L.Donskis: A. Brazauskas ir kita Lietuva

 (401)
Algirdo Brazausko išėjimas užverčia Lietuvos laisvės siekio ir jos atgavimo istorijos sagos svarbios dalies paskutinį puslapį. Kartu su Vytautu Landsbergiu jis tapo ta atramine Lietuvos figūra, kurios patirtus iššūkius ir įtampas aprašius būtų galima sukurti puikią istorinės antropologijos studiją apie laisvėjančios, bet savo sunkios ir slegiančios praeities vis dėlto veikiamos šalies savivokos dramas.
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Prisipažinsiu, prezidentas Algirdas Brazauskas niekada nebuvo mano politinis herojus, todėl rašyti apie šią didelę ir sykiu daugeliui mano kartos žmonių svetimą figūrą ir sunku, ir sykiu lengva.

Sunku, nes mes veikiausiai nežinome daugelio jo asmenybės ir veiklos niuansų, kurie gali pradingti dichotomijomis ir juodai balta socialine optika pagrįstoje mūsų poliarizuotos ir susipriešinusios visuomenės analizėje. Kartu ir lengva, nes atsiranda distancija, kuri leidžia matyti šį tą, ko artimos aplinkos žmonės paprastai nepastebi arba laiko savaime aiškiais dalykais. Bet tai, kas mums atrodo savaime aišku, nuo mūsų dažniausiai ir pabėga.

V. Landsbergio ir A. Brazausko politinę kovą daugelis mūsų laikėme savotiška pokomunistinės Lietuvos matrica, nuo kurios niekaip nepabėgsi: buvusi kompartija, kurios santykis su katalikybe ir lietuviška tradicija pasirodė esąs ne toks jau ir paprastas, nesileidžia nušluojama nacionalinio atgimimo sąjūdžio pagimdytos konservatyvios ir nacionalistinės jėgos, kuri po kelerių metų triumfo kartais, deja, staiga ima ir paaiškėja esanti dar tolimesnė liberaliai demokratijai nei jos didžioji oponentė.

Sykiu atsiskleidė, kad buvę kompartijos nariai kartais parodo didesnį socialinį jautrumą ir net geresnę politinę nuovoką nei paprastai dori, idealistiški, bet anachronistiški ir politinę „hibernaciją“ patyrę, laikinai užšaldyti ir vėliau tarsi iš kitos epochos atkeliavę jų oponentai.

Tai Rytų Vidurio Europos pokomunistinės visuomenės sindromas ir sykiu jos matrica, nuo kurios nepabėgo beveik niekas – nei Ukraina, nei Baltijos šalys, nei Lenkija, nei Slovakija, nei Vengrija. Tik čekai gal liko kiek atsparesni šiam sindromui.

Tai tarpusavyje konfliktuojančių ir vienas kitą naikinančių ingredientų kokteilis, kuriame grobuoniškas turto ir galios siekis, klientelizmas, tik doktrininių ir partinių saviškių pripažinimas, lydimas svetimumo kitų idėjinių grupių ar kultūrinių sąjūdžių žmonėms, cinizmas ir pragmatizmas toje pačioje politinėje partijoje ar aplinkoje galėdavo būti keistai sumišęs su žmogiška šiluma, jautrumu ir tiesiog adekvatesniu tikrovės suvokimu.

Šito kokteilio konsistenciją dar ilgai tyrinės mūsų istorikai ir politologai. Tai egzistencinis mazgas, kurį atpainiodavo tik šiltesni, humaniškesni ir todėl netikėti Lietuvos valstybės veikėjų veiksmai. A. Brazauskas tokiais veiksmais ir pasirinkimais ryškiai pranoko savo kolegas ir varžovus.

Tad jam paaiškinti ar suprasti netinka schema, kurioje neišvengiamai dingsta niuansai. Juk A. Brazausko būta žmogaus, kuris savo asmenybe, šiluma ir paprastumu ardė visas schemas. Ne politinę A. Brazausko lyderystę esu linkęs akcentuoti (kaip tik dėl jos ir nesu tikras), o jo šiltą žmoniškumą ir gyvenimišką, liaudišką, kone spontaniškai besireiškusią paprasto žmogaus išmintį – bruožus, kurie neabejotinai padarė daug gera Lietuvai. Jo kalba baigus prezidento kadenciją, žymėjusi laikiną pasitraukimą ir kelio užleidimą varžovams, leido į mūsų politikos avansceną ateiti Valdui Adamkui. A. Brazauskas gerai jautė, kada laikas yra su juo, o kada jis atsigręžia prieš jį. Tai išminties ir brandos ženklas.

Jo žmogiška šiluma ir išmintis kartas nuo karto pasireikšdavo spontaniškais, neišprotautais ir jo aplinkos bei patarėjų nenurodytais veiksmais. A. Brazauskas į Lietuvos ir pasaulio istoriją neabejotinai pateko kaip pirmasis nepriklausomybę atgavusios lietuvių tautos tiesiogiai išrinktas prezidentas, bet kitas jo vardą istorijoje išgraviravęs poelgis buvo Lietuvos Respublikos prezidento kalba Izraelio Knesete.

Jos metu jautriais, šiltais ir paprastai žodžiais buvo atsiprašyta žydų tautos ir valstybės už tuos lietuvius, kurie Antrojo pasaulinio karo metais masiškai žudė savo bendrapiliečius žydus, tuo išduodami savo tėvynę, tautą ir gražiausias istorines jos tradicijas.

Niekas niekada neužmirš A. Brazausko reakcijos į pagyvenusį nedidelį žmogų, kuris jo vizito Izraelyje metu stovėjo prie Kneseto su transparantu, skelbiančiu, jog karo metais baltaraiščiai išžudė visą jo šeimą ir artimuosius. Lietuvos valstybės vadovas padarė tai, po ko beliko tik nusilenkti jam ir Lietuvai už kilnumą bei žmoniškumą – jis nieko nesakęs apkabino ir pabučiavo tą žmogų.

Savo nuosaikumu ir realybės jausmu A. Brazauskas stabdė bet kokį radikalizmą ir revanšizmą – ne tik oponentų, bet ir savo aplinkos. Šito Lietuvai tuo metu labai reikėjo – ne tik socialinei taikai ir bent minimaliam pilietiniam solidarumui palaikyti, bet ir simboliniam lietuvių tautos susitaikymui, be kurio mūsų ateities projektas būtų tiesiog sužlugdytas. Kadangi nebuvo konfrontacijos žmogus, jis be jokio teatrališkumo ir skundų ištverdavo ne tik karčią ir pagrįstą, bet ir gerokai perdėtą, neskoningą kritiką. Savęs nesureikšminimas ir bendro, didesnio už savo paties asmenį tikslo pojūtis taip pat buvo stiprioji A. Brazausko savybė. Nemanau, kad kuris nors kitas mūsų šalies lyderis tuo jam prilygo.

Pamenu vieną istoriją, kuri daug ką pasako apie prezidento A. Brazausko asmenybę. Išeivijos sociologas, mano mokytojas ir artimiausias draugas Vytautas Kavolis 1993 m. vasario 16-osios išvakarėse turėjo vykti į Lietuvą atsiimti jam skirtos Nacionalinės meno ir kultūros premijos. V. Kavolis kurį laiką dvejojo, nes jam buvo tiesiog sunku šitai padaryti – JAV pilietybės jis niekada nepriėmė, o lietuviško paso neturėjo. Reikėjo ilgos ir nelabai malonios procedūros Vašingtone, kurios jis nei norėjo, nei turėjo laiko leistis į ją. Bet problema, laimei, buvo išspęsta Lietuvoje: V. Kavolis gavo laikiną lietuvišką pasą, nuvyko į Lietuvą ir dalyvavo iškilmėse, per kurias prezidentas A. Brazauskas jam įteikė premiją.

Aš tuo metu dirbau kviestiniu tyrinėtoju Dickinsono koledže kartu su V. Kavoliu, tad likau JAV ir laukiau savo draugo. Sugrįžęs V. Kavolis noriai pasakojo įspūdžius ir analizavo įvairias detales, iš kurių pati įdomiausia man pasirodė jo nuomonė apie prezidentą A. Brazauską. Kritiškas ir neretai aštrios frazės Lietuvos politikams negailintis V. Kavolis staiga susimąstė ir po pauzės tarė: „Bet A. Brazauskas nėra eilinis žmogus. Jis žiūri į akis, ir iš jo sklinda pagarba žmogui. Tai nedažna politikų savybė.“

Nemėgęs liaupsių ir net artimiems draugams nesakęs šiltų žodžių, santūrus Vytautas pridūrė, kad nors jis ir svajoja, jog V. Adamkus taptų Lietuvos prezidentu, A. Brazauskas ir V. Adamkus yra lygiavertės figūros – jo paties žodžiais, abu yra džentelmenai, abu yra dialogo, o ne konfrontacijos asmenybės ir abu gerbia žmones.

Gal tai ir buvo pati svarbiausia įžvalga apie kitą Lietuvą – ne herojišką, ne revoliucingą, greičiausiai nelabai ryžtingą ir idealistišką, bet neabejotinai padorią, kerštui, išdavystei ir niekšybei nepasiduodančią, o svarbiausia – linkusią į kompromisą visos šalies labui ir susikalbėjimo pastangą tarp svetimų, gal net viena kitos iš tikrųjų taip ir nesuprantančių jėgų. Šita Lietuva taip pat suvaidino iškilų vaidmenį mūsų visų laisvės istorijoje ir dramoje.

Šią kitą Lietuvą, kurią mes gan sparčiai ir turbūt nepelnytai užmirštame, geriausiai įkūnijo Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas.

Taip pat šiame "IQ The Economist partnerio Lietuvoje" numeryje skaitykite:

“Sulindę į savo kiautą”: Daugelį Lietuvos problemų padėtų išspręsti didesnis atvirumas, veiklumas ir pasitikėjimas savimi, tačiau matyti polinkis pasitikti iššūkius ne aktyviais veiksmais ir idėjomis, o sustingus ir susigūžus trapiame savo kiaute.

T. Venclova. Aš dūstu: “Deja, šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, man knieti pakartoti Sokrato žodžius iš Aristofano komedijos: „Aš dūstu“, - sako T. Venclova

R. Kuodis. Kodėl stringa svarbiausios reformos. J. Čičinskas. Ši krizė ir kas toliau.

Finansų užtvanka. Lietuvos verslas praėjusiais metais tapo skandinavų vykdyto kreditų embargo įkaitu.

Daugiau kiaušinių ir degtinės. Lietuvos gyventojų atlyginimai ir perkamoji galia per 20 nepriklausomybės metų.

Netikras Umberto Eco. „Facebook“ vartotojai lengvai gali virsti įžymybėmis.

Neįgali herojė. Ar Lietuva galėjo pasipriešinti Sovietų Sąjungai 1940 m.?

„IQ. The Economist partneris Lietuvoje“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

N. Vasiliauskaitė. Nebekalbėkime apie „neapykantą“ (12)

Kabutės numato, kad straipsnio objektas – ne pati neapykanta (tam tikras jausmas, nenusipelnantis nei politinio dėmesio, nei analizės; tai, beje, ir būtų viena pagrindinių mano tezių), o dalykai, kuriems pažymėti šis žodis įkyriai ir atkakliai vartojamas „bendraujant su visuomene“: „neapykanta“ kaip retorinė inovacija ir viešumos vadybos technika.

R. Valatka. Moterys – kaip biški karvės, vyrai – kaip girti veršiai, o valstybė – kaip ferma (707)

Valstiečių Seimas dar nepatvirtino Vyriausybės, bet vieną absurdo rekordą jau pagerino. Kalbėdamas apie Seime kelinti metai vadalojamo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo dar vienas pataisas valstiečių kultūros genetikas Karbauskis, kaip jam įprasta, krito į ilgą logorėją ir Lietuvos moteris prilygino biški karvėms.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Sumokėkim ir prigimdys (83)

Gausus šlapias sniegas vis atkakliau stengiasi paslėpti palei Lazdijų – Alytaus kelią tarp kalvų išsibarsčiusias sodybas. Vis sunkiau įžiūrėdamas kelio ribas lėtinu greitį ir kaip tik tada pamatau stotelėje tris skirtingo dydžio figūras. Jauna moteris paleidžia vyresnėlio ranką ir mostu prašo sustoti.

Sekmadienio Evangelija. Judėjos dykumoje (129)

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė.“

Nerimas dėl Baltijos valstybių: ar V. Putinas išmoko sovietų laikų pamokas? (913)

Be abejo, geografija nediktuoja visų įvykių eigos. Didžios idėjos ir didieji lyderiai yra dalis kintančio istorijos proceso. Bet visi jie priversti veikti geografijos rėmuose. Leidykla „Tyto alba“ pristato naują Timo Marshallo knygą „Tim Marshall. Geografijos įkaitai: dešimt žemėlapių, pasakančių viską, kas lemia pasaulio politiką“.