L.Bielinis. Politikai prieš žiniasklaidą: kova dėl politikų galių sustiprinimo

 (68)
Paradoksalu, tačiau žiniasklaida vengia pernelyg daug kalbėti apie reikalus, tiesiogiai liečiančius ją. Gal tai sietina su kuklumu, profesiniu atsargumu, o gal žiniasklaida ieško kitų veikimo būdų, kad išlaikytų jėgų pusiausvyrą. Tačiau Visuomenės informavimo įstatymo taisymo procesai Seime jau vyksta.
Lauras Bielinis
Lauras Bielinis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Seimo pirmininkė asmeniškai susirūpino šio įstatymo kokybe. Taigi iš Vyriausybės rūmų Visuomenės informavimo įstatymo tobulinimo procesai persikelia į Seimo koridorius. Prastai Seime įvertintos įstatymo pataisos tarsi suteikia vilčių, kad šis dokumentas bus tvarkomas atsakingai ir nepažeidžiant bazinių žiniasklaidos laisvių, be kurių demokratinė visuomenė prarastų galimybę laisvai reikšti savo mintis ir gauti visą galimą informaciją.

Tuo pačiu metu norima teikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kuriame didelis dėmesys skiriamas LRT tarybos formavimo bei veiklos klausimams.

Galima paminėti daugelį bandymų suvaržyti žiniasklaidos laisves, apriboti jos finansavimo galimybes, įsteigti žiniasklaidą kontroliuojančias ir politikams pavaldžias institucijas, sukurti teisines spragas, kurios leistų politikams išvengti viešumo.Šie du įvykiai yra susieti tarpusavyje politikų interesu dominuoti politiniame lauke ir kontroliuoti informavimo bei viešos diskusijos, vykstančios žiniasklaidoje, procesus. Trumpa nepriklausomybės istorija yra persmelkta šiuo siekiu. Galima paminėti daugelį bandymų suvaržyti žiniasklaidos laisves, apriboti jos finansavimo galimybes, įsteigti žiniasklaidą kontroliuojančias ir politikams pavaldžias institucijas, sukurti teisines spragas, kurios leistų politikams išvengti viešumo.

Galima paminėti daugelį bandymų suvaržyti žiniasklaidos laisves, apriboti jos finansavimo galimybes, įsteigti žiniasklaidą kontroliuojančias ir politikams pavaldžias institucijas, sukurti teisines spragas, kurios leistų politikams išvengti viešumo.
Lauras Bielinis

Visa tai šiuolaikinėje visuomenėje tampa labai svarbu, nes pagrindiniu politikų oponentu pasyvioje, fragmentuotoje visuomenėje lieka žiniasklaida. Tai ji iškelia valdžios klaidas į viešumą, tai ji teikia ir siūlo kitokius sprendimų variantus, tai ji aktyviai ir nuolat stebi politikų, valdžios veiksmų atitikimą įstatymams bei visuomenėje nusistovėjusioms elgesio normoms.

Žiniasklaida tampa pagrindiniu politinių procesų - politinių diskusijų, sprendimų priėmimo, lyderių bei politinių partijų pozicijų eksponavimo, pilietinės visuomenės atstovų tribūnos bei ideologinių principų - gynimo vieta. Vis labiau politikos laukas pasislenka į jos pusę ir tampa neįsivaizduojamu be žiniasklaidos.

Taigi politikai imasi spręsti labai subtilų ir tuo pačiu jiems pavojingą bet juos masinantį klausimą. Žiniasklaida ir politinė sistema šiandien yra dvi aktyvios vieno politinio lauko dalyvės. Jos ir bendradarbiauja ir konkuruoja tuo pačiu metu. Tačiau šiandien vis didėjantis pasimetimas valdančiosios daugumos gretose, matyt, juos verčia ieškoti papildomų instrumentų situacijos suvaldymui.

Todėl naujajame Visuomenės informavimo įstatymo projekte bandoma prastumti tokias teisines formules, kurios leistų greitai ir efektingai užčiaupti žiniasklaidą: atsiranda formuluotė, kur redakcinė atsakomybė skleidžiant viešąją informaciją sugriežtėja. Pagal naują redakciją draudžiama persekioti viešosios informacijos skleidėją, tačiau ištirpsta garantijos žurnalistui. Na ir svarbiausia – politikai pagal šią įstatymo projekto versiją nustoja būti viešais asmenimis.

Naujajame Visuomenės informavimo įstatymo projekte bandoma prastumti tokias teisines formules, kurios leistų greitai ir efektingai užčiaupti žiniasklaidą.
Lauras Bielinis

Viešo asmens sąvoka susiaurinama iki banalumo, juo gali būti vadinami: teisėjas, pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Politikas tarsi ištirpsta valdžios rutinoje, jeigu jis nėra partijos vadovas. O tai reiškia, kad visuomenė netektų galimybės stebėti ir kontroliuoti valdžią visose jos veiklos sferose. Tokia teisinė spraga suteiktų šansą apsiginti nuo viešumo ir bausti pernelyg įkyrius žurnalistus.

Seimas sustabdė šio įstatymo priėmimo procesus ir dar bandys tobulinti šį įstatymą. Reikia tikėtis, kad viskas bus gerai, bet... Vyriausybė siūlė ypatingos skubos tvarka svarstyti ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą. Taigi LRT bus bandoma suvaržyti kitais būdais – pakeičiant tarybos formavimo bei veiklos taisykles, įvedant subtilius laikymo už rankos instrumentus, kad būtų lojali valdantiesiems.

Iš esmės, kai padėtis politikos lauke neaiški, vyksta galių telkimo į savo rankas informaciniame lauke. Informacija politikoje yra vienas iš svarbiausių galios elementų, todėl čia nebus ramu ir mes dar ilgai būsime šios kovos sūkuryje.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Bačiulis. Išliekime Trumpo žodžius bronzoje ir prikalkime šalia Busho žodžių ant Rotušės sienos (299)

Po JAV Respublikonų partijos kandidato prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo žodžių apie pragmatiškus santykius su esamais Amerikos kariniais sąjungininkais vienus ištiko depresyvi isterija, kitus – šalto sveiko proto dušo sukelta optimizmo banga.

E. Samoškaitė. Cenzorius (101)

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).

K. Jovaišas. V. Putinas – Rusijos marionetė, kuri vadovaujasi žiurkės filosofija (469)

Rusai liguistai trokšta, kad kiti juos mylėtų ir jais žavėtųsi. Kadangi šis troškimas lieka be atsako, tai rusai bent jau nori, kad kiti jų bijotų. Šia prasme Kremliaus liokajai yra teisūs, kai siekdami įsiteikti XXI-ojo amžiaus carui, nesidrovi šleikščiai saldaus komplimento, esą Vladimiras Putinas - tai Rusija.

R. Valatka. Geležinio vilko kauksmas dėl nestabdomos emigracijos. O ko tikėjotės? (649)

Nuo balta plėve užkloto Gedimino kalno eina antro geležinio vilko kauksmas. Emigruoja. Bėga. Per pirmąjį pusmetį dar 23 tūkst. – 6,5 proc. daugiau nei 2015-ųjų sausį-birželį. Grįžo 3 proc. mažiau. Aūūūūūū... Kaukia vilkas geležinis. Jį išgirdęs net premjeras krūptelėjo.

V. Rubavičius. Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai (102)

Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“.