Sužinojai, kad ir į cigaretes buvo dedama skonio stipriklių ir kvapo tirštiklių. O štai dabar pasirodė cigaretės, kuriose – nepaskanintas tabakas ir grynas nikotinas, be jokių E. Kažin ar pavyks prie tokių neskanių cigarečių priprasti – liūdnai pagalvojai. Kai jau esi pripratęs prie tų – iškvėpintųjų, skaniųjų, paskanintųjų, pagerintųjų. Šokoladas be cukraus, žinia, ne visiems patinka.

O dar labiau tave sujaudino atradimas, kad susidūrei su tokiu įdomiu socialiniu reiškiniu, kuris galėtų būti pavadintas reklamos reklama. Reklama iki šiol demonstruodavo savo paveikumą, reklamuodavo rūkančius raitelius ant cigarečių pakelių arba ištvermingus kupranugarius... O štai jums atsirado reklama, kuri kalbėjo apie save ir apie kitas reklamas – taigi apie reklamos reklamą. Reklama, kuri buvo tiesiog pasiryžusi demaskuoti klastingą reklamos prigimtį. Visa, kas būdavo anksčiau, būdavo apgaulė, sakė tavo naujųjų cigarečių reklama – nes žmonės pavirsdavo rūkaliais visai ne reklamos dėka, ir priprasdavo visai net ne prie nikotino, jie priprasdavo prie specialių pripratimą skatinančių medžiagų. O naujoji reklama ne tik atskleidė šį sąmokslą – ji pirmoji pasiūlė rūkyti cigaretes be pripratinančių medžiagų – ir pasižiūrėti, ar priprasite, o gal ir nepriprasite.

Ši nauja cigarečių be priklausomybę skatinančių medžiagų reklama ne tik pripažino, kad tradicinė reklama apgaudinėjo, svarbiausia, kad save ji priskyrė naujo tipo reklamai – ji reklamavo save – naujo tipo – nemeluojančią, neapgaudinėjančią reklamą.

Apsidairęs supratai, kad tai nėra toks jau naujas triukas reklamos pasaulyje. Jau anksčiau šiuolaikinėje prekyboje pasirodydavo prieskoniai, apie kuriuos būdavo sakoma, kad tuose prieskoniuose nėra specialių – skanumo prieskonių. Anais senais laikais, kai mokeisi gaminti maistą – iš tų laikų kulinarijos stebukladarių, iš tų laikų beatų ir nomedų knygų - neišvengiamai vartodavai prieskonius, kuriuose būdavo skaniklių, emulsiklių ir skonio stipriklių. Kai visiems atrodydavo, kad skaniai pagamindavai – iš tiesų išmokdavai ne skaniai gaminti, bet pridėti gerų skaniklių.

Tų laikų prieskoniuose būdavo prieskonių priedų, skaniklių, savotiškų – prieskonių prieskonių - kurie kepsnius paskanindavo daug geriau, nei patys prieskoniai. Nes patys prieskoniai – kaip prisimeni, tai kai kurie iš jų būdavo neskanūs.

Prie prieskonių skonio reikėdavo pratintis, pavyzdžiui, tekdavo mokytis valgyti alyvuoges, kaparėlius, kindzą ir kalendrą. Tuo tarpu - įdėjus skaniklių – viskas būdavo daug paprasčiau - viskas pasidarydavo skanu tą pačią akimirką. Nes skanikliai – tie patys E – tai ne prieskoniai, kurie sukelia skonį. Skanikliai – visai nepriklausomai nuo skonio – tiesiog sukeldavo ne skonį, bet skanumo jausmą.

Atsirasdavo tokių supaprastintų prieskonių mišinių – skirtų, suprask, „žuviai“, „paukštienai“, „jautienai“ ar „kiaulienai“. Tie prieskoniai būdavo sukurti žmonių labui – kad būtų paprasta ir greita pagaminti, kad valgyti būtų skanu ir malonu, kad mėsos įgautų geras, teisingas rožines spalvas, kad negestų. Ir būdavo skanu. Pasibarstęs tais prieskoniais, galėdavai suvalgyti bet ką. Ir ne tik suvalgyti – galėdavai būti laimingas. Patiekalai gal būdavo ir beskoniai – bet kokie skanūs. Ir kaip patogu būdavo – mėsa nesugesdavo savaitėm, o pienas nesurūgdavo ištisais mėnesiais.

Prieskonių prieskoniai ir reklamos reklama... Šitaip po truputį atsirasdavo pasaulis pasaulyje, ištisas meta-pasaulis, kuriame jau būdavo galima ir apsigyventi. Taip ir matydavosi, kaip tame pseudo-pasaulyje atsiranda ir suklesti, pavyzdžiui, istorijos istorija. Atsirasdavo teorijos apie viduramžių istoriją, kurioje esą ištisi laikotarpiai yra suklastoti darbščiųjų istorijos metraštininkų. Suklastoti, sukuriant negyvenusių veikėjų biografijas ir nekrologus, neegzistavusių pilių brėžinius ir griuvėsių paveikslus. Pasitaikydavo ir modernesnių istorijų apie Lietuvos istoriją pavyzdžių: kad kunigaikščių ir didingos Lietuvos kunigaikštystės kultas buvo sukurtas KGB struktūrose, kaip leistinas, nuo realybės atitraukiantis simuliakras.

L.Degėsys
Prieskonių prieskoniai ir reklamos reklama...
Šitaip po truputį atsirasdavo pasaulis pasaulyje, ištisas meta-pasaulis, kuriame jau būdavo galima ir apsigyventi. Taip ir matydavosi, kaip tame pseudo-pasaulyje atsiranda ir suklesti, pavyzdžiui, istorijos istorija.

Tegu esą lietuviai vadina savo vaikus niekam nežinomų smulkių kunigaikštukų vardais, tegu jaučiasi esą rezistentai ir galvoja apie šlovingą savo gimtosios šalies praeitį. Tegu svaiginasi savo šalies istorija kaip nekenksminga kasdienybės religija. Kaip istorijos istorija...

Ir suprantama, kad tokiame pasaulyje suklestėdavo magija... Ir visai ne pati magija būdavo svarbi, o tas malonumas, tas lengvumas, tas visai ne gyvenimo skonis, o greitas ir lengvas skanumas, kuris pasiekiamas magijos pagalba. Daug svarbesnė ten būdavo magijos magija, kur jau nesvarbu – kokioje srityje ji pasireikšdavo - tai būdavo tiesiog malonumas magiškai įvaldyti pasaulį – be pastangų – greitų, efektyvių burtažodžių ir magiškų veiksmų pagalba. Ir ta magija galėdavo būti visiškai ne pasakiška, o visiškai – kasdieniška. Kai kas nors visai nekaltai norėdavo sublogti – ne sportuodamas ir prakaituodamas, o tabletės pagalba. Jis norėdavo įsigyti momentinę tabletę, kurią prarijęs – akimirksniu sublogtų - ir vėl galėtų valgyti – ką nori, kiek nori ir kada nori. Kai kas nors tikėdavosi išmokti ką nors – lengvu būdu, žaidžiant, be pastangų.

Kai norėdavo greitai ir gerai perskaityti – ne pačią knygą, o sutrumpintą, supaprastintą – „easy-to-read“ variantą, arba – dar geriau – užuot pats vargęs ir skaitęs – tiesiog pasižiūrėdavo knygos ekranizaciją. Tam tikslui būdavo pagamintos ir rusiškų, ir japoniškų animacinių filmų serijos, kurios taip ir vadindavosi – „Visas Šekspyras“. Daugeliui patikdavo „Makbetas“ per 20 minučių...

Tokioje kasdienybės magijoje neišvengiamai atsirasdavo stebuklingų dalykų. Ateidavo nauji ministrai, kurie tiesiog kaip pasakų karžygiai prižadėdavo įvykdyti pasakiškas reformas, pagal tą pačią magišką schemą – kur svarbiausia yra pati magija, kur pastangų beveik ir nereikia, kur jie – vietoj jūsų ir jūsų neklausdami – padarys. Padarys, kad jums būtų geriau. Ir tuomet viskas prasidėdavo iš naujo: švietimo sistemos magai - įkvėpti, apšviesti ir užkerėti reformos magijos – nepaliaujamai ieškodavo vis naujų, vis geresnių, efektyvesnių švietimo principų ir sistemų. Jau seniai būdavo pamiršti mokytojai, studentai, profesoriai ir mokiniai, jau seniai pamiršti tikslai, dėl kurių ta reforma buvo pradėta.

L.Degėsys
Užburti būtinybės nepaliaujamai keistis, apimti reformavimo manijos, jie skatindavo ir skatindavo reformą, kuri negalėdavo pasibaigti, nes ji pati buvo sau tikslas. O tuomet dar kiti sugalvodavo ekonomikos arba mokesčių reformas, kurių tikslas irgi būdavo visai ne geresnis žmonių gyvenimas, o toji pati ekonomikos ar mokesčių reforma. Ir tada vargas būdavo tam žmogui, kuris norėdavo geresnio gyvenimo, o ne geresnės reformos.

Užburti būtinybės nepaliaujamai keistis, apimti reformavimo manijos, jie skatindavo ir skatindavo reformą, kuri negalėdavo pasibaigti, nes ji pati buvo sau tikslas. O tuomet dar kiti sugalvodavo ekonomikos arba mokesčių reformas, kurių tikslas irgi būdavo visai ne geresnis žmonių gyvenimas, o toji pati ekonomikos ar mokesčių reforma. Ir tada vargas būdavo tam žmogui, kuris norėdavo geresnio gyvenimo, o ne geresnės reformos. Nes tikslas būdavo reformos reforma, o ne kažkoks per daug jau žmogiškas, nestatistinis žmogus.

Ir tuomet ne vienas žmogus pamatydavo paprastą tiesą – kad šitai valstybei jis nereikalingas, o kitose valstybėse jo laukia. Gyvenimo nerealybė šitaip prislėgdavo žmogų, kad jis tiesiog bėgdavo į kitas šalis – gal nebūtinai geresnio, bet – tikro, ne iliuzinio gyvenimo ieškoti. Gyvenimo, kuriame ne tik žadama kažką padaryti, bet ir daroma – ne valstybei, ne tautai, ne projektams, ne biudžetams, ne statistikai – o žmonėms. Žmonės išvažiuodavo, išsiilgę gyvenimo, kuriame ne tik kalbama, kad reikėtų pradėti gyventi – bet gyvenama: šiandien, čia ir dabar...

O gausybė žmonių taip ir nepradėdavo gyventi. Teoretikai emigruodavo į savo teorijų bokštus, susirasdami lengvo elgesio tendencijas ir teisingo, objektyvaus socialinio gyvenimo dėsnius, jų burtažodžiai išgertos praeities tirščiuose jiems padėdavo pamatyti būsimų gyvenimų perspektyvą, jie svaigindavosi teorijų vynu, ir todėl visada – kitą dieną – būdavo šiek tiek nusivylę ir pagiringi...

Politikai, politologai ir ekspertai gyvendavo kažkokioje beorėje erdvėje: ekspertai vaišindavo teorijomis apie pozityvias būsimo šalies vystymosi tendencijas, politikai aiškindavo, kad jie turi tik politinių interesų. Kad politika tai ir yra politinių interesų kova, ir politinės partijos kuriamos dėl politinių intencijų. Kad partijos neturi nieko bendro su ekonomika. Kad partijos neturi ekonominių interesų – nebent vieną – visoms partijoms bendrą - Visos Tautos Viso Gyvenimo Pagerinimo Interesą. Žiniasklaida pasakodavo, kad ji yra laisva ir visiškai nepriklausoma, o bankų analitikai sakydavo, kad jie nesuinteresuoti bankų gerove. O dar visi vieni apie kitus šnekėdavo, kad visi yra korumpuoti, tik jie patys - tau jau tikrai – ne...

Tokiame fiktyviame pasaulyje gyventojus apimdavo keistas nerealybės jausmas. Tas jausmas galėdavo pasireikšti kaip tikro, jau tuoj tuoj atsirasiančio gyvenimo laukimas – kai visi gyventojai vienas kitą įtikinėdavo, kad šitaip negali tęstis amžinai. Kad šitas pasaulis, kuris yra ašarų pakalnė, būtinai turi pavirsti į kažkokią kitą, naują, kitaip sugalvotą realybę. Kad šis gyvenimas gal yra tiesiog savotiškas išbandymas, atitekęs saujelei žmonių, nežinia kodėl atsidūrusiai šitoje laiko ir erdvės koordinatėje. Kiti piliečiai, matyt, apsvaiginti iliuzinio gyvenimo magijos, brisdavo dar gilyn – į kažkokius šio iliuzinio gyvenimo dar fiktyvesnius anklavus – į internetinius, virtualiuosius, medijų pasaulius. Dar kitam žmogui to kasdienio gyvenimo nesuprantamumas, neracionalumas tapdavo toks nepakeliamas, kad jis rinkdavosi arba alkoholį, arba narkotikus, kaip pačias efektyviausias tos nesuvokiamos realybės sutvarkymo, racionalizavimo priemones...

Kaip sunku tokiame pasaulyje būdavo suprasti paprasčiausią tiesą: kad gyvenime yra gausybė dalykų, nepaaiškinamų teoriškai. Kad gyvenimas atsitinka, tik pabandžius ir pradėjus gyventi.

Kad kalbėjimas apie gyvenimą ir gyvenimo laukimas dar nėra gyvenimas. 

Kaip kalbėjimas apie meilę – visai nebūtinai yra meilė...

Komentaras perskaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“