dabar nenori pripažinti karo Ukrainoje tarptautiniu ginkluotu konfliktu, kodėl turime tikėtis, kad jos elgtųsi kitaip, jei panaši situacija susidarytų Lietuvoje? Yra NATO viršūnių pasisakymų, kad „žalieji žmogeliukai“ NATO valstybėse būtų laikomi agresija ir tokiu atveju turėtų būti taikomas NATO sutarties 5 str. Bet realiai juk nežinome, ar tokio požiūrio būtų laikomasi jei karo veiksmai prasidėtų? Pavyzdžiui, jei Rusijai draugiškos NATO valstybės vetuotų NATO įsitraukimą į atseit „vidinį konfliktą“?

- Realiai ir nesužinosime iki, neduok Dieve, realybės realizavimosi. NATO yra sutartinė organizacija, NATO sprendimai priimami konsensusu, ten nėra jokio vetavimo. Ir nemanau, kad Lietuvos sąjungininkės ten silpnesnės nei Rusijai „draugiškos“ valstybės. Bet kuriuo atveju, net ir nesuveikus NATO penktajam straipsniui, Lietuva visada turi teisę kreiptis kolektyvinės gynybos pagalbos į bet kurią valstybę.

JAV kariai čia vykdo rotacijas taip pat ne veltui. Kaip jau sakiau, inscenizuoti „vidaus“ konfliktą, kaip nutiko Ukrainoje, Lietuvoje yra gerokai sunkiau ir politiškai nepatogiau. Mes esam NATO nariai, tad kitos NATO šalys turėtų labai smarkiai užsimerkti, kad to nematytų, o tokiam užsimerkimui reikėtų nepaprastai rimtų priežasčių – pavyzdžiui, situacijos, kokia buvo 1939 m. Dabar padėtis kitokia, gerokai geresnė – Rusija yra vienintelis potencialios grėsmės šaltinis, neturinti rimtų sąjungininkų, be to, kamuojama vidaus problemų, kurios tik aštrės. 

- Vis dėlto, įdomu, ar galime miegoti ramiai, ar vertėtų grįžti prie nuostatos „pabudome ir kelkimės“? 

- Miegoti reikia ramiai, nes poilsis – būtinas, kad organizmas būtų sveikas ir atsparus, bet, kiekvieną dieną atsikėlus, reikia tą organizmą ir stiprinti. Tai, mano akimis, daroma. Mažiau bauginkimės, daugiau veikime ir, žinoma, palaikykime Ukrainą.