L.Bielinis. Kova dėl koalicijos išlikimo sukels pokyčius Vyriausybėje ir Seime

Tuojau pat po Naujųjų metų švenčių Irena Degutienė pareiškė, kad yra galimas kai kurių ministrų keitimas Vyriausybėje. Tai nuskambėjo praėjus dienai po to, kai prezidentė kategoriškai pareiškė apie veikiančios vyriausybės palaikymą ir jos manymu nekonstruktyvų kalbėjimą apie naują Vyriausybę bei valdančiąją daugumą. Akivaizdu, kad I. Degutienė giliau suvokia santykių pokyčius tarp frakcijų parlamente, mato politinių jėgų persigrupavimą ir supranta, kad užsispyrusiai likti prie nepakitusio vyriausybės sąstato būtų rizikinga.

Šiandien Andriaus Kubiliaus Vyriausybės išlikimo klausimas susiveda į derybas su „Viena Lietuva“ bei gebėjimą išlaviruoti santykiuose su Arūno Valinsko frakcija, pernelyg jos nenuskriaudžiant postų perdalijimo metu. Taigi derybiniai procesai Seime ir aplink jį vyksta intensyviai.

Palikus A. Kubiliaus Vyriausybę nepakitusią, galima laukti jei ne valdančiosios daugumos žlugimo de jure, tai jos iširimo de fakto, nes vienalietuvininkai jau yra parodę savo nenorą bendradarbiauti su dauguma, kuri jos negirdi ir su ja nesiskaito. Iš čia yra tik mažas techninis žingsnis iki naujos valdančiosios daugumos, suformuotos dabar opozicijoje esančių partijų pagrindu. Taigi I. Degutienė veikia subtiliai ir nori savotiškai aplenkti jos gimtajai daugumai gresiančias bėdas.

Tačiau ministrų keitimas reiškia pakankamai rimtą sumaištį koalicijos partnerių gretose, įtampas bei nepasitikėjimo elementus tarpusavio santykiuose. Jie neišvengiami ir jau yra. Taigi kalbos apie ministrų keitimą turi rimtą pagrindą ir belieka tik laukti, kas ir kada apsispręs pradėti šį procesą viešai. Klaidos derybose, negebėjimas priimti mažesnes frakcijas kaip sau lygias iššauks Seimo daugumos krizę, kuria netruks pasinaudoti opozicija.

Opozicija šiandien yra profesionali. Tai - trys patyrusis frakcijos, kurios, reikalui esant, sugeba priversti Vyriausybę bei valdančią daugumą koreguoti savo sprendimus. Nesiskaityti su jomis būtų naivu ir pavojinga. Šiandien jos dar nėra valdančioji dauguma, tačiau tai tik jų taktikos bei susitarimo klausimas. Ir susitarti joms nebus sudėtinga, nes tai ne naujokės ir jos neturi principinių nesutarimų. Nevertinti jų, menkinti ir teigti, kad jos yra nekonstruktyvios, vadinasi nesuprasti jų reikšmės parlamentinėje veikloje bei jų svorio valstybės politikoje.

Vertindama galimus pokyčius vyriausybėje, D. Grybauskaitė kaip visada pareiškė trumpai ir „drūtai“, t.y. pro šalį: "Tikrai negirdžiu iš opozicijos arba netgi tų politinių jėgų, kurios yra už Seimo ribų, konstruktyvių pasiūlymų. Ką girdžiu - tik norą grįžti prie valdžios arba patekti į Seimą. Viskas - tik tai aš girdžiu. Kai aš girdėsiu konstruktyvius pasiūlymus, kaip galima Lietuvai padėti, tada tiktai galvosiu apie kitokią koaliciją".

Tačiau naujos koalicijos susiformavimo ir egzistavimo logika yra visai kitokia. Nepriklausomai nuo prezidentės valios ji, koalicija, egzistuos kaip reali dauguma Seime ir veiks kaip reali politinius ekonominius bei ideologinius interesus ginanti dauguma. Taigi prezidentei teks grįžti prie valdančiosios daugumos tada, kada ši susiformuos kaip sprendimus daranti dauguma, atsiprašyti už atsainų ir politiškai nebrandų požiūrį į opoziciją bei jos veiklą ir nuolankiai priimti tos daugumos sąlygas, arba konfliktuoti su ja ir ... elgtis nekonstruktyviai - trukdyti parlamento veiklą. Tokia politikos logika.