Remiantis Konstitucijos 84 straipsniu, prezidentas „daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką“. Taigi metinės kalbos paskirtis – atskleisti prezidento požiūrį į metus susiklosčiusią situaciją ir nurodyti galimas veikimo kryptis ateičiai, bei pabrėžti taisytinus ar nepageidaujamus reiškinius. Iš esmės ši Konstitucijos nuoroda leidžia prezidentui labai laisvai elgtis su metine kalba ir kalbos esmė tampa prezidento asmens nuostatų, principų, reakcijų bei prioritetų atspindžiu.
Praktinė kalbos vertė atsiranda kalbos aptarimo metu. Kuo ilgiau ji bus svarstoma, kuo daugiau politikai, įvairių sričių specialistai, visuomenė diskutuos pasakytos kalbos temomis, tuo didesnė tikimybė, kad bus atsižvelgta ir sureaguota tinkamai. Todėl prezidentė turi būti suinteresuota, kad jos kalba būtų nuodugniai svarstoma, „naršoma po kaulelį“. Kita vertus, tokio tipo replikos, kaip ši – „norėčiau iš karto pasakyti, kalbėjau Lietuvos žmonėms, ne politologams“ (politologai ne Lietuvos žmonės?), sumenkina produktyviąją kalbos pusę ir paverčia ją politinės paramos, politinių sąjungininkų paieškos instrumentu.
Pagal 83 Konstitucijos straipsnį Lietuvos prezidentas yra pastatomas virš politinės sistemos (valstybės vadovas) „Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios“. Taigi teoriškai prezidentas yra už politinių partijų bei kitų politinių institucijų siaurų interesų ribos.
Prezidento paskirtis – būnant virš viso to politinio šurmulio susitelkti ties strategine valstybės padėtimi bei raidos tendencijomis. Tačiau praktiškai įsiterpti į šalies vidaus procesus yra sudėtinga (veto teisė, įstatymų teikimas, aukštų valdininkų kandidatūrų teikimas Seimui įmanomi, bet visada yra galimybių apeiti prezidento veto, ar jo siūlomus kandidatus), todėl kiekvienas iš buvusių prezidentų, taip pat ir Dalia Grybauskaitė, tampa suinteresuoti atrasti konstituciškai korektišką bei politiškai efektingą priemonę vidaus politikos procesams paveikti.
Algirdui Mykolui Brazauskui tokia atrama buvo jo gimtosios partijos frakcija, kuri dominavo parlamente ir prezidento bei Seimo bendradarbiavimas vidaus politikoje nebuvo pernelyg sudėtingas. Tačiau pasikeitus Seimo sudėčiai, dominuojant konservatoriams, A.M.Brazauskas liko izoliuotas nuo vidaus politikos ir antrąją savo kadencijos dalį atlikinėjo daugiau reprezentacinę šalies atstovavimo funkciją.
R. Paksas, suvokęs sudėtingą konstitucinį barjerą, neleidžiantį jam paveikti vidaus politikos, siekė sukurti paralelinius jį palaikančių visuomenės sluoksnių junginius, kurie šalia formalios valdžios atstovautų jam ir būtų funkciškai susieti su jo institucija tiesiogiai.
Dalios Grybauskaitės santykis su Seimu irgi nėra jai palankus. Nors dabartinė valdančioji dauguma deklaruoja ją remianti, tačiau realiai dirbti su keturiomis skirtingomis frakcijomis yra labai sudėtinga. Taigi metinė kalba, kuri išties buvo nukreipta į visuomenę, bet tikrai ne į Seimą, Vyriausybę, teismus ar partijas, paženklino prezidentės siekį rasti sau kitokią atramą tikslams įgyvendinti – ją palaikančius žmones (reitingai gi nemeluoja).
Manau, greitai pamatysime susiformavusius visuomeninius judėjimus prezidentei paremti, maždaug pagal rusiškąjį „Naši“ analogą. Tai bus naudinga abiem pusėms – prezidentė gaus politinį įrankį, o naujieji visuomenininkai - politinę areną ir politinę atramą. Nesakau, kad tai sąmoningas ir kryptingai vykdomas veiksmas, manau, kad viskas yra pernelyg spontaniška ir todėl abejotina, ar iš tų visuomeninių prezidentės palaikytojų gausis patvarus junginys. Bus daug emocijų ir mažai pozityvo.
Paradoksalu, bet jos noras kreiptis tiesiogiai į visuomenę yra logiškas. Mat Lietuvoje prezidentas yra renkamas tiesiogiai („Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu“ (Konstitucija, 78 straipsnis)), vadinasi ir jo siekis tiesiogiai bendrauti su visuomene yra natūralus. Ten, kur prezidentai renkami parlamentuose, jie natūraliai tampa valdančios daugumos šalininkais, iš jų tarpo.
Taigi prezidentė savo metinėje kalboje išryškino takoskyrą tarp savęs su visuomene (žmonėmis) ir kitų valdžios šakų, kurios, žvelgiant iš jos pozicijų, yra kritikuotinos ir, matyt, politiškai pavojingos. Bet apie tai - kitame mano straipsnyje.