Tradiciškai yra susidariusi nuomonė, kad tas, kuris yra valdžioje, yra geriausias (bent privalo toks atrodyti), turi viską žinoti arba bent jau sudaryti tokį vaizdą ir sugebėti kompetentingai spręsti visas iškilusias problemas. Iš esmės tai yra primityvus politikos mitologizavimo pavyzdys, ateinantis iš tų laikų, kada gyvavo nuostata – valdžia visada teisi ir viską žino. Mes dažniausiai iš jų aklai tikimės maksimalių pastangų sprendžiant mūsų ir visuomenės problemas. Vadinasi, nejučia priskiriame jiems tas savybes, kurios jiems padėtų tai atlikti. Štai čia ir gimsta mitai apie pačius protingiausius, teisingiausius ir viską žinančius politikus.

Tačiau žvelgiant į dabartinę valdžios viršūnę smelkiasi kažkokia abejonė dėl jų veiklos nuoširdumo. Ir dažniau galima įžvelgti vidinės konkurencijos bei įtampos nei darnos ir supratimo.

Jei imtume analizuoti prezidentės veiksmus, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad jos veiksmuose bei retorikoje dažnai atsiskleidžia ne veiklos plano turėjimas, bet kažkoks spontaniškas blaškymasis, savo vietos po Lietuvos politine saule paieška. Daugelis jos teiginių su laiku įgauna prieštaravimų, parodo jei ne abejones, tai paprastą nesuvokimą, kur eiti ir ką daryti.

Lauras Bielinis
Matyt valdininkiška patirtis, vidinė įtampa ir kompleksų nesuvaldymas į viešumą iškelia pirmines, D.Grybauskaitės charakteriui būdingas reakcijas – totalų nepasitikėjimą visais ir iš to sekančią manierą grasinti. (...) Sunku būti prezidente visais nepasitikint.
Dar gelbsti krizė – yra galimybė barti bei grūmoti kažkam abstrakčiam. Nors lieka neaišku, kodėl grūmoti, grasinti ir žadėti bausti, reikalauti atsakomybės, o ne siekti rasti bendrą ir daugumai priimtiną sprendimą. Matyt valdininkiška patirtis, vidinė įtampa ir kompleksų nesuvaldymas į viešumą iškelia pirmines, jos charakteriui būdingas reakcijas – totalų nepasitikėjimą visais ir iš to sekančią manierą grasinti. Bet štai bėda – valdančioji dauguma buvo ta jėga, kuri sukūrė galimybes prezidentei tapti prezidente, vadinasi su šia dauguma reikia kažkaip draugauti. Sunku būti prezidente visais nepasitikint.

Seimo vadovė turi savo krizę – pavojingai fragmentuotą Seimą, sunkiai suvaldomą valdančiąją daugumą ir dar chaotiškesnę TS-LKD frakciją. Lemiamiems balsavimams gal dar galima sutelkti bent jau saviškius partiečius, bet frakcijos vidaus kovos dėl pozicijų, įtakų bei pretenzijų vienas kitam kaupia kritinę prieštaravimų masę, kuri vieną dieną sukels didelę partijos krizę. I.Degutienė turi patirties ir suvokimą, kas vyksta ir kur link veda tokia Seimo veikla. Supranta, kad vienai stovėti prieš srovę neįmanoma. Todėl su laiku I.Degutienės veikla vis labiau apsiribos Seimo darbo reglamento priežiūra. Ji natūraliai bus išstumiama iš partijos veikos ir taip pat natūraliai koncentruosis ties užimamų pareigų vykdymu. Taigi gimtoji frakcija tols nuo Seimo pirmininkės ir skatins ne tiek ieškoti sąjungininkų, kiek „demaskuoti“ priešus bei įtariamuosius. Žiūrėk, dar ir ją įtars. Sudėtinga suvaldyti nesuvaldomus.

Vyriausybės vadovo misija šiandieninėje situacijoje yra tikrai neįmanoma. Krizė diktuoja bendras tendencijas, na o požiūrio į valstybę bei ekonomiką ribotumas sukuria papildomus sunkumus. Todėl A.Kubilius vis labiau regimas kaip politikas ir politinių situacijų dalyvis, nei kaip Vyriausybės vadovas. Ir tai suprantama – buvimas vyriausybėje gali nutrūkti bet kuriuo momentu, na o politikoje dar A.Kubiliui norisi likti. Todėl visa vyriausybės veikla susiveda į iškilmingą retoriką – mes veikiame gerai, bet aplinkybės bei trukdytojai neleidžia sėkmingai realizuoti krizės įveikimo politikos. Taigi klaidų pamatymas bei jų blaivus vertinimas šiam politikui mažai būdingi reiškiniai. Cituojant naują Vyriausybės vadovo patarėją Virgį Valentinavičių – Konservatorių vyriausybė gera jau vien todėl, kad ji nėra socialdemokratinė. Daugiau ką pridurti ir nereikia. Nepakeliama būti geriausios vyriausybės vadovu.

Būtų labai įdomu pažvelgti, ką šie trys valstybės vadovai kalba tarpusavyje, kaip jie žvelgia vienas į kitą ir kas juos vienija bendram reikalui. Tiesa, iš pradžių reikės ilgai aiškintis, kas yra bendras reikalas. O tai sudėtinga, nes vietoje rimto pokalbio bus girdimi trafaretiniai kalbėjimai apie krizę, demokratiją, pilietinę visuomenę ir t.t. bet vargu ar aptiksime tame pokalbyje nuoširdų prisipažinimą – sunku būti silpnam užimamose pozicijose.